…Pavadinkime ją Danguole (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma. – Aut. past.). Moteris, kuriai neseniai sukako 37 metai, atverti spaudai savo gyvenimo peripetijas ryžosi nebegalėdama pakelti šeimos paslapčių naštos. Bet anonimiškumas jai privalomas: nenori savo išpažintimi skaudinti artimų žmonių, kurie, ko gero, net neįtaria, jog Danguolė išsiaiškinusi tiesą, slepiamą nuo jos daugelį metų… Toji tiesa moterį ir išlaisvino, ir suglumino: taip jaučiasi žmogus, kurio į vis kankinusius klausimus surasti atsakymai palieka neišmatuojamą kartėlį, dar vis užgožiantį atradimo džiaugsmą, širdyje…
Vakarus ir savaitgalius dažniausiai leidžia viena
„Turėčiau save laikyti labai turtinga, – liūdnai šypsodamasi pradeda savo istoriją Danguolė. –Turiu nuostabią mamą, seserį, tris brolius ir… du mylinčius tėčius.” Būtent šie žmonės jai linki laimės bet kokia proga, tačiau dažniausiai nesėdi Danguolė su jais visais prie bendro stalo: nuoširdūs sveikinimo žodžiai ją pasiekia telefonu įsisupusią į šiltą skarą, patogiai susirangiusią fotelyje savo bute. Taip taip – ji viena dažniausiai sutinka naujuosius, viena praeitin nulydi ir dar vienus savo gyvenimo metus, apmąstydama savo likimą, neleidusį skraidyti iš laimės, pagailėjusį teisės vadintis mama, neskyrusį visą būtį nutvieskiančios meilės, kuri leistų sukurti šeimą… „Galbūt jau mano gimimo istorijoje buvo užkoduota likti vienai: turėti šalia savęs daug artimų žmonių, tačiau neturėti paties artimiausio? – svarsto Danguolė. – Žvelgiu į savo mamos gyvenimą: rodos, viską ji turi, tačiau kokia nelaiminga kaip moteris… Gal ir ją tebeslegia daugiau nei trisdešimties metų senumo istorija, kuri taip neseniai atsivėrė prieš mano akis.“
Užaugino tėvas, su kuriuo nesieja kraujo ryšys
Danguolei buvo ketveri metukai, kai jos gyvenime atsirado tėtis. Iki to laiko ji žinojo, kad turi tik mamą. Tik vėliau iš nuotrupų paaiškėjo jos gimimo istorija. Danguolės mama buvo ištekėjusi už itin gabaus rusų tautybės inžinieriaus, tuo metu dirbusio vienoje iš Kauno gamyklų. Santuoka, padovanojusi dukrą, iširo vos po poros metų: Danguolės mama nesusitaikė su dažnomis vyro komandiruotėmis, paliko namus ir vyrą Kaune, o pati su maža mergyte ant rankų grįžo pas savo tėvus į Marijampolę.
Danguolė ryškiai prisimena naujo žmogaus atėjimą į jųdviejų gyvenimą: mamos būsimas vyras buvo labai dėmesingas mažajai, lepino ją žaislais, saldumynais, tad netruko ne tik užkariauti vaiko širdį, bet ir teisę vadintis tėčiu. Netgi gimus Danguolės broliui, mergaitė niekada nesijautė atstumta, pamiršta – tėvelis dosniai jai dalijo savo meilę, nuoširdžiai visada rūpinosi.
Metai bėgo. Danguolė baigė mokyklą, vėliau universitetą, visada dažnai parlėkdavo pas tėvus, net kai pati pradėjo dirbti vienoje iš Marijampolės įmonių inžiniere, kai įsigijo savo būstą.
Kraujo ryšys pašaukė po trisdešimties metų
Nors Danguolė ir žinojo, kad su tėveliu jos nesieja kraujo ryšys, neteikė tam reikšmės, ilgą laiką per daug nesidomėjo apie savo tikrąjį tėvą. Iš kelių nuotrupų, kurias kartais paberdavo mama, Danguolė težinojo, kad jos tėvas – labai blogas žmogus, kuris galbūt yra visiškai degradavęs. Tokių paaiškinimų tuomet ir užtekdavo, tačiau stebindavo neslepiama mamos neapykanta, kai ji tik prašnekdavo apie dukters tėvą.
