Įdomu! Ar iš tikro mūsų protėviai vartosi kapuose (kitų tautų pastebėjimas), kai kalbame apie Tautos tūkstantmetinę praeitį – kalbą, tikėjimą, papročius, įstatymus, gyvenimo būdą. Vieno žmogaus atminties praradimą vadiname mirtimi, gimimu, gimtąja nuodėme, atsiradimu iš nieko, gyvenimu nebūtyje. O kaip vadiname visos tautos praeities įvykių užmarštį, kai yra tautos žemė, pati tauta, kalba, daiktiniai praeities pėdsakai, bet pati tauta apie save nieko nežino ir tiesiog bijosi pažvelgti į save. Kas tai yra? Liga, visatos ypatingų jėgų sankirta, atminties genocidas, ar tiksliai suplanuotos veiklos ilgametis vaisius?
Sutarkime kalbėti be spėliojimų, priekaištų, verkšlenimų ir teisėjavimų – yra kaip yra.
Rugsėjo pirmoji savaitė. Mes, berniukai, pirmos „c“ klasės gimnazistai, išrikiuoti sporto aikštėje. Atėjęs kūno kultūros mokytojas, atsivertęs klasės dienyną, šaukia kiekvieną pavarde ir vardu, o mes privalome atsiliepti. Pirmas pašauktasis atsiliepė: „asu“, mokytojas susiraukė, bet, kai antrasis atsiliepė „asu“, mokytojas kilo kaip ugnis: „Kas jūs esate? Nemokate lietuviškai kalbėti … (ir tra-ta-ta) …, reikia sakyti „esu“. Šaukė toliau, bet, kai penktas ar šeštas vėl užgiedojo „asu“, mokytojas pribėgęs šūktelėjo: „Aš tau kaip duosiu, tai išmoksi lietuviškai kalbėti“. Mokytojas tikriausiai buvo iš Užnemunės – Nemuno dešiniojo kranto čiabuvis – dzūkas, aukštaitis, galas (tik nei žiemgalis, nei latgalis), o gal žemaitis. Nors buvo kūno kultūros pamoka, bet ji liko nepamirštama lietuvių kalbos pamoka ir kad mes sūduviai – kapsai, suvalkiečiai – esame nepilnaverčiai lietuviai, o gal ir nepilnaverčiai žmonės.
Pradžios mokykloje kalbėjomės taip kaip namuose: „asu – asantysis, asamasis, asmuo, asybė, aiti“ ir t.t., bet rašėme pagal žodyną: „esu, esantysis, esamasis“. Gimnazijoje su rašyba nebuvo jokių kliūčių, bet su šnekamąja kalba buvo dvasinis pakrikimas. Atsakinėdami pamokas gėdydavomės patys savęs. Mokėdami ir galėdami teisingai kalbėti (toks tvirtas mūsų tikėjimas), buvome priversti švepluoti – pamėgdžioti vokiečius ar lenkus, kalbančius darkyta lietuvių kalba. Vėlesnėse klasėse literatūrą dėstė mokytoja Onutė. Ji kiekvieną mėnesį vieną pamoką leisdavo kalbėti ir atsakinėti taip kaip kalbėjome namuose. Mums būdavo šventė ir linksmybė, nors tarp mūsų gimtinių tebuvo dvidešimt kilometrų ar mažesnis atstumas, bet išgirsdavome negirdėtų žodžių, posakių ir kitokių kalbinių įdomybių. Kodėl mokytoja Onutė taip darė, šiandien tyla, bet, kad ji buvo vienintelė ir nepakartojama Lietuvoje, yra tiesa.
Lietuvių (tokios genties nėra) kalbos pagrindas tapo sūduvių kalba, bet genties kaip ir kitų genčių daug žodžių nepateko į žodyną. Reikia džiaugtis, kad yra išleistas „Lietuvių kalbos žodynas“, bet liūdna ir graudu, kad iki dabar neišleistas ir neruošiamas leisti „Tautos kalbų žodynas“. To 300 000 kv. km ploto, kuriame tūkstančius metų gyvenome ir tapome skirtingomis valstybėmis, kalbomis, tikėjimais ir net save įvardiname skirtingomis tautomis, žodynas.
