Nuo seno įprasta, jog visus kilniausius, tauriausius jausmus sukeliame į širdį (didelė širdis, auksinė širdis…), o kai jų vietoj būna pyktis, neapykanta, apskritai viskas, kas negatyvu, vėl kalta širdis (akmeninė širdis, netgi žmogus beširdis). Ar iš tikrų širdis – jausmų buveinė, netgi sielos prieglobstis? O gal, atmetus visas poetines metaforas, tik organizmo funkcionavimo variklis?
Šiuos klausimus gvildena „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis jau seniai pažįstamas Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS.
„Pagvildenkime dvi gyvenimiškas situacijas, – pradeda gerbiamas medikas. – Pirmoji. Paimkime žmogų už rankos. Riešo srityje susiraskime stipininę arteriją. Pajusime širdies pulsą. Galėsime suskaičiuoti jo dažnį, įvertinti ritmiškumą, stiprumą, kietumą. Gali pavykti net kai kurias širdies ligas įtarti. Be kita ko, istoriškai iki technologijų suvešėjimo pulso apčiuopa buvo svari diagnostinė priemonė, galutinai nepraradusi savo reikšmės iki šių dienų.
Kita situacija. Žmogus atvyksta į valdišką ar privačią įstaigą. Tarkim, į banko klientų aptarnavimo centrą ar į telekomunikacijos įmonės padalinį spręsti vienokios ar kitokios asmeninės problemos. Iki 50 proc. tikimybė, kad būsite sunervinti. Mintyse kils ne patys švelniausi žodžiai, lydimi išraiškingos gestikuliacijos. Kartais net keiksmažodžiai gali prasiveržti. Mokslinio pažinimo prasme palyginkime pulso atsiradimą ir minties bei žodžių užsimezgimą.
Gilumine prasme širdis – vienas iš labiausiai ištirtų organų: aiški jos struktūra, funkcijos. Priešingybė – mintis, žodžius generuojančios smegenys. Jų struktūra daugmaž ištirta, funkcija mažiau pažinta. Čia daugiau vietos atsiranda mistikai, slėpiniams. Netikit??? Sukvieskite būrin 10 atsitiktinių žmonių. Diskutuokite ir klausinėkite juos kokia nors tema. Išsigąsite išgirdę, kas tose jų galvose dedasi. Tai sakau pusiau rimtai, pusiau – ne.
Paanalizuokime labiau pažintą organą – širdį, jos vaidmenį fiziniame žmogaus kūne ir sąveiką su dvasiniu gyvenimu – jausmais, emocijomis…
Širdis yra mėsingas krūtinės ląstos centre esantis judantis organas, varinėjantis kraują po visą organizmą ir aprūpinantis kiekvieną kūno ląstelę deguonimi ir maistu bei išnešantis iš jų atidirbtus medžiagų apykaitos produktus (šlakus), taipogi (vaje!) anglies dvideginį. Didžiumą širdies sudaro specifinės struktūros raumuo (miokardas). Toks raumuo yra tik širdyje ir niekur kitur organizme. Čia dar galima surasti ir jungiamojo bei epitelinio audinio. Žmogaus širdį sudaro 4 kameros: kairysis ir dešinysis prieširdžiai bei kairysis ir dešinysis skilveliai. Širdis iš visų pusių apsupta jungiamojo audinio maišu – perikardu. Kairioje širdyje yra arterinis kraujas, kuris prisisotinęs deguonimi atiteka iš plaučių ir per aortą išstumiamas į visą organizmą iki pat užkulnių ir kojų pirštų. Į dešinę širdį subėga deguonį atidavęs, sugėręs anglies dvideginį iš visų organų surinktas veninis kraujas, kuris per plaučių arteriją ir jos šakas išstumiamas į plaučius, kad vėl prisisotintų deguonimi ir grįžtų į kairę širdies dalį tęsti nepertraukiamą gyvybės ciklą. Kas priverčia širdį būti pompa ir siurbliu, kas ją skatina susitraukinėti? Širdis dešiniajame prieširdyje turi nuosavą autonominę „elektrinę“ – sinusinį mazgą. Čia per pusiau pralaidžias membranas judant elektros krūvį nešantiems elektrolitams – kalio ir natrio jonams – sukuriama specifiniais širdyje esančiais laidais plintantis elektros srovė, kuri ir priverčia širdį susitraukinėti. Kad elektrolitai prasiskverbtų pro pusiau pralaidžią membraną, reikalinga energija. Čia, šioje vietoje, sąveikauja autonominės nervų sistemos mediatoriai su širdies laidžiosios sistemos veikla. Autonominės simpatinės nervų sistemos išskiriamas hormonas adrenalinas dažnina širdies susitraukimus, sukelia tachikardiją, o parasimpatinis hormonas – acetilholinas – retina širdies darbą, sukeldamas bradikardiją.