„Prieš keletą metų pajutau, kad apie savo tikrąjį tėvą galvoju vis daugiau – matyt, kraujas pradėjo šaukti, – pasakoja Danguolė. – Deja, iš mamos nieko sužinoti nepavyko. Tapau tikra detektyve: žinodama, kur tėvas dirbo, nuvykau į Kauną, susiradau tą įmonę. Man sekėsi: tarsi kažkokia gera ranka laimino mano paieškas, pavyko surasti buvusį tėvo bendradarbį, iš kurio pasakojimų jau kitoks mano tėvo paveikslas ėmė ryškėti. Pasirodo, tai buvęs itin gabus, inteligentiškas žmogus, žavėjęs nuoširdumu, paprastumu.“ Vis dėlto šių pasakojimų buvo per maža. Danguolė pati norėjo įsitikinti jų teisingumu, be to, vis stiprėjo noras pamatyti žmogų, lėmusį jos atsiradimą šiame pasaulyje. Toliau moteris patyrė, jog jos tėvas gyvena Kaliningrade, Lietuvą palikęs kone nuo skyrybų su Danguolės motina. Vargais negalais pavyko gauti adresą – ne tėvo, o tėvo brolio. „Parašiau laišką, kuriame išdėsčiau, kas aš esu, taip pat paprašiau tėvo adreso“, – sako Danguolė. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo: jai parašė ne tik dėdė, bet ir tėvas…
Jaudinantis susitikimas
Danguolė prisimena: virpančiais pirštais laikė rusų kalba prirašytus kelis puslapius, skaitė po kelis kartus, tačiau atsakymo tėvui nesiryžo parašyti keletą metų: kažkas joje stabdė šį ketinimą. Tik praėjusių metų vasarą moteris pagaliau ryžosi. Parašė laišką, kuriame nurodė savo telefono numerį. Atsakyta buvo iškart – ir ne vien pašto keliu. „Kai pirmą kartą pakėlusi telefono ragelį išgirdau rusiškai „labas, dukrele“, nė žodžio kurį laiką negalėjau ištarti,“ – pasakoja Danguolė. Neilgai trukus, tėvas ją aplankė. Žinoma, slapta, nieko nepasakojant mamai, jos vyrui, broliui. Danguolei rusakalbis vyriškis visiškai nebuvo panašus į degradavusį žmogų. Ji sužinojo, kad jis turi kitą šeimą, dar du vaikus – sūnų ir dukrą. Tėvas apgailestavo, jog visus šiuos metus negalėjęs Danguolės lankyti: to reikalavo susitarimas su dukros motina, tačiau visada esą apie dukrelę galvojęs.
O jau praėjusį pavasarį, prieš pat visus karantinus, kelionėn išsirengė ir pati Danguolė. Kaliningrado geležinkelio stotyje ją pasitiko ne vien tėvas – ir jo žmona, ir brolis, ir sesuo. „Ta viešnagės savaitė pralėkė kaip viena akimirka, – pasakoja moteris, – tėvo šeima mane priėmė taip, lyg aš su jais būčiau buvusi visą gyvenimą… Jutau, kad jie tikrai džiaugiasi mane matydami, kad esu jiems reikalinga…“
Gyvena paslaptimis
Po viešnagės, grįžus į Marijampolę, laukė tikrovė – nelabai idiliška, kupina pykčio, neapykantos ir… baimės įskaudinti. Danguolė nieko nepasakojo mamai apie susitikimą su tėvu, tačiau vis nejučia užvesdavo kalbą apie jį. Motinos „epitetai“, palydintys buvusio vyro prisiminimą, buvo tokie patys: girtuoklis, ištvirkėlis, tinginys… Tik šįkart, klausydama pikto motinos plūdimosi, Danguolė matė ne tik neapykantą – matė ir didžiulę meilę, kuri taip ir liko nerealizuota, matė iš nevilties likimą prakeičiančią nelaimingą moterį, kažkada neišdrįsusią kovoti už savo laimę, tad nuplaukusią pasroviui, įstūmusią į kasdienybės rutiną ir kitą žmogų, ją mylintį, bet nuoširdaus atsako taip ir nesulaukiantį…
„Ko gero, niekada mamai ir neišdrįsiu atskleisti apie bendravimą su savo tėvu: nenoriu nei jos skaudinti, nei juo labiau savo tėvelio, su kuriuo manęs kraujo ryšys ir nesieja“, – sako Danguolė. Moteris prasitarė, jog bandė savo tikrąjį tėvą iškvosti, kodėl jie išsiskyrė su mama. „Mums taip ir nepavyko tapti komanda…“ – pasakęs tėvas.
„Sunku nešiotis tokias paslaptis, – atsidūsta moteris, – sunku su jomis gyventi, tačiau neturiu kito pasirinkimo. Jie visi man labai brangūs, visus labai myliu, bet žinau: visi kartu už bendro stalo niekada nesusėsime…“
Danguolė prasitarė: nors dabar ir turi labai daug artimų žmonių, jaučiasi labai vieniša: gal iš mamos buvo paveldėjusi neryžtingumą kovoti už savo laimę?..
Viktorijos Kajokaitės asociatyvi nuotrauka.