Aišku, „Nebeužtvenksi upės bėgimo…” – buvo kaimas, vienkiemis, gatvinis kaimas, sodybų kaimas, kolchozų kaimas ir prasidėjo vienos sodybos kaimas. „Aš didžiuojuosi savo tobula sodyba, jos elektrifikacija, automatizacija, mechanizacija. Aparatai groja ir dainuoja nuostabiausias dainas ir melodijas. Devyni šimtai hektarų duoda gausų derlių. Prieš šimtą metų šiame kaime vargo keturiasdešimt du ūkininkai, turėjo vieną armoniką, patys grojo, šoko ir dainavo. Aš džiūgauju, nes esu turtingas“. Žmogau, mūsų mokinys prieš du tūkstančius metų sakė: „Kvaily turtuoli, tu nežinai, kad esi vienas prie Juodosios Skylės“ arba „Vienas visame kaime yra mirtis“. Ne taip seniai iki 1961 metų mūsų kaimas tarp dobilų, ramunėlių ir čiobrelių pagimdė 78,25% žodžio dvasios galiūnus, o asfaltas, betonas ir plastmasė iki to laiko 21,75%. Ar tai kažkokia ypatinga reikšmybė? Tikriausiai ne, ir ne naujiena. Jau daugelis kalba, kad rašytojai, kalba ir žodis yra atgyvena. Tą patį kalbėjo ir prieš du tūkstančius metų, kai prikalę Žodį prie kryžiaus pasakė, kad tai yra gyvenimo trukdytuvas. Todėl visiškai rimtas klausimas: „AR dAR kARtą tARti – atidARyti vARtus – burną, gerklę, nasrus, žiaumę, šliaubę, žabtus, srėbtuvę, žioplę, ryklę, kosurę, kakarinę ir dar šimtą ŽODŽIO Gimtinės įvardijimų). VARmas iš pavARtės vARnui tARė – vARta. Ir mes pritARiame.
„… Žirnulis nuo lietaus, krušos ir ledų atsistojo po Aržuolu. Medyje išgirdo cypsėjimą. Įlipęs į Aržuolą rado Aro lizdą (gūžtą, peryklą) ir tik ką išsiritusius keturis Arelius: du patinėlius ir dvi pateles. Nuo krušos ir ledų juos uždengė savo drabužiu ir nusileido žemyn. Po kurio laiko parskrido ARas ir, radęs gyvus savo Arelius, Žirnuliui tarė: „Žmogau, aš turėjau tave sudraskyti, bet kadangi išgelbėjai mano paukštelius, aš tau visada atsakysiu į visus tavo klausimus ir patarsiu darbuose – Aš ARas“.
Šio rašinėlio pastarosios dalies žodžiai užrašyti skirtingai (žodžiai su didžiosiomis raidėmis), kad atkreiptume dėmesį. Bet pirma, pažiūrėkime į kitus žodžius: „Joný, Jõni, Jõnai, Jõn“. Keturi tikriniai vardiniai daiktavardžiai vyriškos giminės šauksmininko linksnis. Visi keturi vardai reiškia vieną vardą. Klausiame iš karto, kurie yra neteisingi, netaisyklingi, tarmybės, svetimybės, senienos ir nevartotini. Vyriausias, seniausias kalbininkas Žodžio Tėvas sako: „Visi teisingi ir visi vartotini“. O dabar pasižiūrėkime į tuos išskirtinius žodžius: AR, ARas, ARžuolas, ARelis, dAR, kARtas, tARti ir t.t.
Pirmas žodis „AR“ pagal mūsų gramatikas yra dalyvis, prieveiksmis, jungtukas, jaustukas – tebūnie. Ankstesnis pavyzdys „jon“ sako, kad jis yra aptrupėjęs vardinis, tikrinis daiktavardis, vartojamas tūkstančius metų iki šios dienos. Mano kaimynas sako: „Albin, ateisi po pusryčių?“ Jokių abejonių, papildomų klausimų, nes viskas aišku. Sakome tvirtai, kad žodis „AR“ – vienas ar kitų žodžių sudėtyje yra „ARo“ vardas. ARAS yra devintoji didžioji dvasia iš Dievo Tėvo dvidešimt keturių didžiųjų dvasių. Šitos dvasios ženklas (simbolis) yra mūsų miškų erelių šeimos stambus paukštis, išnykęs prieš aštuonis šimtus metų anksčiau už miškų žvėrį taurą. Pastarasis yra dvyliktas didžiosios dvasios ženklas. Kokią reikšmę dvasia „AR“ turėjo ir turi mūsų Tautai aišku ir be pasakos, ir be šio prisiminimo, nes mes kiekvienas per dieną ją šaukiamės, jei ne keliasdešimt, tai kelis kartus būtinai. Ir dAR. Šią dvasią pasaulyje pažįsta tik mūsų Tauta, todėl dAR kARtą sakome, kad mūsų Tauta ir Kalba pasaulyje yra vienintelė ir nepakartojama. Iš pasakos žinome, kad ARas turi keturis arelius: dvi pateles – vasarą ir žiemą, ir du patinėlius – pavasarį ir rudenį. Jis yra viso laiko – ateities ir praeities šeimininkas, nes jis atsako į visus klausimus. Jis pažįsta visas dvasias ir visus kūnus. Štai su kuo gali bendrauti kiekvienas mūsų Tautos žmogus.
