Marijampolietė Gracija JOKŠIENĖ savo gyvenimo neįsivaizduoja be pomėgio, kuris per dešimtmetį tapo neatsiejama jos kasdienybės dalimi ir tikru energijos šaltiniu. Tas pomėgis – žygiai. Žygiai į/po gamtą. Jau dešimtmetis, kai kiekvienas moters savaitgalis su labai retomis išimtimis praeina… kažkur einant: ne gatvėmis, o miškais, laukais, netgi klampojant per pelkes kartais net ne vieną dešimtį kilometrų. Štai neseniai kartu su bendraminčiais ji, įsispyrusi į botus, nužygiavo 27 kilometrus pelkėtomis Amalvos vietovėmis!
Vietoj televizoriaus – gamta
Kodėl? „Trūksta deguonies turbūt“, – lyg rimtai, lyg juokais sako Gracija. Be to, ji nežiūri televizoriaus, bet nori gražių gyvų vaizdų – o kurgi jų rasi daugiau, jei ne keliaudamas?
Tokios, kad ir trumpalaikės, išvykos, kaip teigia Gracija, „pakrauna“ visai savaitei. Lengvesnis po to darbas kontoroje, o savaitgalio išvyka išvaiko visas mintis – galva lieka tokia tuščia, kad ir, rodos, dar vakar nerimą kėlusios problemos lieka kažkur toli. Tegu tas laikas, kai niekas nerūpi, nebūna ilgas, tačiau jo visiškai pakanka, kad įvyktų vadinamsis persijungimas – gebėjimas į įprasta rutiną nerti su nauja energija, gryname ore išvėdintomis mintimis. Be to, žygiai suteikia ne tik fizinės, bet ir emocinės stiprybės. Jie suartina žmones – atsitiktiniai bendrakeleiviai neretai tampa draugais. Taip aplink Graciją per metus susiformavo platus bendraminčių ratas visoje Lietuvoje.
Paprasti pasivaikščiojimai išaugo į aistrą kalnams
Šs pomėgis gimė, rodos, iš visai paprasto bandymo tiesiog prasijudėtiišgyvenant sudėtingą gyvenimo laikotarpį. Prieš beveik dešimtmetį Gracija kartu su dviem seserimis, viena iš jų – dvynė, nusprendė pradėti vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Tai buvo būdas išjudėti iš vidinio sąstingio. Ne šiaip sau tas lazdas ėmė į rankas – netgi lankė naudojimosi jomis pamokas, dėl kurių į Vilkaviškį važinėjo. Gerokai vėliau šias lazdas pakeitė trekingo lazdos, o paprasti pasivaikščiojimai išaugo į aistrą kalnams.
Po pirmosios įveiktos viršukalnės – nauji iššūkiai
Pirmoji pažintis su kalnais įvyko Tatrų kalnuose Lenkijoje. Ten Gracija įveikė savo pirmąją viršukalnę – Rysy. Patirtis buvo tokia stipri, kad kalnai ją iškart „užkabino“. Nuo tada kelionės į kalnus tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.
Vėliau sekė vis sudėtingesni iššūkiai. Viena įsimintiniausių kelionių – į Ugandą, kur ji įkopė į daugiau nei 5000 metrų aukštį. Iki 4,5 km kopė avėdama guminius botus, mat pelkė, toliau ledynas, tad keitėsi ne tik avalynė: jei kojas buvo „apkabinusios“ katės, tai rankose neišvengiamai – ledkirtis.
Tai, kaip pati sako, buvo gyvenimo kelionė, kurią jau grįžusi namo dar pusę metų sapnavo.Tai buvo fizinių ir psichologinių ribų išbandymas: ilgos valandos kopiant (į viršų kopė 10 valandų, žemyn leidosi – 8), nuovargis, net pamirštas maistas. Atsimena: krito į miegmaišį kaip akmuo su vienintele mintimi galvoje: tuoj tuoj numirs. Tačiau būtent tokios patirtys, pasak jos, labiausiai augina.
