Sausio 20 d., šeštadienį, Kalvarijos savivaldybės kultūros centro folkloro kolektyvas „Diemedis“ šventė 27-ąjį gimtadienį, ta proga parengęs specialią programą, į kurią buvo įtrauktos ir naujų kolektyvo narių krikštynos. Tai buvo privatus gimtadienio vakaras, kuriame dalyvavo tik kviestiniai svečiai, o štai į jubiliejinius gimtadienius, vykstančius kas 5 metai, „Diemedis“ kviečia ir visuomenę, kurios tuomet laukia ir ypatinga programa: spektaklis ar misterija, teatralizuotas koncertas…
27 metai – tai daug ar mažai? Žvelgiant į „Diemedžio“ nueitą kūrybinį kelią, tai labai daug. Šįkart kalbiname kolektyvo įkūrėją ir vadovę Žydruolę MANKAUSKAITĘ-ZENEVIČIENĘ, „Diemedį“ įkūrusią prieš 27 metus, kai ji tuomet buvo 27 metų amžiaus!
– Kaip marijampolietė prieš 27 metus atsidūrė Kalvarijoje?
– Taip, aš gimiau Marijampolėje, bet mano šaknys – Navininkų k., Sangrūdos sen., Kalvarijos sav. Mes su seseria Džiuljeta tuo metu (1997 m.) organizavome tarptautinius folkloro festivalius „Tai žiba žiburužiai“. Tuometinei Kalvarijos kultūros centro direktorei Z. Veršininai tie festivaliai labai patiko ir ji sau buvo pasakiusi, kad nenurims tol, kol viena iš Mankauskaičių nepradės dirbti Kalvarijos kultūros centre folkloro ansamblio vadove. Sesuo gyveno Vilniuj, taigi pakalbino mane ir aš sutikau.
– Kokia buvo pati pradžia? Kaip atsirado pavadinimas? Kodėl „Diemedis“?
– Kadangi žinojau, jog čia ateinu kurti folkloro ansamblio, 1997 m. sausio mėnesį jį ir įkūriau. Diemedis yra mistinis medelis, senoveje galėdavai rasti jį prie kiekvienos sodybos augantį, nes jis, tikėta, apsaugodavo nuo blogio jėgų. Diemedis dar vadinamas Dievo medžiu… Tai žinodama ir norėdama apsaugos savo ansambliui nuo blogų jėgų, pavadinau jį „Diemedžiu“.
– Kaip sekėsi surinkti kolektyvo narius? Ar yra tokių, kurie „Diemedyje“ nuo pat pradžių?
– Tada aš buvau jauna ir Kalvarijoje nelabai ką pažinojau. Man padėjo surinkti žmones į ansamblį. Pirmiausia tai buvo jau pagyvenusios moterys… Dabar jau ir mes tą amžių esame pasiekę, o štai tada man buvo 27 m., norėjau šokti, groti… Nuėjau pas direktorę ir pasakiau, kad norėčiau dirbti su jaunais žmonėmis… O ji ramiai ir sako: gerai, bus. Ir buvo! Taip ir susibūrėm. O paskui vieni per kitus. Visada buvo didelis kolektyvas – apie 26 žmonės. Nuo pat pradžių liko 6 patys ištikimiausi. Bet būna ir taip: išeina žmonės, po pertraukos vėl sugrįžta…
– Šiek tiek apie kolektyvo narius? Kas jie?
– Kolektyvo narių skaičius visada išlikęs panašus: 22–26 žmonės, vienais metais daugiau, kitais šiek tiek mažiau. Svarbiausia, kad vis dar ateina naujų ir jaunų. Tai įvairių profesijų žmonės: tai ir mokytojai, medikai, kultūros darbuotojai, moksleiviai, tautodailininkai, staliai, bet ne esmė, ką jie dirba ar dirbo, svarbiausia, kad yra geri žmonė, o čia blogų ir nėra! Muzikantų profesionalų neturime. Mokomės čia. Kaip mano vyras juokauja, visi baigėm Mankauskaitės konservatoriją!
– „Diemedžio“ kryptis, prioritetai.
– Kryptis – visada tik pirmyn! O prioritetas – etnokultūros puoselėjimas visais įmanomais būdais.
– „Diemedis“ garsėja savo teatralizuotais koncertais, misterijomis. Ypač apie misterijas reikėtų kalbėti atskirai.
– Oi, jų nemažai buvo, sunku ir išvardyti, nes kuriu jas nuo 2005 m.
Pirmas teatralizuotas romansų koncertas „Ak, ta meilė“ buvo skirtas kolektyvo penkmečiui. Toliau – „Kas buvo pasaulyje prieš mus“, skirtas Sūduvos kraštu. 2007 m. sukūrėme Joninėms skirtą misteriją, 2008 m. misterija „Bėgantis laikas“, skirta „Diemedžio“ 10-mečiui. Toliau „Ugnies ir vandens“ misterija, muzikinis romansų spektaklis „Nupink vainiką iš svajonių“, skirtas „Diemedžio“ 15 metų jubiliejui. 2015 m. – misterija „Perkūno sakmės“, kolektyvo 20-mečiui paminėti buvo skirtas mistinis folk miuziklas „Saulės ratu“, toliau misterija „Uždegta žibėki“, „Diemedžio“ 25-mečiui paminėti skirta misterija „Laiko tėkmėje“ kartu su grupe „Age“.
– Kokia kolektyvo koncertinių kelionių geografija?
– Su išvykomis dabar sunkiau, nes visur viskas mokama… O anksčiau keliaudavome. Pirma išvyka į Italiją buvo, vis pusei metų praėjus nuo kolektyvo susikūrimo. Tai buvo be galo įsimintina visomis prasmėmis kelionė. Paskui buvo Prancūzija, Bretanė, soliniai koncertai po tą kraštą. Esame koncertavę Čekijije, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. O štai Lietuvoje nuolat keliaujame. Per metus būna apie 20 išvykų: tai koncertai, dalyvavimas festivaliuose, šventėse.
– Oficialūs pasiekimai, apdovanojimai.
– „Angelo statulėlė“, „Aukso paukštė“. Misterija „Perkūno sakmės“ laimejo respublikiniame konkurse antrą vietą (filmavo LRT). Lenkijoje esame pelnę žiūrovų simpatijų prizą. Konkurse „Griežkit, skripkos“ tris kartus tapę nugalėtojais kapelų kategorijoje, festivalyje-konkurse „O kano žali sodai“ laimėjome I vietą. 2018 m. dainų šventės apžiūroje įvertinta mūsų programa, ji įeina į geriausių programų dešimtuką.
Aš buvau apdovanota nominacijoje „Moters galia“ angelo statulėle, įteikta ministrės A. Pabedinskienės.
Pernai „Diemedis“ gavo ir Vyčio kryžius.
Visi apdovanojimai skirti už nuopelnus etnokultūrai.
– Skaičius 27 darbe ir asmeniniame gyvenime.
– Šis skaičius man ypatingas. „Diemedžiui“ jau 27, aš įkūriau jį 27 metų būdama, dukra ir vyras gimę 27 dieną.
Apskritai tai gražus skaičius, nešantis laimę.
– Ko norėtųsi palinkėti sau, kolektyvui ir žiūrovui, klausytojui?
– Visiems norėčiau palinkėti sveikatos, gėrio, darnos, supratimo… Būkime vieni kitiems geresni, tiesiog mylėkime bei saugokime vieni kitus, ir gėris sugriš mums patiems.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
