Visi žinome klausimą: „Kas matė Dievą?“ Ir visi žinome atsakymą: „Dievo niekas nematė“. Klausimas ir atsakymas trumpi, aiškūs, ir daugeliui yra pamatas. Bet trečias brolis paklausė savo gudrynų, protingynų dviejų brolių: kodėl toks keistas atsakymas. Juk galima atsakyti, jog visi nematė Dievo. Susimąstė abu protingynai broliai kaip gilieji vandenynai. Pats klausimas ir atsakymas atsirado prieš du tūkstančius metų, anksčiau niekas nežinojo nei tokio klausimo, nei atsakymo. Jis atsirado kartu su Dievo Trejybės formule. Gal juodu turi kažkokią bendrystę, atėjusią iš vieno tikėjimo ar kokios vienos filosofinės instancijos.
Pažiūrėkime į Dievo Trejybę. Ji atsirado taip pat prieš du tūkstančius metų Evangelijoje. Tokios Dievo Trejybės niekas iki tol nežinojo ir niekas apie jąją nekalbėjo. Ką mes žinome apie Dievo Trejybę? Žinome, kad daugiau nei pusantro milijardo krikščionių vartoja Dievo Trejybę kaip apeigų pradžią ir apeigų pabaigą prašymuose, tikėjimuose, garbinimuose, įdvasinimuose, įvardijimuose ir t.t. Tas pusantro milijardo krikščionių vartoja Dievo Trejybės formulę be žodžio Dievas. Mūsų Tauta, mes, latviai ir buvusieji prūsai Dievo Trejybės formulę vartojame su žodžiu Dievas. Daugelis Evangelijų tyrinėtojų klausia: kas leido iškreipti mūsų Tautai Dievo Trejybės formulę, įdėti Dievo žodį. Kiek jau amžių jie betyrinėja, neranda atsakymų. Čia vėl trečias brolis įkišo savo trigrašį. Tai gal ne mes iškreipėme Dievo Trejybės formulę, bet jie iškreipė. Pasižiūrėkime į giliausius laikus, į praeitį, mūsų paminklus mūsų Tautos žemėje. Yra paminklų, alkų, altorių, supiltų prieš 15–20 tūkstančių metų. Jie supilti po 3, kartais jie atskirti vienas nuo kito per keliasdešimt metrų, kartais būna net iki kelių šimtų metrų. Tačiau jie visi yra vienodai apvesti, apgaubti šventtakiais ir galų gale visi 3 yra sujungti šventtakiu. Tai rodo, kad priklauso vienam tikėjimui. Kadangi yra 3 alkos, tai reiškia buvo 3 skirtingos Dievo esybės, kurios vykdė apeigas. Tik prieš 7 tūkstančius metų šiek tiek pasikeitė. Vietoj 3, buvo pilamos 5 alkos – 5 altoriai, bet taip pat apvesti šventtakiais, ir visi 5 altoriai sujungti vienu šventtakiu. Tokių paminklų daugiau jokiame žemyne nesutinkame, tik mūsų Tautos žemėje. Taigi galime laikyti pagrindu, kad mes Dievo Trejybę žinojome prieš 10 tūkstančių metų.
Dabar belieka pažiūrėti. Gal tas žodis Dievas yra nereikalingas Dievo Trejybės pažinime. Pažiūrėkime pavyzdžiais. Trejybė yra vartojama prašyme: „Prašau man padėti, galvele, kojelės ir uodegėle“. Klausimas: „Į ką aš kreipiuosi ir kas man turi padėti?“ Visatoje begalė esybių, kurios turi ir galvelę, ir kojeles, ir uodegėlę. Kažkokia yra nesąmonė. Tai panašu į tų pusantro milijardo krikščionių kreipimąsi be žodžio Dievas. Dabar pažiūrėkime kitą atvejį: „Aš prašau man padėti, žirgelio galvele, kojelės ir uodegėle“. Šitas pavyzdys labai aiškus: į ką aš kreipiuosi ir iš ko aš tikiuosi pagalbos. Toks pavadinimas dažniausiai vartojamas tautosakoje. Todėl galime drąsiai ir tvirtai sakyti: tie, kurie vartoja Dievo Trejybės formulę be žodžio Dievas, Dievo Trejybės nepažįsta. Mes kalbėjome daug kartų, kad Dievo Trejybę pažįsta tik mūsų Tauta, mes, latviai ir buvusieji prūsai, ir galime ją tvirtai laikyti, kad mes esame josios savininkai. Dabar grįžkime prie pradinio klausimo ir atsakymo: „Kas matė Dievą?“ ir „Dievo niekas nematė“. Gal čia panašūs yra kokie pasikartojimai. Tikriausiai yra tie patys pasikartojimai, nes juodvi yra kartu užrašytos. Atsakymas: „Dievo niekas nematė“, tai gal trečias brolis ir teisus, kad jo visi nematė.
