Valuckai tikina, jog žūklė Švedijoje labai įdomi, net užburianti. Žuvų gausa, jų spalvinė gama bei įvairovė stebina. O tie, kam patinka žvejoti stiprią žuvį, čia jausis tarsi stebuklų šalyje. „Kažkada anksčiau, kada užkibdavo stambi žuvis, ją duodavau vyrui ištraukti, dabar tą darau pati ir jaučiu neapsakomą malonumą. Lašišos, sykai, upėtakiai, palijos (upokšnių šalvys), milžiniškos lydekos ir ešeriai – tai vis šių platumų ežerėlių gyventojos, labai stiprios, gražios, taip pat skanios žuvys. Didžiausias iki dabar mano sugautas sykas svėrė 4,7 kilogramo, o upėtakį, net 5,2 kilogramo svėrusį, teko traukti iš vandens“, – neslėpdama pasitenkinimo dėsto moteris.
Sugautą laimikį Alvytė ir Eugenijus dažniausiai sūdo arba rūko. Sako, kad visa jų šeima dievina patiekalus iš žuvies. Sūdymui labai tinka sykai, nes tai riebi lašišinių šeimos žuvis. Gaudant sykus, Alvytė beveik visuomet būna nugalėtoja. Vyrai jos niekaip negeba pavyti. Beje, moteris prasitarė, jog ir tarp giminių, draugų, kolegų jau turi nemažai pasekėjų, kuriuos išmokė, kaip ji sako, “siautėti“ šiaurėje.
Žvejyba Švedijos šiaurėje – brangus malonumas. Vien leidimai kainuoja daugokai. Yra vietų, kur viena žūklės diena kainuoja apie 20 eurų, o sugauti leidžiama tik tris žuvis. Žūklė kitose vietose kainuoja perpus pigiau. Dar kitur galima nusipirkti metinius ir šeimyninius leidimus. Jie kainuoja apie 50–100 eurų dviem žmonėms. Švedijos šiaurės ežeruose dauguma žuvų priklauso lašišinių šeimai. Jų įvairovė tikrai didelė. Lietuvoje mes, deja, neturime nei tam reikalingos gamtos, nei klimato, nei maisto bazės, tinkamos šioms žuvims.
Kelionė į minėtas žūklės vietas taip pat kainuoja nepigiai. Išplaukiama iš Latvijos keltu per Baltijos jūrą, po to dar važiuojama automobiliu apie 800 kilometrų Švedijos šiaurės link.
Visą šį vargą ir brangumą atperka sąlygos, kurias žūklės vietose randa žvejai. Sugavęs žuvį žvejas gali ją vietoj kultūringai išsikepti, mat yra visos reikiamos priemonės. Žvejų nameliai nerakinami, jie aprūpinti viryklėmis, reikiamais indais ir dar daug kuo, juose galima pernakvoti. Yra net žiūronai bei kiti turistams reikalingi daiktai. Jeigu nori, gali užsidegti žvakutę, pailsėti, išsivirti arbatos, kuri čia taipogi palikta… „Miela ir malonu matyti tokią kultūrą, tad nekyla ranka ką nors ne taip padaryti. Ir labai pikta, kai atsiranda žvejų, o tokių dar pasitaiko ypač tarp rusų, baltarusių, deja, ir mūsiškiai ne šventieji, ypač jaunimėlis, kurie po savęs palieka tuščias pakuotes, krūvas butelių, kitų šiukšlių. Radusi tokią netvarką visuomet tinkamai sutvarkau, kad nebūtų gėda prieš šeimininkus“, – piktinasi A. Valuckienė.
Kaip ir dera tikrai žvejai, Alvytė Valuckienė mėgsta pasakoti įvairiausias žvejyboje nutikusias istorijas. Anot jos, vieną kartą atvykus žvejoti dar saulei nepatekėjus į ežerais turtingą Dzūkiją žūklės vieta jau buvo užimta kitų žvejų. Automobilyje jauni vyrukai vis garsiau šventė savo atvykimą į žvejybą. Bet po kurio laiko tiek prisišventė, kad nebesiorientavo aplinkoj. Išlipę iš automobilio svirduliuodami jie ėmėsi gręžti eketes ten, kur stovi. Be abejo, jiems nepavyko pasiekti vandens, tad keiksnodami trenkę durelėmis išvažiavo taip ir nevirpinę „balalaikų“.
