Stebulės apvalumu – į praeities gelmes

Juos, marijampoliečius Andriūnus, ko gero, jau spėjo įsidėmėti gyvosios archeologijos renginių lankytojai: aukštą augalotą vyriškį, įspūdinga šukuosena: tai ilgais plaukais, supintais į kietą kasą, tai stilingai suformuotais trumpais, apsidariusį XIII amžiaus kovotojo drabužiais, ir tarsi iš to paties amžiaus atėjusią moterį, žavinčią ne tik autentiška apranga, bet ir savo rankų darbu – pačių vingriausių raštų juostomis, beje, ne austinėmis! Kasdienybėje šie žmonės, rodos, nieko bendra neturi su amžių glūdumas siekiančia istorija: dirba, gyvena įprastą XXI amžiaus žmogaus gyvenimą – Artūras ANDRIŪNAS dirba UAB „Security Group“ , Ieva ANDRIŪNIENĖ – Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro vyriausioji finansininkė, tačiau abu šeimos nariai visą savo laisvalaikį skiria bendram pomėgiui – gilinimuisi į tautos istorijos glūdumas (tam tarnauja ir daugiau nei šešeri metai A. Andriūno įregistruotas klubas „Stebulė“, žinomas ne vien iš minėto pobūdžio renginių). Šis pomėgis, tapęs ir savotišku gyvenimu būdu, beje, juos, jaunus žmones ir suvedė draugėn, o vėliau – ir į šeimą…

Pirmasis senųjų amatų klubas Marijampolėje

Taigi pirmiausia oficialus faktas: 2008 m. rugsėjo 5 dieną Marijampolėje įregistruotas senovės baltų gyvensenos ir amatų klubas „Stebulė“, kurio vadovas, kaip minėta, – Artūras Andriūnas. Senovinis žodis „stebulė“, kurį dabar jau mažai kas ir bevartoja, reiškia rato dalį, maunamą ant ašies ar veleno. Toks klubo pavadinimas nėra atsitiktinis, simbolizuojantis amžiną ratą – gyvybės, seno ir naujo kaitą, įprasmintą mūsų tautos mitologijoje.

„Stebulę“ šiuo metu oficialiai sudaro penki nariai (taro jų – ir abu Andriūnai), kurie specializuojasi konkrečiose senųjų amatų srityse (beje, nemaža žmonių iš visos Lietuvos galima būtų pavadinti „Stebulės“ bičiuliais, kuriuos „stebuliečiai“ konsultuoja, su kuriais dalyvauja įvairiuose renginiuose). Štai, pavyzdžiui, klubo vadovas A. Andriūnas, be užsiiminėjimo senovės karyba, daugiausia rekonstruoja senovinius šarvus (tiksliau – gamina tikslias jų kopijas pagal archeologinius radinius). Taip jau jie sutarę, kad kiekvienas senųjų amatų atstovas atkuria būtent savo gimtinės senuosius amatus. A. Andriūnas – kaunietis, tad jis rekonstruoja aukštaičių paveldo amatus. „Marvelė, didžiausias senasis kapinynas Kaune, Aleksote, prie Nemuno, – sako A. Andriūnas, – pakankamai gerai archeologų buvo ištyrinėtas. Daugybė archeologinių vertybių ten buvo rasta, tad ir gaminau būtent ten rastų daiktų kopijas: kovos peilį, ietį“. Ieva, grynakraujė marijampolietė, stengiasi atkurti jotvingių palikimą, nors, deja, išsamių Užnemunės tyrimų nėra atlikta. „Iš to, ką turime, – sako I. Andriūnienė, – puikiai matosi, kaip skiriasi jotvingių papuošalai, tarkime, nuo tų, kurie rasti Kaune“.

Kiti klubo nariai specializuojasi kaulo ir rago apdirbimu (kaulinių bei raginių druskinių, adatinių, pakabukų, peilio kriaunų, apeiginių kirvukų gamyba), kojinių adata mezgimas: taip pat – stengiantis tiksliai atkurti senąsias technologijas, kuo tobuliau atlikti archeologinio radinio kopiją.