Pasižiūrėkime į savo gyvąją kalbą. Niekas nematė, niekas negirdėjo, niekas negimė, niekas nemirė, niekas nenulūžo. Iš šitų žodžių matome, kad visi ir niekas neturi nieko bendro ir negalima vietoj niekas sakyti žodžio visi. Paimkime ir patyrinėkime. Niekas nenulūžo. Aplink niekas yra erdvė, kurioje kažkas nulūžo, kažkas nulūžta ir kažkas nulūš. Niekas nenulūžo. Aplink niekas yra laikas, per kurį nulūžo, nulūžta, ir tikrai nulūš. Niekas nenulūžo. Aplink niekas yra kūnai, kurie nulūžo, nulūžta, ir nulūš. Iš šito mes matome, kad aplink niekas yra erdvė, yra laikas ir yra kūnas. Jeigu kartu yra kūnas, reiškia turi būti laikas ir erdvė. Pats žodis niekas neturi nei laiko, nei erdvės, nei kūno. Pasižiūrėkime toliau į patį žodį. NIE+K+AS. Imkime žodžio niekas pirmąją dalį, kurią atskyrėme. NIE – tai yra neiginys. Tikriausiai tas, kas eis po jo, bus neigiama. Antra dalis – raidė K – mūsų Tautos kalboje yra dažniausiai jungtukas, jungiantis junginys, sąnarys. Geriausias pavyzdys – žmogaus kūnas. Kulnas – raidė K jungia pėdą su blauzda. Žodyje kelis, kelienis raidė K jungia blauzdą su šlaunimi. Žodžiuose klubas ir kirkšnis K jungia šlaunį su liemeniu, žodyje kaklas abi raidės K – tai liemens jungtukas su galva. Žodžiuose Kūčia ir Kalėdos K raidės jungia praeitą metą su ateinančiu metu. Nes pas mus pagal dabartinį kalendorių Kalėdos būdavo gruodžio 22 dieną, o dieną prieš – Kūčia. Taigi turime tokį vaizdą su raide K. Lieka trečia dalis AS. Jau mes daug kartų sakėme, kad A raidė yra pirmutinė ir ši raidė yra Dievo. O raidės S, Š, Ž reiškia Dievo dvasią, Dievo žinią. Štai ką reiškia žodis NIEKAS. Vadinasi, Dievas nesujungtas su Dievo dvasia arba Dievas nesujungtas su Dievu. Juodu abu yra šalia vienas kito, ne atskirai. Galime paimti kūnišką, medžiaginį pavyzdį. Turime geležinį įmagnetintą strypą. Viename gale šiaurės jėga, kitame gale pietų jėga. Juodvi yra viename tame strype, jos nesimaišo ir jos būtinai viena negali būti be kitos. Paimame pjūklelį ir tą strypą perpjauname. Jau gauname du strypelius ir kiekviename jų yra šiaurės jėga ir pietų, kitaip sakant, teigiamas, neigiamas, pliusas, minusas ir t.t. Ir kiek mes bepjaustysime, visada bus tos jėgos, pliusas ir minusas, jos nesimaišys. Taip ir NIEKAS yra Dievas ir Dievo dvasia, bet juodvi nesusijungia. Paimame kelis tuos strypelius ir bandome juos sukti vienas kito priešinga kryptimi, gauname naują jėgą, kurioje gali būti ir šviesa, ir šiluma, ir garsas, ir raštas, ir važiavimas, ir daugelis kitų dalykų. Mes tai vadiname graikiškai elektra. Mūsų kalboje – Dievo dvasios srovė. Ta jėga turi begalinių esybių. Pietų ir šiaurės jėgos niekur nepradingsta. Lygiai taip pat ir NIEKAS, yra Dievas Dievas ir Dievo dvasia. Bet paveikus Dievą ir Dievo dvasią žodžiu, mintimi, gali atsirasti nauji reiškiniai: regėjiMAS, švytėjiMAS, žibėjiMAS, tylėjiMAS, melaviMAS, vogiMAS, džiūgaviMAS, dainaviMAS ir taip toliau, tūkstančių tūkstančiai… Ir dar daugiau gali atsirasti dalykų, kurių mes net neturime įvardijimų ir dar nepažįstame. Ką galime iš to? M raidė – mūsų kalboje reiškia Dievo Sūnus, Dievo Žodis, Dievo Kūnas. Raidė A, jau mes kalbėjome, yra Dievas, ir raidė S yra Dievo dvasia. Tai yra Dievo Trejybė. Reiškia sujudinus NIEKĄ (Dievą ir Dievo dvasią), atsiranda trečia dvasia – VISKAS. Viskas yra per tą Dievo Trejybę.
