„Mano mama, beveik niekada ilgesniam laikui nepalikdavusi namų, savo sėslumą aiškindavo paprastai: esą jei vyktų į tolimesnę kelionę, turėtų ir karvę prie traukinio prisirišti – tokia buvusi paprasto kaimo žmogaus dalia, – sako Plutiškėse (Kazlų Rūdos sav.) gyvenanti Aušra Kaminskienė. – O, kaip dabar aš ją suprantu, nes jau ir pati namų negaliu palikti vienų“.
Ne, ne karvė moteriai ragais užtvėrusi visas turkijas ir egiptus, o visa ferma… žuvų – taip gal kiek šiurkštokai galima įvardinti Aušros ir Gedo KAMINSKŲ pomėgį, kainuojantį daug laiko, darbo, rūpesčių ir, žinoma, pinigų. Sutuoktinių namuose – akvariumai, juose – žuvys ir žuvelės: paties įvairiausio „plauko“, skirtingų dydžių, švysčiojančios skirtingomis spalvomis ir atspalviais…
Akvariumai šiuose namuose visur – pradedant rūsiu ir baigiant miegamuoju. Dešimtyje įvairaus dydžio stiklinių baseinų (didžiausias – 1500 litrų talpos, mažiausias – 54 litrų) įkurdinta jau per 1000 net 65 rūšių žuvų!
Aušra ir Gedas vienas kitą surado po 37 metų pertraukos. Tuomet, tais labai senais laikais, savo pažintį vadino mokykline meile, taip ir likusia tada praeityje. Jis – vadinamsis kaimo šokių didžėjus, ji – baigiamųjų klasių mokinukė. Po šokių jis ją lydėdavo namo. Gražu, šviesu, tačiau tuomet, matyt, nebuvo lemta kurti bendros ateities. Po mokyklos baigimo ji išvyko į studijas, jis – į armiją, o ir toliau gyvenimas kiekvieną iš jų nešė jau atskira kryptimi.
Nors kilę iš gretimų kaimų, beveik 40 metų nesimatė, o vienas su kitu susisiekė… per mesendžerį. To tereikėjo, kad abiejų gyvenimas pasikeistų. Gedas tuo metu gyveno Kaune, o Aušra, po studijų grįžusi į gimtąsias vietas, Plutiškėse. Jiems ilgai nereikėjo suprasti, kad šis susitikimas – ne šiaip sau, tad visai natūralu atrodė, jog tolesnis gyvenimo kelias bus bendras. Susituokę apsisprendė kartu būti Plutiškėse. Gedas paliko Kauną ir įsikūrė žmonos namuose, kuriuos dabar puošia akvariumai ir juose įkurdintos žuvys ir žuvelės.
Gedas, kaip prisimena, dar tik šeštokas būdamas, kaip ir dauguma tokio amžiaus berniūkščių, save vadino patyrusiu žveju. Vis tik jau tada skyrėsi nuo kitų žuveliotojų. Taip, jis su meškere iš balos ištraukdavo žuvį, tačiau į keptuvę mesti jos neskubėjo. Savo sužvejotus karosiukus laikydavo stiklainyje, tuomet atstojusiame tikrą akvariumą, juos prižiūrėdavo per visą žiemą, maitindavo duonos trupiniukais, o pavasarį paleisdavo į laisvę – tą pačią balą, iš kurios jie ir buvo sužvejoti.
Prieš dvejus metus, įsikūręs pas Aušrą, Gedas atsivežė tris akvariumus. Įkurtuvės neapsiėjo be kuriozų. Žuvytes, kol akvariumai naujuose namuose bus paruošti, įkurdino vonioje. Kažkokiu būdu iš vonios pabėgo šamas. Laimei, rado jį gyvą ir sveiką, tik nusilaužusį ūsus.
Štai nuo čia viskas ir prasidėjo. Savo meile žuvytėms ir pomėgiu jas auginti akvariumuose Gedas netrukus užkrėtė ir Aušrą. Žuvyčių ėmė daugėti – daugėti ėmė ir akvariumų (žuvytes perka specializuotose parduotuvėse, brangiausia atsiėjusi 70 eurų). O namo kieme Gedo pastangomis atsirado baseinėlis, į kurį jau šią vasarą dalis žuvų persikels.
Žuvys akvariumuose šiai šeimai – malonumas, poilsis. Nors būtina kasdieninė priežiūra, maitinimas, valymas, nors savo „ūkio“ ilgesniam laikui palikti negali, bet nenusibosta. Viską atperka grožis, ramybės jausmas, kai su kavos puodeliu abu prisėda prie akvariumo. Laikas tuomet bėga nepastebimai.
Autorės nuotraukos.
