Pagrindinis > Naujienos > Absoliutus prioritetas kosminiame fone I

Absoliutus prioritetas kosminiame fone I

 

…Sąrašas gali būti labai ilgas: Jonaitis, Jonaitienė, Daktaras, Panevėžio mafijos gauja, išprievartavimų virtinė, mušamos ir engiamos moterys, išsityčiojimai mokyklose, dėl tos pačios priežasties besižudantys vaikai, vagiantys, plėšiantys ir jau peržengę ribą, sugebantys žudyti paaugliai, klaiki moksleivės žmogžudystė Šiauliuose ir dar klaikesnė Panevėžyje. Pro tokią prizmę pažvelgus, karai keliuose, korupcija, politikų amoralumas, partijų savanaudiškumas, teisėsaugos paperkamumas ir net narkomanijos augantys mastai atrodo kaip nedideli nukrypimai nuo normos.
Reikia kažką daryti.

Šie faktai kiekvieną iš mūsų veda prie neišvengiamos minties – kažką reikia daryti. Ir darome – kiekvienas aukščiau paminėtas faktas sulaukdavo ir tebesulaukia gausybės siūlymų ką daryti. Dalis tų siūlymų, žinoma, ne pačių racionaliausių, įgyvendinama. Žiūrėk, po metų uolūs statistikos mylėtojai konstatuoja kelių procentų neigiamybių sumažėjimą. Paguodžiame save, tarsi tikrai einame teisingu keliu. Ir taip formuojasi visa puokštė prevencinių programų, skirtų moksleiviams, kelių ereliams, kyšininkams, politikams, narkomanams, girtuokliams, chuliganams, pedofilams ir t.t. Visos tokios prevencinės programos dažniausiai nieko bendro tarpusavyje neturi, nes yra sukoncentruotos į konkrečią blogybę ir, deja, ne į jos gilumines priežastis, bet į ribotas priemones pasekmių išvengimui. Visų tokių prevencinių programų įkvėpimo šaltinis yra gausybė labai gražių, protingų ir teisingų straipsnių ir deklaracijų lavina žiniasklaidoje.

Cituoju vienoje iš metinių ataskaitų pasakytus prezidento Valdo Adamkaus žodžius: „Tik moralinis apsivalymas ir moralinis atgimimas gali padėti Lietuvai įveikti ir ekonominę, ir vertybinę krizę, laiduoti žmonių gerovę ir šviesesnę ateitį. Kito kelio nėra.“

Absoliučiai sutinku, ypač su paskutiniu teiginiu – kito kelio nėra. Lieka tas vienintelis kelias. Tačiau kur jis? Koks jis? Iš kur prasideda, kuria kryptimi veda? Kuo jis dengtas, kuo apsodintas? Kiek jis patvarus? Kelintame kilometre pasirodo tikslas, į kurį šis kelias veda? Ar pasirodę tikslo kontūrai yra tikri, ar tik iliuzinis miražas? Tiesioginių, tikslių atsakymų į šiuos klausimus nėra. Dalinių, fragmentiškų, siauros profilaktinės paskirties atsakymų yra labai daug. Tai teikia vilčių – sudėsime juos, apibendrinsime ir turėsime tai, ko taip trokštame: to vienintelio V. Adamkaus kelio apibūdinimą. Deja, tų gausių fragmentiškų atsakymų suma duoda tik spalvingą mozaiką, kurioje tiek spalvų ir atspalvių, kad apibendrinant gaunasi tik monotoniška pilkuma – konkretumas ir esmė išnyksta.

Dar katrą sugrįžkime prie prezidento V. Adamkaus minčių: „Geriausia strategija, vedanti iš sumaišties, – vertybėmis ir idealais grįsti tikslai, idėjomis ir principais paremtas praktinis veikimas. Pastaruosius metus žodis „vertybės“ dažnai linksniuojamas. Tačiau tam, kad žodis taptų kūnu, reikia ne filosofinės išmonės, o politinės valios“.