Dar vienas ARo paliudijimas: „Aš turėjau tave sudraskyti“. Mūsų kalbos žodžiuose dvigarsis „DR- “, „-DR-“ reiškia sąsają su mirtimi. Joks kūnas negali patekti ir gyventi dvasių buveinėje (esybėje, pasaulyje, dausose, danguose). Tai yra įstatymas. Vadinasi, pasakymas: „jis buvo su kūnu paimtas į dangų“ arba „jis danguje gyvena su kūnu danguje“ yra klaidų klaida, o ištarėjas į savo dvasios sumą įpila šaukštą deguto, neįmanomo bendravimo kliūtį. Mūsų tautosakoje dar yra išlikę liudijimų, kai žmogus, paruoštas Tėvo dvasių, dėl ypatingo atvejo viename akimirksnyje gali susitikti su Tėvo didžiąja dvasia, gauti reikiamą dvasią (ženklą) ir gyvas grįžti į kasdienybę. Žirnulis gavo Dievo Tėvo devintosios didžiosios dvasios ARo vardą, kad kiekvienas Tautos žmogus galėtų per šią dvasią tarpininkę bendrauti su visomis Tėvo dvasiomis ir su pačiu Tėvu. Jeigu nežinotume Aro vardo, klampotume nežinojimo – klaidų liūne pagal įstatymą „iš klaidų mokomės“ kaip ir visos tautos.
Žinome, kad karalius Gediminas buvo susitikęs su Tėvo devyniolikta didžiąja dvasia, kurios ženklas yra vilkas. Pastaroji karaliui pasakė, kad upių Vėlijos ir Vėlnos santakoje, kur yra Tautos karalių vėluona (kapas), pastatys Aukštaitijoje ilgalaikę keturioliktąją sostinę ir įvardins Vėlnium – „PRAEITIMI“. Dabar mes vadiname suslavintu vardu „Vilniumi“. Mūsų Tautos žmonės yra pakol kas bendravę su dvidešimt viena Tėvo didžiąja dvasia ir ateityje teks bendrauti dar su trimis.
Klausiu: „KAS AS ASu?“. Spengianti tyla, jokio atsakymo. Kitaip būti negali. Aš neįvardijau į ką kreipiuosi. Tai kasdieninis mūsų tuščiažodžiavimas. Klausiu: „AR AS ASu“ (Ar aš esu?). Atsako taip. Toliau. „AR AS ASu AS? (Ar aš esu aš?). Atsako taip. Šis patvirtinantis sakinys girdėtas ne taip seniai, prieš 3280 metų, kai mūsų anksčiausias mokinys Masas (Mozė) klausė vardo to, kuris buvo degančiame – nesudegančiame krūme. Jis prisipažino savo vardą ištardamas tris kartus: „AS ASu AS“, tai yra „AS ESU AS“. Prie vardo pridėjo paaiškinimą, kad niekas neklystų ir kitų neklaidintų: „Aš pirmutinis (pirmutinė) ir paskutinis (paskutinė). Vadinasi, pagal kalbos žodžių garsyną-raidyną yra pirmas ir paskutinis garsas arba pagal mūsų raidyną pirmutinė ir paskutinė raidė (priklausomai nuo tautų kalbų garsų ir raidžių giminės). Pagal Maso tautos tuometinį garsyną pirmutinis yra „alef“ ir paskutinis „šin“. Tėvo vardas turėtų būti „AŠ“. Tokio žodžio jų kalboje nebuvo ir nėra. Ir dar viena įdomybė čia – degančiame nesudegančiame krūme Jis davė savo vardą, o ant Sinajaus kalno mirtinai uždraudė jį ištarti. Aišku tik viena – Dievas Tėvas turi Vardą.
