Japoniško restorano „Shark Tail Sushi“ savininkas Tomas MILIAUSKAS, skirtingai nei daugelis jo bendraamžių, savo paties įkurto verslo duonos paragavo anksti – nė trisdešimties nesulaukęs – ir nėrė į jį visa galva. Ševčenkos loftų kvartalas tapo antraisiais Tomo namais, mat čia vyras neretai praleidžia kur kas daugiau valandų nei tikruosiuose namuose. Ši vieta per pirmuosius veiklos metus tapo jaukia susitikimų, pokalbių ir atradimų erdve daugeliui vilniečių. Čia restorano svečiai bendrauja neformaliai, o kai kurie užsuka pavalgyti net tris kartus per dieną. Kaip sako pats restorano įkūrėjas, žmonės grįžta ten, kur juos jaukiai pasitinka. Geras mikroklimatas ir tobulas skonis – neatsiejamos mūsų verslo vertybės.
Pradėdamas pokalbį apie verslo subtilybes ir gyvenimą pakeitusį pasiūlymą išmokti gaminti sušius, T. Miliauskas akcentuoja, jog jam darbe labai svarbu jaustis komfortiškai. Vaizdžiai apibūdindamas šią būseną, jaunas vyras pateikia asmeninį pavyzdį: „Kulinarijos srityje savęs ieškojau ilgai, tačiau neapleido jausmas, kad esu tarsi ne savo „lėkštėje“. Kai atsirado galimybė išmokti gaminti sušius, supratau, kad prasideda naujas ir įdomus etapas, nepaisant to, kad tuo metu, prieš daugiau kaip dešimt metų, šis maistas nebuvo populiarus – vos keli restoranai, kuriuose dažniausiai valgydavo pasiturintys žmonės. Kai išmokau sušių gamybos paslapčių, pradėjau dirbti restoranuose“.
Sukaupęs nemažą bagažą patirties, įgijęs ryšių ir supratęs, kad japoniško maisto virtuvė tampa vis populiaresnė Lietuvoje, Tomas ryžosi imtis verslo. Išmanydamas šios veiklos subtilybes ir žinodamas kliūtis, norėjo pasirinkti emociškai ir fiziškai stiprų partnerį. „Su dabartiniu kolega Bogdan Pacino buvome pažįstami keletą metų – žinojau, kad juo galiu pasitikėti ir pasiūliau veikti kartu. Iš pradžių susidūrėme su aibe problemų – naujai įmonei išsinuomoti patalpas ilgesniam laikotarpiui buvo problematiška, daug kas netikėjo, kad veikla bus sėkminga, taip pat atsargiai į mus, kaip startuolius, žiūrėjo tiekėjai. Kaip dabar juokauju, išgelbėjo geri ryšiai, likę iš ankstesnių darbų, nors kaip verslo pionieriai buvome nepatikimų įmonių sąraše dėl galimybės bankrutuoti“, – verslo kliūtis startiniame etape vardija T. Miliauskas.
Jis pabrėžia, kad anuomet trūko procesų valdymo žinių ir gebėjimų pritraukti investicijų. Dabar, prisiminęs verslo pradžią, Tomas mįslingai šypsosi, mat šiandien jam kartu su partneriu priklauso ne tik „Shark Tail Sushi“, bet ir seniausias Vilniaus boulingas.
Meniu ne dėl mados – dėl žmogaus
Meniu sudarymas restoranui buvo viena iš sudėtingiausių užduočių, su kuria Tomas ir Bogdanas sėkmingai susitvarkė vadovaudamiesi dviem principais – kokybės ir skonio. Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, vis dėlto T. Miliauskas sakosi pastebėjęs tam tikras tendencijas apie dažniausiai Lietuvoje valgomus ir pamėgtus sušius. „Lietuviai moka atskirti, ar sušiai pagaminti iš kokybiškų produktų – japoniškos virtuvės mėgėjų skonis per pastarąjį dešimtmetį gerokai išlavėjo. Tai mane džiugina, nes rinka tampa grynesnė – vis mažiau joje lieka tų, kurie įkuria viešojo maitinimo įstaigą ne dėl žmonių, bet tik dėl pinigų“, – kalba restorano savininkas ir virtuvės šefas.
Tomas, kalbėdamas apie savo veiklą, dažnai pabrėžia, kad jei tokio pobūdžio darbas nebus mėgstama veikla, iš esmės nėra jokių galimybių išlikti konkurencingoje rinkoje. „Manau, kad kai kuriuos dalykus būtina ir reikia daryti netgi tik iš idėjos. Nesvarbu, kokios aplinkybės bebūtų, visada vadovaujamės žmogiškumo principu – reikia būti sąžiningiems su savimi ir kitais“, – verslo filosofiją dėsto T. Miliauskas.
Vyras dažnai sulaukia klausimų iš draugų, pažįstamų ir restorano klientų – kaip įmanoma ištverti tokį milžinišką tempą ir darbo krūvį. Nuo įkūrimo Tomas kasdien dirba restorane ir pats, nors turi keturių žmonių komandą. „Man svarbu dalyvauti, gaminti, kalbėtis su klientais ir darbuotojais – turiu nuolat jausti verslo pulsą, kad sugebėčiau operatyviai ir efektyviai reaguoti, kai to reikės“, – aiškina japoniškos virtuvės virtuozas. Jis pastebi, kad lietuviai vis dažniau įvertina sveiko maisto privalumus – čia naudojama daug žuvies, ikrų.
Ateityje Tomas ir Bogdan planuoja atidaryti dar kelis restoranus, o kol kas jie aktyviai tyrinėja klientų poreikius, rengia koncepciją, kaip išmokyti lietuvius tinkamai paruošti sušius namuose. Išgirdęs švelniai provokuojantį komentarą apie tai, kad sušius gaminti nėra sunku, Tomas nusišypso ir užbaigia pokalbį kaip visada intriguojančiai: „Išmokti gaminti sušius nėra sunku. Sunku išmokti juos gaminti kokybiškai“.
Žydrė DARGUŽYTĖ
Ramūno Bruzgio nuotraukos.