Tas juostų vingrumas…

I. Anriūnienė,  nors nevengia ir siuvimo darbų: senovinę aprangą tiek sau, tiek savo vyrui ir net abiem vaikams (šeimoje auga beveik šešerių metų Jomantė ir ketverių metų Aras) yra pati pasiuvusi, kaip minėta, – puiki juostų gamintoja (negalima sakyti – audėja, nes technologija toli gražu nėra audimas). Ievos juostos – pintinės ir vytinės. Pintinės – pinamos be jokių įrankių, tik miklių pirštų dėka išgaunami įmantrūs raštai. Vytinės gaminamos specialių plokštelių (jų medžiaga nėra labai svarbi – gali plokštelės būti aulinės, odinės, medinės ar net metalinės) pagalba. Ši technologija buvo „atspėta“ senovinėse įkapėse radus juostų audimo įrankius. I. Andriūnienė juostų gaminimui naudoja tik natūralias medžiagas (daugiausia – vilną), renkasi gamtos spalvų siūlus, netgi turi minčių, laikui bėgant, siūlus dažyti augalinės kilmės dažais.

Skirtingais keliais – į tą patį tikslą  

Sakoma, jog niekas neatsiranda savaime: viskam būna savo kelias ir laikas. A. Andriūnui „toks laikas“ gilintis į savo tautos šaknis atėjo dar besimokant Kauno S. Lozoraičio vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse. Štai tuomet jis ypač susidomėjo Lietuvos istorijos baltiškaisiais laikais. Kad tai nebuvo akimirkos užsidegimas, įrodė ir tolesnis kelias: po mokyklos baigimo studijuodamas Kauno kolegijoje grafiką bei dizainą jau ieškojo, kur galėtų savo žinias plėsti. Tokiu būdu pradėjo bendradarbiauti su „romuviečiais“ (Kauno klubas „Alkas“ buvo artimas savo baltiškąja pasaulėjauta), vėliau įsijungė į Kauno senovės baltų kovų broliją „Vilkatlakai“, su kuria „kariavo“ ketverius metus. Dar vėliau – „kovota“ su karybos klubais „Kovarnis“, „Varingis“, dalyvauta įvairiose gyvosios archeologijos šventėse, senovės kovų pasirodymuose…

Panašiai buvo ir Ievai: senovės Lietuvos istorija ji taip pat susidomėjo besimokydama Marijampolės tuomet 5 -osios vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse. Vėliau – studijos Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Etninės kultūros centre – juostų audimo kursai.

Ar bereikia sakyti, jog kaunietis ir marijampolietė vienas kitą rado Vilniuje? Artūras turėjo draugą, kuris tuomet studijavo Vilniuje ir draugavo su Ievos seseria. Taigi Ievą Artūras pažino pirmiausia iš draugo pasakojimų: esą draugė turinti seserį, na, tokią „kaip tu“ (supraskite: turinčią tokius pat pomėgius). Vėliau Ieva ir Artūras susipažino, o kai susipažino, tai ir nesiskyrė: ketverių metų draugystę vainikavo vestuvės. Ir štai jau aštuoneri metai, kai abu gyvena Marijampolėje, vienas kitą paskatindami domėtis baltiška dvasia, amatais.

Andriūnai, kaip „Stebulės“ atstovai, kasmet dalyvauja visuose didžiausiuose Lietuvos renginiuose, susijusiuose su senąją kultūra (pavyzdžiui, „Jotvos vartai“, „Apuolė“, o paskutinis buvo Joniškyje minėtas „Sidabrės“ pilies sudeginimas), aktyviai bendrauja su kitais klubais ir padeda jų veikloje, suteikia visiems, juos suradusiems ir besidomintiems baltų kultūra, visapusišką informaciją, organizuoja edukacijas ir mokymus (štai, pavyzdžiui, praėjusio rugsėjo 5 d. Kauno Palemono vidurinėje mokykloje vadovavo edukacijai „Senosios drabužių gaminimo technikos“). Dar didesni sumanymai laukia ateityje: klubo veikloje atsiras keli nauji amatai, jau derinamos išvykos į Šiaurės šalis – Norvegiją ir Daniją (su ta pačia misija: nešti žinią apie senąją mūsų tautos kultūrą visam pasauliui!).

* * *

Andriūnų gyvenime senovės baltų pasaulėžiūra yra tvirta atrama, tiksliau, svarbiausias jos akcentas – žmogaus ir gamtos harmonijos pojūtis. O senieji amatai ir jų gaivinimas – subtilus prisilietimas prie to, kas nenumaldomai paniro į praeitį tam…, kad pamatus ateičiai sudėtų.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės ir Andriūnų asmeninio albumo nuotraukos.