Pasižiūrėkime į savo kalbos lobyną. Mūsų kalbos žodžių pirmas garsas – raidė buvo, yra ir bus „a“, o paskutinė – „S=Š=Ž“. Jo V+AR+d+AS yra „AS=AŠ=AŽ“. Truputį nejauku, lyg per tą kūno kultūros pamoką – aš nepilnavertis trupinys stoviu ant papėdės nepajudinamo kalno, kurio viršūnė virš debesų. Ar yra išsigelbėjimas nuo nepilnavertiškumo? O taip! Štai pavyzdys: pasaulio duona – tautos duona – šeimos duona – duonos kepalas – duonos puskepalis – duonos kepalėlis – duonos žiauberė – duonos riekė – duonos gabaliukas – duonos kąsnis – duonos trupinys – duonos skonis – duonos kvapas – duonos sapnas, kai prisivalgęs pabudau sotus. Ar visur visada čia yra duona? O taip! Vadinasi, TėvAS ir Jo VardAS yra AS ir AS ASU AS, ir vilkAS, ir žvaigždynAS, ir ėjimAS, ir VienAS, ir DievAS, ir augimAS yra Jo tobulAS pienAS.
Žinome šiuos du vardus: ARO ir AS. Dabar sakau: „Puiku ir gera, nes žinau vardus ir galiu bendrauti su visažiniu ir visaregiu ARU, ir visaturiu, visadaviu ir visagaliu TĖVU AŠ“. Nuostabu, bet neskubėkime.
Prisiminkime teismo rūmus, teismo liudininkus, teismo sekretorę, teisėją, bylą ir prašytoją senutę našlę-motiną, kuriai teisėjas po septinto prašymo liepė važiuoti namo, o byla yra atidedama. Aišku, kad mums reikia pasižiūrėti į save ko per daug turime ir ko neturime. Tai yra didžiausia nesusikalbėjimo kliūtis.
Pirmiausiai jausmą – reikiamybę tiksliai sudėti į norą, norą tiksliai išreikšti mintimis, mintis išsakyti žodžiais, o iš žodžių sudaryti sakinius, klausimus, prašymus, atsakymus, paliudijimus. Gyvenimo-žaidimo svarbiausia dvasia – TIKSLUMAS. Aplink mane neišmatuojama ir nenusakoma visatos gausybė, bet aš esu nepakartojamas ir vienintelis todėl, kad visatą ir mane judina, maitina, girdo, šildo, migdo, mokina ir t.t. labai tiksliai po kablelio penkiasdešimtuoju ir šimtuoju reikšmingu ženklu (skaičiumi). Visi šie tikslūs krisleliai yra ĮSTATYMAI. O Viešpatie! Kas gali juos visus žinoti, sužinoti, atsiminti, išmanyti, panaudoti? ARAS sako, kad jis gali atsakyti į visus klausimus. Nerašysime jam užduodamų klausimų, o tik jų – atsakymus.
Aš nepažįstu savęs – nepažįstu AŠ. Nematau savęs – matau tik kitus. Neteisiu savęs, neatgailauju – teisiu kitus, bet už juos neatgailauju. Nepažįstu savo gimtos kalbos, todėl negaliu bendrauti su Tėvo dvasiomis. Nepažįstu nei Tautos praeities, nei ateities, todėl gyvenu spėlionėmis kaip ir visos tautos. Negaliu įvykdyti savo norų, nes nežinau ką daryti. Nesikalbu su Tėvu, nes nežinau kur jis yra, ką veikia ir ką jis gali. Todėl sakau, kad Jo nėra. Visko bijau – savęs, savo kaimynų, savo praeities ir ateities. Paskutinis klausimas: „AR kas aš esu?“.
Atsakymas. Šių dvasių junginys viename žmoguje ar tautoje yra vergo dvasia.
Pasižiūrėkime į žodžius – vergas, vergovė, vergija, vergvaldys. Vergas – žmogus, neturintis ryšio, bendravimo su Dievu, Tėvu, Dievo nepažįsta ir nežino, kad Jis yra. Vergo dieviškąjį AŠ saugoja septynios didžiosios juodosios dvasios, kad vergas neprisiliestų prie Dievo Tėvo. Tautoje 2021 metais yra 1,1 milijono vergų. Vergo dvasios daugelis nesupranta, todėl būtina užrašyti kitais žodžiais: vergas yra apsuptas septyniais neigiamais apvalkalais, spetyniais neigiamais energetiniais apvalkalais, septyniomis neigiamomis auromis ir t.t. Broliai vergai, jeigu nesuprantate savo kalbos, menka nauda iš svetimų kalbų.
