Visi žinome klausimą: „Kas matė Dievą?“ Ir visi žinome atsakymą: „Dievo niekas nematė“. Klausimas ir atsakymas trumpi, aiškūs, ir daugeliui yra pamatas. Bet trečias brolis paklausė savo gudrynų, protingynų dviejų brolių: kodėl toks keistas atsakymas. Juk galima atsakyti, jog visi nematė Dievo. Susimąstė abu protingynai broliai kaip gilieji vandenynai. Pats
Plačiau
1. Aš – niekas. Manęs nėra. Mano pėdsakas, DNR yra... 2. Aš – viskas, dulkė, žvaigždynas, yra, esantis... 3. Aš – rojuje, rujoju, rausvas, daugiausia virpesių per sekundę... 4. Aš – įsčiose įsikūnijantis... 5. Aš lopšelyje... 6. Aš darželyje... 7. Aš pradinėje... 8. Aš vidurinėje... 9. Aš Universitete... 10. Aš Akademijoje... 11. Aš nusikūnijantis... 12. Aš nusidvasinantis... 13. Aš – niekas. Manęs
Plačiau
Seneli, ar aš žmogus? - Dar ne. - O tu žmogus? - Jau ne. - O kas žmogus? - Nėra. - O kur dingo žmonės? - Ar tau reikia būtinai žinot? - Seneli... Būtinai. Juk tu pats dainuoji: „Aš augu ir stiprybę semiu iš praeities ir senovės“. Man būtinai reikia žinoti. - Na gerai, tada klausyk. Kai mes atjojome
Plačiau
PAJEVONIO-KUNIGIŠKIŲ PILIAKALNIS TREČIASIS DVARAS Dabar yra 7541 metai, t.y. 2023 metai. Trečiasis Dvaras įkurtas 2626 metais ir jame gyventa iki 7041 metų. Per šį laiką čia kunigavo 88 Tautos kunigai, vidutiniškai kiekvienas po 50 metų. 5528 metais iš Trečiojo Dvaro iždo už 17 Romos Imperijos pinigų Odesos vergų turguje buvo nupirktas jaunas vergas
Plačiau
Prieš du tūkstančius metų yra pasakyta ir užrašyta: „Mums negalima nieko nuteisti mirtimi“. Bet... Tuo pačiu metu Jonui Krikštytojui nukirto galvą – nuteisė mirtimi. Apaštalą Judą ir Steponą užmušė akmenimis – nuteisė mirtimi. Jėzų prikalė prie kryžiaus – nuteisė mirtimi. Bet Jėzų teisė ir Romos statytinis Izraelyje. Tai gal Jėzus
Plačiau
Įdomu! Ar iš tikro mūsų protėviai vartosi kapuose (kitų tautų pastebėjimas), kai kalbame apie Tautos tūkstantmetinę praeitį – kalbą, tikėjimą, papročius, įstatymus, gyvenimo būdą. Vieno žmogaus atminties praradimą vadiname mirtimi, gimimu, gimtąja nuodėme, atsiradimu iš nieko, gyvenimu nebūtyje. O kaip vadiname visos tautos praeities įvykių užmarštį, kai yra tautos žemė,
Plačiau
Kinai savo kalbą užrašo trisdešimt šešiais tūkstančiais ženklų. Sanskritas – keturiasdešimt šešiais ženklais. Morzė Europos visas kalbas užrašo dviem ženklais. Mūsų Tauta XIII amžiuje - „... jie neturėjo rašto...“ - savo kalbos žodžių nerašėme. Įdomus reiškinys! Mūsų tikėjimas, kurį šiek tiek pažįstame, sako, kad jokios tautos jokios kalbos negalima aukštinti,
Plačiau
Ar verta, ar reikia, ar būtina dar kartą apie TĄ PATĮ? Motina sūnui sako: „Kiek dar kartų tau reikės sakyti?“ Žilvinas Eglei – „Sugrįžus ant kranto, tris kartus pašauk mane vardu“, romėnai – „Repetitio est mater studiorum“. Jokio stebuklo, kad apie vieną įvykį per šimtą metų ir kiekvienais metais iškyla šimtas
Plačiau
Mylimi būdviečiai, jūs nuostabiausias amžinai žydintis pavasaris, kaip ir mūsų vardas būdviečiai. Senovėje sakydavo: „Koks jo būdas, tokia ir jo būda“ arba „Koks jo būdas, toks ir jo gyvenimas“. Būdas – žmogaus dvasia, būdviečiai – dvasingieji. Prieš 4914 metų mus – penkiolika jaunų šeimų atvedė į išdegusį mišką ant kalvos, kur
Plačiau
Kraujas putoja greitai tekėdamas arba virdamas. Dažnai sakome: „Užvirė kraujas“, nors pačio kraujo nematome, o tik sprendžiame pagal kūno būseną, šėlsmą, klyksmą, greitį, pyktį, baimę, džiaugsmą, meilę, norą ir t.t. – „kraujas verda“, „kraujas putoja“, „kraujo puta“. Pasakymas: „Jei negyvas – kraujo puta“ mūsų žmogų nestebina ir nekelia jokių klausimų. Tuo
Plačiau