Mūsų emocijos, pojūčiai (džiaugsmas, palaima, liūdesys, baimė, pyktis…), didesnė ar mažesnė fizinė veikla pirmiausiai paveikia širdies susitraukimų dažnį, ritmą, stiprumą. Autonominės nervų sistemos tonusas veikia ir kitus organus: skrandį, žarnyną, inkstus, odą. Bet akivaizdžiausiai ir labiausiai suprantamai pajuntamas širdies susitraukimo (pulso) pokytis. Tai pastebėjo mūsų senovės protėviai. Į širdį, kaip jautriausiai į gamtos ir socialinę aplinką reaguojantį organą, ankstyvieji mąstytojai sutalpino ne tik fizines, bet ir dvasines funkcijas. Savu laiku čia buvo apgyvendinta ir siela.
Šlakelis teorijos. Siela yra religinė filosofinė sąvoka (lot. anima, gr. psichė), tai kvėpavimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas. Siela savo turiniu atskleidžia vidinę gyvybės esmę (gyvybės pradą): gyva – kūnas, kuris gali pats judėti, negyva – kūnas, kurį judina pašalinė jėga (pasaulio siela). Siela yra nemateriali. Ji yra kūno ir materijos priešingybė. Dvasia (lot. spiritus) – dvelksmas, alsavimas – žmogaus požymis, jį skiriantis nuo gyvūno. Dievas (lot. deus) – aukščiausia jėga. Teocentrinės teorijos Dievą laiko aukščiausia ir tobuliausia Būtimi. Siela traktuotina kaip gyvybė, gyva būtybė. Pabrėžtina, kad sąvokos „kūnas“, „siela“, „dvasia“, „Dievas“ – turi bendrą savybę – jos yra Būtis (esamybė). Ką Biblija kalba apie sielos ir širdies ryšį? Siela – kaip žmogaus gyvybė – susiejama su svarbiausiu gyvybę palaikančiu organu – širdimi. Čia sutalpinamos visos dvasinio gyvenimo lygmens kategorijos: meilė, džiaugsmas, viltis, tikėjimas, linksmumas, tyrumas, dora, ramybė, tiesa, gailestingumas, baimė, liūdesys, sielvartas, smurtas, tiesumas, drąsa, geri ir blogi sumanymai… Biblijoje daugiau nei 100 kartų dvasine prasme minima širdis. Keletas pavyzdžių. Įst. 6.5: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis“. Mt. 12.34: „Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera būdami blogi?! Jūsų lūpos kalba tai, kuo pertekusi širdis“. Ezekielio knyga (36) 23–28: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Ištrinsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“. Ps. 51 12–19: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies – sugrudusios ir atgailaujančios“.
