Atsisveikinome su pavasariu, įžengėme į vasarą Tautkaičiuose
Praėjusį sekmadienį daugeliui Marijampolės krašto žmonių traukos vieta buvo Tautkaičių (Marijampolės sav.) klojimo teatro „Gegnė“ kiemas, kuriame tradiciškai – jau trisdešimt pirmą kartą – vyko nuotaikinga Sekminių šventė.
Graži, subtili, dvelkianti senųjų amžių dvasia bei šiuolaikinio gyvenimo dinamika „Gegnės“ aplinka (o, kaip ji pasikeitė per tris dešimtis metų!) bei nuostabus, tikrai vasariškas oras susirinkusiuosius ne tik kvietė atsikvėpti (juk daržai jau pasodinti, javai pasėti!), bet ir prisiminti senąsias mūsų krašto tradicijas, ypač puoselėjamas šioje erdvėje (kas gi nežino „Gegnės“ ir jos vadovės Onutės Miliauskienės!).
Tiesa, šįkart Tautkaičių apylinkės karvės Sekminių rytą nebuvo papuoštos žolynų vainikais, netgi į šventę atvykęs Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, gyvenantis kaime, prisipažino, jog karvės liko neapvainikavęs dėl labai paprastos priežasties: nelaikąs jos nei pats, nei jo kaimynai (tas XXI amžiaus bėgsmas!), tačiau Sekminių akcentų šventėje netrūko: jauni berželiai, gausiai puošiantys „Gegnę“, švelnia žaluma mojo išeinančiam pavasariui, kvietė jau čia pat esančią vasarą, buvo kepama net iš 500 kiaušinių (naminių, ne pirktinių!) Sekminių tradicinė kiaušinienė, senųjų amatų puoselėtojai siūlė savo pagamintų darbų, o kur dar šokiai, muzika ir galiausiai – tradicinė gegužinė…
Sekminių proga šventės dalyvius bei svečius sveikino Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė, kartu su meru visus vaišindama didžiuliu sūriu, Sasnavos klebonas Arvydas Liepa, Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Šventės vedėjas šmaikštusis Vinculis (Kęstutis Tumynas), į „Gegnę“ atidardėjęs karieta, kurią, pakinkytą Revų žirgyno žirgais, važnyčiojo Irmantas Gramackas, kėlė nuotaiką smagiomis istorijomis, sodriu, gero kaimiško humoro nestokojančiu bendravimu ir su žiūrovais, ir su atlikėjais. Dainomis, šokiais, muzika šventę puošė Šiaulių rajono Kuršėnų kultūros centro liaudies šokių studija „Diemedėlis“ (vadovė Loreta Lideikienė), Alytaus rajono liaudiškos muzikos kapela „Punelė“ (vadovas Gintautas Šmitas), Jonavos rajono Upininkų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela (vadovas Justinas Diržinskas) bei Marijampolės LUC Tautkaičių kaimo kapela „Sūduva“ (vadovas Linas Penkaitis).
Senųjų tradicijų ritmu
Kaip teigiama įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose, Sekminės – šventė, švenčiama septintą savaitę po Velykų. Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę Sekminių dieną šventė (šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje). Teigiama, jog iki tol Šventoji Dvasia buvusi tik ant atskirų Dievo pateptų žmonių, pvz., pranašų, karalių. Nuo Sekminių dienos Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame. Taigi tai minint, Sekminių sekmadienį bažnyčioje laikomos mišios, altorius puošiamas jaunų berželių šakelėmis, šventinamas vanduo.
Krikščioniškosios Sekminės vis dėlto atsiradusios remiantis senosioms baltiškosioms tradicijomis. Senajame baltų tikėjime Sekminės, arba beržų garbinimo šventė, skirta pagarbinti gamtai – augalijai bei naminiams gyvuliams (žemdirbiška mūsų senoji dvasia gamtos galybę gerbė, pripažino). Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės-birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, sužydėjusi, kupina vegetacinių galių. Žydėjimas – tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui būdavo skirta daugelis Sekminių apeigų. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Šį medį mūsų senoliai laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.
Per Sekmines pagarbinami ir naminiai gyvuliai, daugiausia dėmesio skiriama karvėms. Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Liaudyje dar gyvas priežodis: „Ko spoksai, kaip Sekminių karvė“. Kokia ta Sekminių karvė? Išpuošta, pamaitinta ir pagirdyta, lepi ir tingi, gal nesuvokianti, kodėl tie žmonės šiandien taip ją myluoja ir rėdo gamtos apdarais.
Šeimininkės už apvainikuotas karves piemenėliams atsilygindavo „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautienę.
Daugelis Sekminių tradicijų šiais laikais jau nepuoselėjama. Nieko keisto: pasikeitusios gyvenimo sąlygos išstūmė iš kasdienybės ir tam tikrus amatus, ir pavadinimus. Bet džiugu, jog šventės esmė ne tik išlikusi, bet ir pilna gyvybės.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Buvo labai grazi,idomi svente.