Pagrindinis > Kitos temos > Iš praeities…

Iš praeities…

Kinai savo kalbą užrašo trisdešimt šešiais tūkstančiais ženklų. Sanskritas – keturiasdešimt šešiais  ženklais. Morzė Europos visas kalbas užrašo dviem ženklais. Mūsų Tauta XIII amžiuje – „… jie neturėjo rašto…“ – savo kalbos žodžių nerašėme. Įdomus reiškinys! Mūsų tikėjimas, kurį šiek tiek pažįstame, sako, kad jokios tautos jokios kalbos negalima aukštinti, žeminti ar laipsniuoti pagal jokius požymius. Negalima vertinti – teisti, nes visos yra nepakartojamos, nekopijuojamos ir nenaikinamos. TAŠKAS – ĮSTATYMAS.

Ar mums reikėjo rašto, kol mes nuo dvylikos metų jau kalbėjomės su Tėvu? Nereikėjo. Tiek Tėvui, tiek ir mums per Tėvą seniausia praeitis ir tolimiausia ateitis yra DABAR, o ištartą žodį visi girdi, nes visi yra ČIA. Kasdienybė yra įdomybė, nes nežinai, kad žinai.

Prieš 500 metų pamatėme savo kalbos užrašytą žodį – pirmą raštą. Neklyskime ir neklaidinkime. Mūsų kalboje raštas atsirado prieš 8000 metų, kai iš keliolikos ir keliasdešimt gijų pradėjome rišti drobę, o rišimo būdą iš įvairių raiščių įvardijome pagal žodžio raštą. Prieš 6000 metų gijas – raiščius – pradėjome jungti mazgeliais ir atsirado megztinė drobė, bet skirtingi mazgymo būdai ir jų vaizdai vadinosi raštais. Prieš 5000 metų pradėjome narstyti vieną giją per save pačią. Atsirado įvairios nertinės drobės, bet jų nėrimo būdai vadinosi raštais. Galiausiai, beveik tuo pačiu laiku atsirado austinės drobės. Jų skirtingi audimo būdai ir vaizdai iki šios dienos vadinosi raštais. Taigi mūsų žodžiui daugiau nei 8000 metų. Reikia būtinai prisiminti, kad Tautos kalbos ištartas žodis yra Gyva Veikianti Dvasia. Užrašytas žodis yra stabas, su kuriuo galima šį tą atlikti. Kadangi mes buvome ruošiami „į klaidų liūną“ pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, privalėjome susipažinti su garsų ženklais, o vėliau turėti raštą. Prieš 2939 metus kartu su pirmu Tautos karaliumi gavome mūsų raštą, kai į žiedą reikėjo įrašyti jo vardą. Tuo laiku mūsų kalbą sudarė trisdešimt garsų, bet pirmoji abėcėlė – raidynas – buvo sudarytas iš penkiolikos ženklų. Vėliau nuo trisdešimtojo karaliaus iki keturiasdešimt antrojo buvo septyniolika ženklų ir nuo keturiasdešimt trečiojo iki paskutiniojo – aštuoniasdešimt trečiojo – karaliaus Vytauto abėcėlėje buvo dvidešimt trys raidės. Atminkime svarbiausią pasakymą: „Iš pirmos prašė žiedo, antros – abrūsėlio, kurs kabojo ant sienos, bet negavęs, viską sudegino“. Aiškiau negali būti. Tokio žiedo, išskyrus prašiusįjį, Tautoje niekas antro neturėjo. Abrūsėlio – tai yra tokio rašto, išskyrus prašiusįjį, niekas Tautoje nematė ir nenaudojo. Raštas už žiedo ribos neišliko. Karalius, sudarydamas sutartis ar rašydamas laiškus, vartojo tų valstybių kalbas ir raštą, su kuriomis bendravo, o rašė raštininkai, vienuoliai ar net pirkliai. Pirkliai buvo savamoksliai. Vienintelėje Rinktinių Vyčių Karo Akademijoje (Karinyčioje) pagal būtinybę keli karininkai buvo mokomi skaityti, rašyti ir kalbėti tomis svetimomis kalbomis, į kurias vyko atlikti būtiną Tarnybą.