Mes jau dabar suprantame, kad NIEKAS yra Dievas ir dvasia, iš kurios gali atsirasti VISKAS. Čia vėl trečias brolis įkišo savo trigrašį: aš seniai sakiau juodviem abiem, kad reikia viską IMTI iš NIEKO ir nelakstyti po amerikas, ir ieškoti nežinia ko. Ką mes galime pridurti prie šito trečio brolio pasakymo? Galime pasakyti, kad esame laisvi, laimingi ir turtingi, kad turime jauniausią ir mažiausią trečiąjį brolį ir tokią vienintelę kalbą. Ir dar… Prieš 70 metų kameroje šurmulys. 4 buvusieji Lomonosovo universiteto studentai įrodinėja dviems pradinukams seneliokams žemaičiams, kad Dievo nėra. Jie sako: kas galėjo pagalvoti prieš 100 metų, kad ant eglės gali augti obuoliai, ir artėja tas laikas, kai iš negyvos medžiagos bus sukurta gyvybė. Žemaičiai sako: Dievas gali pašaukti vaikų iš akmenų, o pasaulį visą sukūrė iš NIEKO. Buvusieji studentai sako: mes tokiomis pasakomis netikime, nes tvirtai žinome, kad Dievo nėra. O žemaičiai atsako: jūs tiek kietai tikite, kad Dievo nėra, kad negalite pasukti savo galvų nei į kairę, nei į dešinę, ir nežinote, ką žino kiti. Kameroje linksmas kikenimas.
Ir dar… Daugiau nei prieš 30 metų Tautos pabudimas, Tautos valstybės kūrimas ir begalinis visų smalsumas. 4 subrendę vyrai, kas baigę vieną universitetą, kas du, o kas ir tris, bet apie Dievą nei bum bum, sėdi automobily ir važiuoja pas kunigą Česlovą Kavaliauską. Nuvažiavę atidžiai ir kantriai klauso jo aiškinimo. Vienas neiškentęs sako kunigui: kunige, visa tai, ką jūs čia dabar aiškinate, reikia rašyti į spaudą, žurnalus, laikraščius ir visiems aiškinti. O Česlovas atsako: ką jūs norite, kad mane suspenduotų? Dabartine mūsų kalba reiškia: ką jūs norite, kad savieji mane prikaltų prie kryžiaus?
Ir dar… Išėjęs iš parduotuvės sutinku seniai besutiktą bičiulį ir pradedame apie viską: apie buvusius, politiką, ekonomiką, klimatą, žiemą, nes dabar kaip tik yra žiemos laikas. Bičiulis manęs ir klausia: kuo šildai savo bakūžę? Aš jam atsakau: Dievo dvasios srove. Jis sako man: aš žinau, kad tu linksmas ir mėgsti juokauti, bet iš tikro kuo šildai, kokiu kuru, kietu, skystu, dujiniu ar elektra? Atsakau jam: matau, kad tu menkai pažįsti mūsų Tautos kalbą, aš tau atsakysiu graikišku žodžiu – šildau elektra. Bičiulis kažką numykė, atkišo savo letenėlę, atsisveikinome ir kas sau. Nežinau, ar jis įsižeidė ar suprato, kad kalbasi su trečiuoju broliu. Tokia mūsų kalba.
Gili senovė – seniai užgesę žvaigždės šviečia.
Toliausia ateitis – negimusieji kalba, krykščia.
Juodosios skylės erdvėje, visur ir mūsų kūne – Niekas,
Iš kurio gimsta Viskas.
Take masu kalba taks maso Dievas.
AS ASMU. MAS ASMA (-asmam).
Nuotraukoje – autorius Albinas Kurtinaitis.