Kadangi siela yra „žmogaus gyvybė“, žmogaus asmuo – Ego, jos uždaryti vien šidyje būtų netikslinga. Sielą reikėtų talpinti visame kūne, kiekvienoje gyvoje ląstelėje. Be kita ko, filosofai sako, kad kūnas būties forma tampa sielos dėka. Siela daugiasluoksnė (čia mane nutildytų hinduistai, kurie pripažįsta sielos vientisumą). Žmogaus organų struktūra ir funkcijos sudaro įvairovę, todėl kiekvienoje gyvoje skirtingų organų ląstelėje tūnanti siela, manau, taip pat generuoja skirtingas dvasines vertes. Galima pafantazuoti ir svarstyti net ir taip. Kas neduos?! Galvos, krūtinės ląstos ląstelėse apsigyvenusi siela neša pasauliui gėrį. Žemiau bambos, aukščiau kelių esančių ląstelių siela – žmonijos blogio vedlė. Žemiau kelių reziduojanti siela kartu su galvos ir krūtinės siela sąlygoja fizinę ištvermę, sportinius pasiekimus. Cha!.. Kas geba įrodyti, kad taip nėra, tegul paneigia.
Krikščionių teologija moko, kad žmogui mirus siela palieka kūną. Ilgainiui ji patenka į Dievo teismą. Dievas teisingas – už gerus darbus duoda dangų, už blogus siunčia į pragarą. Danguje – amžinas džiaugsmas, pilnatvė, palaima, pragare – liūdesys, kančios, aimanos, tamsa, „ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
Popiežius Pranciškus sakė, kad šiuo metu pragaras tuščias. Nemanau. Dievas visus myli, bet Jis nėra bestuburis, minkštakūnis. Aš įsivaizduoju, kad šiuo metu pragare vyksta nuolatinės statybos – statomi ir plečiami pastatai, instaliuojami vis nauji smalos kaitinimo katilai. Beveik nenutrūkstama grandine atrieda smalovežiai.
Manau, neregės dangaus tie, kurie užpuola ir žudo nekaltus žmones, moteris ir vaikus, griauna mokyklas, ligonines, kaip ginklą taiko badą, atkerta sužeistuosius ir ligonius nuo sveikatos paslaugų, atjungia elektrą, vandenį, tūkstanteriopai keršija, išdidžiai, arogantiškai, paniekinančiai vertina aplinkinius… Ant tokių ir panašių bus negailestingai pilama įkaitusi smala. Ir niekas neatvėsins net ir jų pirštų galiukų.
Krikščionybėje dvasia sudievinama. Dievas – trivienis – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Pasitaiko, kad net ir šita dogma gali būti suvulgarinama – ir ne kažkokio pašaliečio ateisto, bet… moralinės teologijos profesoriaus. Jis teigia, kad lytinio santykio metu pasiekta bendrumo ir meilės viršūnė, absoliuti harmonija prilygintina sakramentui. Čia pasireiškia dieviškosios trejybės išraika: vyras, moteris ir pradėtas kūdikis. Arba net paslaptis. Manau, kad šitas teologas buvo įaudrintas seksu. Dramblys, paveiktas testerono, net šlapimo nesulaiko. Šitaip svarstant ir toliau vulgarizuojant galima ir kitas afektines būkles prilyginti sakramentui. Narkotikai sukelia kelis kartus stipresnę jausmų audrą negu seksas. Atsipalaiduoja dopaminas, noradrenalinas, melaninas. Žmogus pajunta palaimą, stipresnę negu sekso metu. Čia irgi galima surasti trejybę: vartotojas, medžiaga, dileris. Slėpinys taip pat akivaizdus – reikia slėptis nuo policijos. Va šitaip!
Jeigu netikite siela, dvasia, nenusiminkite. Jūs tokie ne vieni, ne išskirtiniai. Dar prieš daugiau kaip 2000 metų kai kurie sadukiejai (ir net fariziejai) nepripažino dvasios (sielos), angelų, mirusiųjų prisikėlimo.
Jei mano pasvarstymai šia tema Tau, skaitytojau, atrodo svaičiojimai padebesiais, neimk jų giliai į širdį. Išlik ištikimas savo įsitikinimams, atkakliai gink savąsias vertybes. Juk „debesys praeina, bet Dangus pasilieka“.