Pieną žįsti, rodo, kad jo nepažįsti, o kai jau geri, turi, ką turi, - silpnas, skurdus, klystantis, nepasitikintis savimi – tikrai, tikrai neatžindytas (neatžindyto reikšmės pasiklausk savo kaimo prosenelių). Norėti ir neturėti – žmogiška kasdienybė, o reikėti, siekti ir negalėti – nusikaltimas – nepažinojimas Tėvo ir savęs. Mūsų Tautos dauguma žino
Plačiau
„Jis jau perkopė penkiasdešimties slenkstį“ – aišku, kad niekada nekops per keturiasdešimties: slenkstis – įstatymas. „Ant kiemelio išėjus, vartelius atsikėlus, vis klausinėjo savo dukrelę, ar su visai parėjo. Ne su visai, močiute, ne su visai, širdele, aš parėjau pas motinėlę rūtelių vainikėlio“, – jai reikia, ji neturi, bet eidama per
Plačiau
Miežis pavasary išėjo pro duris, o rudeny pro jas sugrįžo. Mergelė Eglė išėjo pro vartus ir niekada mergelė nesugrįžo. „...Mergelė gulbė parskraidino žmogaus sūnų į savo tėvo Kauliaus dvarą ir liepė neperžengti slenksčio. Senis Kaulius liepė sūnui rėčiu išsemti jūrą ir rytoj vakare parnešti nei didelių, nei mažų žuvų. Mergelė atliko darbą,
Plačiau
Pirma yra mintis, žodis, įstatymas, o tik vėliau veiksmas, apeiga, kūnas. Kas nežino Tautos pasakų, tas nepažįsta Tautos praeities ir jos dvasios. „...Čia gyvena mano vyriausioji sesuo, o kai ji paklaus, ar nematei mano brolio, sakalu lakstančio, sakyk, kad matei ir gali parodyti, bet už tai ji turi atiduoti žiedą nuo
Plačiau
Prūsai (ir sūduviai) tikėjo, kad kūnas prisikelia iš numirusiųjų, bet ne taip, kaip dera“. Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronika (XIII a.). „Ir nors jie (lietuviai) buvo stabmeldžiai ir tik vėliau pasikrikštijo, bet prieš tai tikėjo į Vieną Dievą ir tikėjo, kad ateis teismo diena, tikėjo į mirusiųjų prisikėlimą ir į
Plačiau
Apžėlė ir apaugo praeitis Ir nukasti altoriai, Trejybės žodžiai ištarti Įamžino ...ČIA... mūs tikrovę. Būdviečių vienkiemis įkurtas 2623 metais (prieš 4912 metų) ant kalvos 107,8 metrų virš jūros lygio, šiaurės platuma 54°32‘33“, rytų ilguma 22°53‘03“, plotas 2,9 ha, keturkampis 263 x 110 m, apribotas šventtakiu, Vilkaviškio rajone,Pajevonio seniūnijoje, Būdviečių kaime. Būtinai reikia priminti: nuo vienkiemio į pietų pusę
Plačiau
Mūsų Tauta dar prieš šimtą metų griežtai laikėsi įstatymo: „Nemėgdžiok kito – nei iš meilės, nei iš juoko, nei iš pykčio“, nes mėgdžiojimo vienas akimirksnis gali tapti tavo ateinančioms kartoms beviltišku pragaru. Ypač nuo mėgdžiojimo saugojo mažus vaikus ir nėščias moteris. Kitos tautos tokio įstatymo nepažinojo, todėl klampojo „nepaaiškinamų atsitiktinumų“
Plačiau
Aplink žmogų yra milijardai pastovių, kintančių, silpnų, galingų ženklų ir aš esu toks pats. Vienas klausia: „Ką galvoja Juodoji Kiaulė vydamasi savo mirtį“. Antras atsako: „Tą patį, kaip ir vairuotojas naikindamas kelio posūkio ženklą, kad galėtų važiuoti tiesiai“. Kas šie žmonės? O tokie kaip ir aš – linksmas, liūdnas, įdomus, nuobodus,
Plačiau
Tautos Didžiojo Įstatymo šios dvi nuotrupos gana seniai pateko į kitų tautų gyvenimo būdo patarimų rinkinius. Jodvi– mūsų tautosakos neperžengiami įstatymai, o kitoms tautoms – nieko neįpareigojantys patarimai. Jų „kalbinis lobynas“, išverstas į mūsų kalbą, atveria žemę po kojomis, o iš ten pasigirsta dar vienas senas įstatymas: „Nemė(g)džiokite kitų, nes
Plačiau
Visi pilti kupstai vadinami pylėmis, pilimis, pilkalniais, pilkapiais, piliakalniais, pylimais ir t.t. Jotkalnis taip pat supiltas kalnas tuo pačiu laiku ir tų pačių architektų vienuolių gižų kaip ir Gizos piramidė Egipte. Abiejų statinių bendri požymiai: dangaus skliautas, kapas, apeiga ir šventumas. Šventumas – abu pašventinti Dievo Trejybės dvasia ir apjuosti
Plačiau