Brangiausios viršukalnės – neįveiktos
Būna, kad viršūnės nepsieki, nors ir kiek nedaug būtų iki jos likę. Paskutinė tokia patirtis Kaukazo kalnai Sakartvele. Labai nedaug trūko, tačiau teko leistis žemyn taip ir nepalietus aukščiausio kalno taško. Tačiau Gracija į tai žiūri filosofiškai: „Tos viršūnės, į kurias neužkopi, yra pačios brangiausios – jos kviečia sugrįžti.“
Per šiuos metus ji sukaupė daug patirties tiek žygiuodama Lietuvoje, tiek kalnuose. Kiek būta tų kelionių? Vien pernai trys didesnės kelionės: Islandija, Marokas, Sakartvelas. Šiemet – Kolumbija, Norvegija, laukia ir Kazbekas. Tas pats, į kurį įkopti nepavyko.
Prieš rimtesnes keliones ruošiasi – treniruojasi sporto klube, investuoja į kokybišką įrangą. „Kuprinės ir žygio batai dabar brangesni už rankinukus“, – šypsosi ji.
Mažiau daiktų – daugiau gyvenimo
Kelionės išmokė ją gyventi paprasčiau. Palapinėje miegoti anksčiau sunku buvo – vis reikėjo įprasto komforto, dabar – viskas kitaip: ne tik kad apsieini be patogumų, bet tokį gyvenimo būdą (kad ir labai laikiną!) priimi kaip natūralų. Komfortas tapo mažiau svarbus, o patirtys – neįkainojamos: su mažiau daiktų, bet daugiau prasmės. Anksčiau tam nebuvo galimybių – reikėjo rūpintis išlikimu.
Energija, kuri keičia kasdienybę
Gracija savęs nevadina alpiniste – ji tiesiog kalnų turistė. Tačiau kalnai jai – kur kas daugiau nei pomėgis. Tai vieta, kur pajunti savo mažumą ir pasaulio didybę, kur gimsta pagarba gamtai ir vidinė ramybė. „Kalnai arba tave priima, arba ne – vidurio paprastai nebūna“, – sako ji.
Būtent todėl žygiai ir kalnai tapo jos energijos šaltiniu. Jie leidžia pabėgti nuo kasdienybės, išvalyti mintis, atgauti jėgas ir sugrįžti į gyvenimą stipresnei. Pomėgis, kuris prasidėjo kaip būdas išgyventi sunkų laikotarpį, šiandien tapo tuo, kas suteikia gyvenimui kryptį, prasmę ir energiją.
Šiandien Gracija sako gyvenanti geriausią savo gyvenimo dešimtmetį. Pomėgis, atrastas lyg ir netyčia, kai norėjosi tiesiog gyventi įdomiau, tapo jos stiprybės šaltiniu.
Žygiai jai – ne tik kelionės. Tai būdas atgauti jėgas, išvalyti mintis ir sugrįžti į gyvenimą su nauja energija.
Ateity – nauji potyriai
Šiandien Gracija su jauduliui rengiasi dar vienam nepakartojam nuotykiui – ekspedicijai taip toli į šiaurę, kiek turbūt dar nė vienas nėra buvęs. Į Svalbardą, Špicbergeno salą Arkties vandenyne! Čia jos planas šių metų rugpjūčio mėnesiui. Ši vietovė nutolusi per 2650 km į šiaurę nuo Vilniaus, 800 km dar į šiaurę nuo Nordkapo – šiauriausio Europos žemyno taško. Bus skrydis į šiauriausią pasaulio oro uostą. Bus nakvynė šiauriausiame pasaulio palapinių kempinge. Bus apsilankymas šiauriausioje pasaulio bažnyčioje. Bus alaus šiauriausioje pasaulio alaus darykloje! Saulė ten tuomet nenusileis visą parą, nes bus poliarinė diena visas 24 valandas. Žygiams reikės ginkluotos apsaugos, nes tai viena pavojingiausių pasaulio vietų dėl didelės baltųjų lokių populiacijos!
Asmeninio archyvo nuoraukos.