Truputį prisiminkime. Mūsų Tauta dešimtis tūkstančių metų pažįsta Dievo Trejybę – Dievą Tėvą AŠ, Dievo Sūnų Žodį, Dievo Šventąją Dvasią Šviesą, Dievo Trejybę, tai yra Vieną Dievą. Atėję į šį pasaulį, kai jau esame pašventinti – pakrikštyti, patys šventiname ir krikštijame. Ar įmanoma viską pašventinti? Tikrai ne viską: degutą, dervą, stervą, anglį, naftą, dvėselieną, lavoną, plastmasę, polietileną, nuodus, juodąją skylę, juodosios kiaulės bet kokį kūną ir dvasią, vergą, vergovę, vergiją, vergvaldį, šūdą, šudrą, smalą, prievartą, klaidą, prieštarą, priešginą, mirtį ir t.t. Nors šiuos kūnus ir dvasias neįmanoma pašventinti, bet Tėvo Šventąją Naikinančią Dvasią galima sunaikinti į Nieką. O dabar paimame pašventintą daiktą (būtinai patikriname jo šventumą), įdedame į polietileninį maišelį ir su savo tarpininkais pagalbininkais patikriname daikto šventumą, esantį polietileniniame maišelyje. Jokio šventumo! Patikrinkite kelis kartus, bet jokio šventumo. Štai jums gyvas vergo pavyzdys. Polietileninis maišelis – tai septynios didžiosios juodosios dvasios – vergovės, baimės, klaidos, Tėvo, savęs, kalbos, tiesos nepažinojimas ir negalėjimas.
Žmogus, gimęs laisvėje, niekada netaps vergu, bet gali tapti bet kurios didžiosios juodosios dvasios šeimininku. Žmogus, gimęs vergijoje, yra vergas iki mirties nepriklausomai nuo lyties, tautybės, ar jis yra akademikas, prezidentas ar šiukšliadėžių tikrintojas. Kiekvienas vergas, išėjęs iš žemės vergijos, tampa laisvu vergu, nors jis bus iki mirties vergu, bet jo vaikai bus laisvi žmonės su kitomis galiomis – dvasiomis. Gyvame kūne vergo dvasią galima sunaikinti tik ypatinga apeiga.
Vergija – žemės plotas, kuriame gyveno ar gyvena vergas ar vergų bendruomenė. Vergijos dvasią galima atskirti ir Šventąja Dvasia sunaikinti į nieką. Vergas, perėjęs žeme, palieka savo vergo dvasios – smalos pėdsaką ir kiekvienas prie jo prisilietęs įgauna vergovės dvasios bruožų.
Dabar suprantame, kad vergas, vergovė, vergija ir vergvaldys yra šaukštas deguto medaus statinėje. Tai baisus, skausmingas šaukštas Tautos žemėje ir visoje Tautoje. Yra taip kaip senieji sakė: „Gali šikna žemę raižyti, bet, kol nors vienas šaukštas bus deguto, skonis nepasikeis“.
Dar vienas priminimas. Vergovės dvasia yra baudžiava, okupacija, tremtis, įkalinimas, rekvizicija, nukariavimas, prijungimas ir bet kokia prievarta.
Mūsų Tautos žemėje vergovė prasidėjo nuo 1432 metų ir tęsėsi iki 1917 metų, ir nuo 1940 metų iki 1990 metų. Atrodo, kad jau viskas eina į GERA. Neapsigaukime. Kol nenumirs Tautoje paskutinis vergas, tol GERO nebus. Vergo negalima niekinti, žeminti, skriausti, nes jis yra taip pat Tėvo dalis – Tėvo vaikas.
Tėvo Sūnaus Žodžio pasakymas: „AŠ ASu valgomAS maistAS, o kiekvienAS valgytojAS yra amžinAS“, tai paprasčiausia, aiškiausia ir tiksliausia TIESA. Žinoma, tik tie, kurie kalba, supranta mūsų kalbą.
ARAS į pirmą klausimą atsako: „TIK“.