Ir vėl gražūs žodžiai, be jokių įsipareigojimų, be jokių nuorodų į tą politinę valią. Tuo liūdniau, kad tokius žodžius pasako valstybės vyras, kurio pagrindinė pareiga būtų tą politinę valią realizuoti ar bent dėti maksimalias pastangas tą valią įgyvendinti. Deja, kita aukščiausia pareigūnė net tų gražių žodžių nesugeba pasakyti. Matau tik vieną politinės valios raiškos formą, kuri galėtų duoti realius vaisius – Lietuvos respublikos konstituciją papildyti dviem punktais: 
1. Lietuvos respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.
2. Visi valstybės teisiniai, moraliniai ir etiniai normatyvai privalo vadovautis absoliučiu prioritetu – žmogaus ugdymas bendražmogiškų vertybių erdvėje, sudarant jam prasmingo gyvenimo sąlygas darbui, tobulėjimui, kūrybai ir poilsiui.

Tekstas, žinoma, tobulintinas ir tikslintinas. Gilios analizės reikalauja ir bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimas, tačiau, tikiuosi, kad pagrindinę mintį išsakiau suprantamai.

…Šis naujai įrašytas Lietuvos valstybės konstitucijos deklaruojamas absoliutus prioritetas nepakeis situacijos, nes didelė dalis dabartinės konstitucijos gražių ir prasmingų punktų tik formaliai glūdi konstitucijos turinyje. Esmė – sutelkti visas galimas priemones įgyvendinant to absoliutaus prioriteto esminę politinę valią. O tam reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, vadovaujantis pagrindiniu konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu tarsi rentgeno spinduliu peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarys nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi. Ir to negana: peržiūrėjus, sutvarkius ir priėmus iš absoliutaus konstitucinio prioriteto išplaukiančius įstatymus, poįstatyminius aktus ir visus kitus moralinius, etinius ir dorovinius normatyvus, privalome įgyvendinti gal patį sunkiausią politinės valios žingsnį: visą naujų įstatymų ir normatyvų turinį įgyvendinti realiame gyvenime. Ir tai, žinoma, ne vien politikų pareiga – tai mūsų visų vienintelis kelias išlikti žmonėmis ir žmonėmis ugdyti savo vaikus.

Puikiai suprantu, kad didelė dalis skaitytojų jau priskyrė mane idealistų kategorijai. Kai prieš keliasdešimt metų kalbėjau apie tai, koks turėtų būti Lietuvos etnokosmologijos muziejus, net artimiausi draugai šypsojosi iš tariamojo mano idealizmo. Šiuo pavyzdžiu aš nenoriu tvirtinti, kad šio straipsnio mintys rytoj taps realybe, ne, tik noriu pasakyti, kad siekimas idealo yra vienas iš gražiausių žmonijos siekių, davusių neįkainojamas vertybes, nors tie siekiai labai brangiai kainavo, kainuoja ir kainuos.

Nemanau, kad šis konstitucijos absoliutus prioritetas pakeis visus, ypač vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojus. Todėl neišvengiamai reikia kalbėti ir rūpintis vaikais, mokiniais, ateinančia karta. O jauno žmogaus vertybes formuoja šeima, mokykla, gatvė, religija, žiniasklaida, akcentuojant televiziją ir internetą, bei vėliau viską apimantis turėjimo ir vartojimo sindromas.
Tarkime, kad mes jau turime visų čia paminėtų aštuonių įtakos erdvių naujus reguliuojančius įstatymus, moralines ir etines normas kruopščiai, atidžiai, preciziškai peržiūrėtas, per konstitucijos absoliutaus prioriteto prizmę ir padarytus reikiamus pakeitimus, papildymus, priimtas naujas teisines, moralines ir etines normas. Toliau – viso to įgyvendinimas, perkėlimas į realų gyvenimą. Tai ne kelerių metų darbas – nepaliaujamo darbo dešimtmečiai. Manau, kad šimtmetis duotų rezultatus, visuomenei pasirinkus kardinaliai naują evoliucijos kelią, kurio tikslas pagal Erichą Fromą būtų būti, bet ne turėti. Tokio darbo, tokio kelio tikrumas būtų garantuotas, jeigu juo pasuktų viso pasaulio valstybės. Tai, žinoma, dar didesnis idealizmas, bet jeigu mes galvosime, kalbėsime ir sieksime žmonijos išlikimo kosminės ateities mastuose, net toks idealizmas turi realią prasmę.
(bus daugiau)

Gunaras KAKARAS

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite