Kai net kasdienėje buityje esame priversti traiškyti „mokslu paremtą“ logiką, jog tikra pasaulyje tėra tai, ką galime įrodyti empiriškai, susimąstome ir apie egzistavimą kitokio pasaulio – tokio, kurio negalima „pačiupinėti“.
Regimasis ir neregimasis pasauliai – taip sąlygiškai išskirsime šįkart tai, kas iš tikrųjų yra vientisa, nedaloma, neišskiriama, kartu su „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis jau seniai pažįstamu Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistu gydytoju kardiologu Vitu VYŠNIAUSKU.
Regimasis pasaulis – tai materija, daiktybė
„Plačiąja prasme bet kuri tema yra kalbėjimas apie pasaulį: ar tai būtų kosminiai kūnai ar reiškiniai, ar dirbtinis intelektas, ar ūkininko dedeklės vištos, ar balose po lietaus kurkiančios varlės – viskas viskas, – sako V. Vyšniauskas. – Bet mes šiandien žvelgsime į pasaulį filosofiniu požiūriu, nes filosofija – tai žinių troškimas, sąmoningas troškimas suprasti pasaulį per išminties meilę, tai nesibaigianti, nepailstanti gėrio paieška. Tai tęstinis procesas, niekada nesibaigiantis, tarytum rėtis sijojantis pasaulyje vykstančius procesus, atskiriantis pelus nuo grūdų, kviečius nuo raugių ir sąmoningai išaukštinantis gėrį.“
Filosofine prasme, kaip teigia gerbiamas medikas, pasaulį galima skirstyti į regimąjį ir neregimąjį, nors šie pasauliai egzistuoja vienas šalia kito, jie negali būti atskirti, jie susiję įvairiais ryšiais
Regimasis, jutiminis, materialusis pasaulis – tai materija, daiktybė, medžiaga, medžiaginis pradas, objektyvi realybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo sąmonės, bet sąmonės ji atspindima (įdomu: nepriklausoma, bet atspindima!). „Kas ta sąmonė? – klausia V. Vyšniauskas. – Tai žinojimo visuma, mišrainė – psichikos dalis, apimanti įvairias proto, mentalines būsenas, mintis, emocijas, suvokimą, prisiminimus.“
Materija gali būti medžiaga ir laukai. Kitaip tariant, materialusis pasaulis – tai, ką mes aprėpiame, pajaučiame savo penkiais pojūčiais (matome, liečiame, girdime, uodžiame, ragaujame). Tai, kas gali būti fotografuojama, piešiama, aprašoma. Materija – tai mūsų buitis, kasdienybė, tai medžiagos, su kuriomis mes kasdien sąveikaujame.
Laukai – elektrinis, magnetinis, biolaukas – jie irgi objektyvizuojami, registruojami prietaisais – ne iš aukštybių nukritusiais, bet žmogaus sukurtais.
Žmogaus veiklos įtaka pasauliui – vos apie 20 proc.
„Noriu pabrėžti, – akcentuoja gydytojas, – kad noriu pabūti ne švelnus pasakotojas, bet „bjaurus diedas“. Šiandieniniame pasaulyje mes viską komerciname, supaprastiname, net primityviname. Šiuo požiūriu viskas labai paprasta: visus gamtos reiškinius aiškinsi klimato kaita, atšilimu, ir 99 proc. pataikysi į centrą. Visus visuomenėje (santykiuose) vykstančius reiškinius aiškink terorizmu, neofašizmu, nacizmu, ir taip pat būsi 100 proc. teisus pagal mūsų dabartinį supratimą.
Noriu šia tema pašaržuoti. Nuo šių metų liepos 1 d. apmokestinti plastikiniai maišeliai, o jau liepos 3–4 diemomis pasiektas Lietuvos liepos mėnesio šalčio rekordas šiaurinėje šalies dalyje. Koks greitas efektas: ir piniginė pildosi, ir klimatas šąla. Juokingas ir graudu…
Manau, kad čia ne viskas taip paprasta. Manau, kad apie 80 proc. tai susiję su pačia gamta – Žemės viduje, jūrose, Visatoje, kosmose. Ir tik apie 20 proc. – tai dujos, išskirtos gyvų būtybių per žarnyną ar pramoniniu būdu. Čia plati dirva pasipelnyjimui, saviraiškai.“ Pasipelnyja tie, kurie ekologines problemas paverčia savo pelnu, o saviraiška užsiima visokio plauko pasaulio „gelbėtojai“…
Neregimasis pasaulis viršjutiminis – tikrasis
Antra pasaulio rūšis, kategorija, kaip sako V. Vyšniauskas, tai viršjutiminis, neregimasis, tikrasis pasaulis. Jis, pasak filosofo F. Nyčės, vertybių skalėje aukštesnis, prašmatnesnis (gerbiamas medikas pastebėjęs, jog apie 90 proc. žmonių pirmiau numiršta dvasiškai, o tik paskui ir fiziškai…).
Tai aukščiausioji būtis, aukščiausioji jėga. Tai irgi tikrovė. Ją tikintysis vadina Dievu, netikintis ar ateistas – kitu vardu: pavyzdžiui, objektyviu dėsniu, veikiančiu šalia materijos. Bet kuriuo atveju tai yra tikrovė, pasaulio dalis.
„Šis tikrasis, viršjutiminis pasaulis nepasiekiamas, nenuskris ten joks kosminis laivas, neįrodomas fiziškai, matematiškai, visiškai nežinomas – nenupieši jo, nenufotografuosi, nebent fantazuosi, jis yra skatinantis smalsumą, ieškojimus, – dėsto gerbiamas medikas. – Jis negali būti pažadas (kaip Pažadėtoji žemė, kur yra pieno upės ir apsčiai medaus…). Jis yra neguodžiantis (atvirkščiai – keliantis baimę ir šiurpą), negelbstintis, bet iššaukiantis frustraciją, sutrikimą. Neįpareigojantis, išsklaidantis, paleidžiantis tuščiomis. Jis NEPAŽINTAS, nes nėra jusliškai suvokiamas. Jo negalime visiškai identifikuoti. Šis nejuslinis pasaulis aiškintinas specifiniu tam tikru mąstymu: pasąmone – tai yra psichinių procesų visuma, kuri yra sąmonės priešingybė. Šie pasąmoniniai procesai sunkiai suvokiami, nekontroliuojami, tačiau jie veikia žmogaus elgesį, veiksmus, plačiąja prasme – gyvenimą.“
Tikrasis pasaulis gali būti pasiekiamas tik išmintimi, Nyčė dar pridėtų – „padoriam geradariui“.
„Panagrinėkime gyvenimiškais pavyzdžiais, – siūlo V. Vyšniauskas: – 1) pažįstu žmogų, kuris ištisus dešimtmečius buvo susijęs su viena gentimi ir džiaugsme, ir išbandymuose. Džiaugėsi kartu ir kentėjo. Buvo giriamas ir ignoruojamas. Praėjo karta. Truputį užsimiršo viskas. Ir staiga jis susidūrė su trečia karta, bet jau kaip atskirtasis. Kas surežisavo, kas parašė scenarijų?; 2) medicininis pavyzdys – vadinamieji poriniai atvejai, kai tą pačią dieną nesąmoningai priregistruoja tas pačias patalogijas (net 3 ir daugiau ligų) žmonės; 3) stebuklingo paveikslo pavyzdys. Itin buitiškas žmogus, nesidomėjęs menu, būdamas prieš paveikslą, staiga pajunta transą, džiaugsmą, pakylėjimą, ir tai tęsiasi kurį laiką. Be to, yra žmonių, išgyvenančių reiškinius, kurie yra nesuprantami, mistiniai. Tokie pavyzdžiai rodo, jog neregimasis pasaulis yra visai šalia.“
„Sunaikinus matomą ir nematomą pasaulius atsiranda absoliutus niekas – niekas, niekur, niekam, niekada, – iškelia drąsią mintį gydytojas. – Įsivyrauja niekumas apskritai. Bet taip nepavyks. Atsistoti prieš absoliutų nieką – sunkiai įtikėtina. Materialų pasaulį palaipsniui naikiname, nematerialaus sunaikinti taip lengvai nepavyks…“
Gyventi pasaulyje verta – bent vieną kartą
„Apskritai pasaulis, reziumuoja V. Vyšniauskas, – koks jis bebūtų – matomas, nematomas – yra intriguojantis, įvairiomis prasmėmis spalvingas, žadinantis smalsumą, paslaptingas, kartais bauginantis, bet neretai keliantis džiaugsmą. Todėl jame gyventi verta – bent vieną kartą.“