Kitą kartą šauni kelių vyrukų komanda, susiradusi patogesnę vietą ant ledo, pasidengė dosnų stalą ir prisėdo prie jo. Apie vienuoliktą valandą beveik visi iškylautojai jau buvo „pasipuošę“. Nors tądien gerai kibo, tačiau jų meilė žūklei kažkur pradingo, tad pasiguodę patys sau, kad pabuvojo gamtoj, pabendravo tarpusavyje greičiau susikrovė mantą ir išvyko namučių.
O štai viena A. Valuckienės kolegė, taip pat mėgstanti žūklę, dar ir šiandien pyksta, kad bežvejojant Australijoje Alvytė sakydama, jog dar bus tų lašišų, liepė jai paleisti pirmąją gyvenime sugautą tokią žuvį. Tai buvo didelė lašiša. Bet tądien, deja, kolegei jau niekas nekibo, tuo tarpu Alvytė vis traukė į valtį lašišą po lašišos.
Nepavyko žūklė ir žvejojant Seišelių salas supančiuose Indijos vandenyno vandenyse. Pasak žvejės, jie keturiese pasisamdė laivelį, tačiau žvejyba baigėsi dar neprasidėjusi. Mat vandenyno bangos buvo tokio aukščio, kad supo laivelį taip, jog po kelių kibimų teko „vynioti“ meškeres bei grįžti į prieplauką, nepaisant prasidėjusio gero kibimo. Tad tenkintis reikėjo dviem sugautais auksaspalviais jūriniais karosais…
Pastaraisiais metais Valuckai daugiausia mėgaujasi žvejyba Švedijoje. Anot jų, ir vasarą, ir žiemą šioje šalyje nuostabi gamta. Praėjusių metų sausio mėnesį ten žvejota esant mums neįprastai labai žemai temperatūrai. 2024 metų sausio 4 dieną žvejybos vietoj termometras rodė net minus 41 laipsnį Celsijaus. Atrodytų, tokioje temperatūroje žvejyba neįmanoma, tačiau viskas buvo „ok“. Tereikėjo tik kontroliuoti atviras kūno dalis ir, žinoma, nuolatos judėti. O įdienojus, kai temperatūra pakilo iki 4 laipsnių, bet atsirado nestiprus vėjelis, pojūtis buvo toks, kad atrodė šalčiau nei esant speigui.
Žvejyboje pasitaiko įvairių netikėtų situacijų ir nelauktų praradimų. Paskandinta ne viena meškerė, į gelmę nugarma brangūs spiningai, termosai, graibštai, kitos žūklės priemonės. Įsivaizduokim, kad užkimba žuvis, o žvejas to nepastebi, kažko žioplinėja. Pasitaiko, jog netikėtai masalą griebęs stiprus ir energingai besipriešinantis upėtakis meškerę tarsi degtuką išlupa iš rankų…
„Vienos žvejybos Švedijoje metu, slėpdamiesi nuo žvarbaus vėjo, žvejojome ant ledo pasistatę palapinę. Atėjus vakarui ją palikome su visu žvejybos inventoriumi, nes ketinome sugrįžti ryte bei tęsti žvejybą. Mat tuose kraštuose tai daryti yra saugu ir niekas iš palapinių nepradingsta. Neslėpsiu, mane tai labai žavi. Tačiau ryte atėję mes pamatėme, kad mūsų daiktai guli kaip gulėję, o palapinės jau nebėra. Pasirodo, kad naktį kilus stipriam vėjui mūsų palapinė buvo ,,išrauta” ir nežinia kur nunešta. Bandėme sniego motociklu apvažiuoti aplinkui esančią teritoriją, deja, nieko taip ir nesuradome begalinėse sniego ir miško platybėse.
Esu praradusi ir auskarus, o kolega net vestuvinį žiedą. Kartą su vyru vakare, jau pradėjus temti, ežero ledu ėjome namų link, bet staiga vyras įlūžo. O aš ištikta šoko sustingau ir niekaip negalėjau net pajudėti, kad kažkaip padėčiau jam. Laimė, Eugenijui pavyko pačiam išsikapstyti ant ledo, nuskendo tik grąžtas, o mūsų sugautos žuvys atsidūrė vėl savo stichijoje“, – Alvytė prisiminė dar vieną istoriją iš savo žūklės. O tų istorijų būta daug, tikėtina, kad jų bus dar daugiau, kadangi Valuckų aistra prabangiai švediškai žūklei tikrai neišblės.
Nuotraukos iš Valuckų šeimos archyvo.
