Kartais žmogus, kurdamas nuostabius dalykus, per daug kukliai save vertina. Marijampolietė Kazytė TAMULAITIENĖ (g. 1950 m.) – nuostabių rankdarbių kūrėja, tačiau niekur jų nėra eksponavusi. Stebina ne tiek jos atliekamų darbelių technikos (dabar tuo nieko nenustebinsi!), o darbų nepaprastas dailumas, kruopštumas ir meninio skonio pajautimas. Ar tai būtų megzti žaislai, ar stulbinančios dirbtinės gėlės – viskas yra be galo skoninga.
Į savo svajonių pasaulį verždavosi… rankdarbiais
Kazytė – marijampolietė iki kaulų smegenų: čia užaugusi, mokėsi tuometinėje miesto 2-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Kalvarijos prekybos mokykloje ir visą gyvenimą dirbusi buhaltere.
Dar mokykloje mokantis, labiau traukė humanitariniai dalykai, o matematikos išvis nemėgo (likimo ironija: vėliau su skaičiais – visas gyvenimas), mat mokytojo nepagarbus elgesys atgrasė ir nuo jo dėstomo dalyko. „Apskritai, – sako Kazytė, – labai daug kas priklauso nuo žmogaus, per kurį susipažįstame gyvenime su vienu ar kitu dalyku“. Ir tai ji patvirtino savo patirtimi ne tik mokyklos suole nusigręždama nuo matematikos, bet ir nuo vaikystės „atgrasyta“ nuo Dievo, bažnyčios: ji buvo verčiama eiti į bažnyčią, motyvuojant „ką žmonės paskys, jei neisi?“ Toks motyvas jai nebuvo priimtinas, tad ir aplenkdavo maldos namus, kol savo gyvenime nesutiko nuostabių dvasininkų, į tą pačią bažnyčią, tikėjimą paskatinusių pažvelgti kitaip, išvysti šviesą, pagaliau pajusti į save einančią Dievo meilę.
Savo vaikystės šviesiausius prisiminimus Kazytė sieja su senelių namais. Ypač senelės meilės šviesa ją vedė link svajonių išsipildymo, suvokimo, kad šiame gyvenime ji turinti ypatingą misiją, nors galbūt jos taip ir nesuprato: kasdienybės verpetai vertė būti savo „vėžėse“, o į savo svajonių (galbūt ir iki galo nevoktų) pasaulį verždavosi… rankdarbiais – nuo pat vaikystės megzdavusi, siuvusi (gal tai iš mamos, turėjusios siuvėjos gyslelę?)… O pasinėrimas į rankdarbių pasaulį prasidėjo nuo vąšelio ir virbalų technikos.
Rankdarbiai – galimybė nuimti įtampą
Tuščiai laiko niekada nemėgdavo leisti – toks yra Kazytės credo. Servetėlės, megztukai – tokia buvusi pradžia. O jau vėliau prasidėjo ir tikroji kūryba, kurios, beje, pati kūrėja nesureikšminusi – juk viską darydavusi atsipalaidavimui nuo darbo, kad nuimtų įtampą, kad tiesiog būtų gera…
Prisimena: Kauno urmo bazėje pamatė iš karoliukų suvertą medelį. Tyrinėjo akimis jį ilgai, o po to nusprendė – pati tokius darysianti! Pavyko! Per 400 tokių medelių sukūrusi ir, beje, visi buvę šluote iššluoti, žinoma, nenurodant autorystės, paliekant nežinioje pačią kūrėją.
O vėliau viskas vyko tarsi vadinamąja savieiga: nusižiūrės Kazytė kažkokią idėją (nesvarbu kur: internete, žurnaluose), ir gims nauji kūriniai. Štai išdygsta bijūnai iš atlasinės juostos, štai rožės tokiu būdu pražysta…
Technikos įvairios: buvo Kazytė pasinėrusi ir į origami (jos nuostabūs kūriniai kvapą gniaužia iki šiol), ir į kvilingo subtilybes (šie darbai, stebina tikslumu, kruopštumu ir tobulu grožio bei harmonijos pajautimu).
Savo darbų nelinkusi afišuoti
Kazytė per daug apie savo pomėgį niekam nepasakoja. Siauras artimųjų ratas žino, kad moters rankomis gimsta maži stebuklai. Galbūt įgimtas kuklumas ir būdas nesiafišuoti, nesileisti į tuščias kalbas, negaišti laiko plepalams, aptarinėjimui svetimų bėdų ir džiaugsmų lėmė tai, kad Kazytė save realizuoja kūryboje, nors pati to taip nevadina. Net ir stebėtino savo lankstumo – ji gali net rankas maldai sudėti už nugaros – ji nesureikšmina.
Gėlės, megzti žaislai, netgi magnetukai prie šaldytuvo – viskas ne tik labai dailu, bet ir techniškai apmąstyta. „Inžineriniai“ sprendimai, kad, pavyzdžiui, tulpės lapai atrodytų kaip natūralūs, verčia ne tik tinkamų medžiagų ieškoti, bet ir įvairių storių vielučių, kurias įmezga į „lapus“, kad šie išlaikytų tinkamą formą.
Kazytės galvoje, kaip pati juokauja, idėjų – kaip pas šunį blusų, o jas įgyvendinti, ko gero, ir viso pasaulio laiko neužtektų. Moteris su savo vyru susilaukusi keturių vaikų. Jau yra ir penkis anūkai, deja, kūrybos ir artimųjų bendravimo malonumus neseniai apkartino tragedija – sūnaus mirtis…
Nuotraukos autorės ir iš K. Tamulaitienės asmeninio archyvo.