Ir dar vienas priminimas: gija, siūlas, virvė, mazgas, kamuolys, drobė, mezginys, nėrinys, audinys, linas, plaušas, raidė, raštas, kalba, šnekta, daina, žodis, išmintis, kalavijas, kirvis, raitinys, raitas, raitelis, vytis, liepos mėnuo, Žalčio žvaigždynas (Vyčio žvaigždynas, Vėžio žvaigždynas), mūsų Tauta, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, kryžius, Kristus, visos šios esybės priklausė ir priklauso ŽALČIO ŽENKLUI.

Dairomės toliau.

XX amžiuje užrašyta: Amazonės džiunglėse gyvena gentis, kuri neturi terminų nusakyti nei praeities, nei ateities laikui.

XIII amžiuje apie mus toje pačioje kronikoje užrašyta: „… jie neskiria (nepažįsta) nei dienų, nei valandų…“. Pasižiūrėję į savo tautosaką, o ypatingai į dainas, ir sakome: visi kronikininkai, metraštininkai, istorikai, rašytojai, žurnalistai ir kiti turi vieną kiečiausią įstatymą – „Mano mama gražiausia“. Ar gali būti už gražiausią gražesnė ar bent tokio paties grožio? Jokiu būdu, nes vienintelė Visatoje. Visos kitos negražios, šleivos, kreivos, storos, perkarę, mažos, ištįsę, kaliausės, baidyklės ir t.t. Iš tikro neįmanoma nei pasakyti, nei užrašyti tiesos, jei nepažįsti tos esybės. Todėl geriausia išeitis savo neišprusėlio etiketę užkabinti aprašomajam – „laukinis“. Bet už tai raštininko nesmerkime, o pažiūrėkime, ką jis iš tikro užrašė: „Jie dienas ir valandas skaičiuoja kitaip, o kaip, aš nežinau“. Nuostabus paliudijimas ir kronikininkui nuoširdus AČIŪ. O dabar žiūrime į savo tautosaką, kalbą ir pasiklausdami Tėvo sužinome, kas mes esame ir ką galime.

Mūsų kalboje laiko sąvoka išreiškiama daugybe žodžių, kurie yra paaiškinti mūsų tautosakoje ir kasdieninėje kalboje. Nedelsdami. Trumpiausias laiko vienetas akimirksnis. Antras laiko dydis yra sprindis. „Šiandien diena ilgesnė už vakarykščią per tris sprindžius“. Pastebime, kad vieną sprindį sudaro šešiasdešimt akimirksnių. Trečias laiko dydis yra gaidžio žingsnis. „Nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį“. Pasakymas atsirado XVII amžiuje, kai prie senovės pridėjo „Tris karalius“. Vadinasi, penkiolika sprindžių yra vienas gaidžio žingsnis. Toliau keturi gaidžio žingsniai yra viena valanda. O nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo – dvylikos valandų diena ir nuo saulės nusileidimo iki užtekėjimo dvylikos valandų dienos nakties. Diena ir naktis sudaro dvidešimt keturių valandų parą, kuri visada prasideda kartu su diena, saulei tekant. Gerbiamas tautietis jau suprato, kad kronikininkas negalėjo suvokti mūsų valandų, nes valanda per Jonines buvo apie aštuoniasdešimt penkių minučių, o per Kalėdas – trisdešimt penkių minučių. Septynios paros – viena savaitė. Trylika savaičių – viena sava. Keturios savos (du patinėliai ir dvi patelės pagal tautosaką) – vienas metas arba vienas aras – 364 paros arba dienos. Dar toliau dvidešimt aštuonerius metus kiekvienas metas per vieną akimirksnį ilgėja, o po to – dvidešimt aštuonerius metus po akimirksnį trumpėja. Dabar iki 2026 metų ilgės, o jau nuo 2027 metų trumpės.

Dėl aiškesnio pajutimo ir supratimo imame seną dainą „… Ar nuneši mane jauną per pusantros valandėlės šimtą mylių“. Iš pirmo žvilgsnio – literatūriniai svaičiojimai. Neskubėkime. Mes žinome, kad daina yra mūsų, žirgas mūsų, pusantros valandėlės – laikas mūsų, šimtas mylių – ilgis, atstumas irgi mūsų. Dabar jau žinome, kad birželio – liepos mėnesiais pusantros valandos yra apie 130 minučių. Toliau mylia. Mūsų raityboje buvo toks ilgio vienetas: rykė – mylia – vėliava. Žinome, kad vėliavą sudarė 650 raitelių. Kovos rikiuotėje – rykėje – kiekvieno raitelio, sėdinčio ant žirgo, erdvė – išskėstos alkūnės ir kumščio tarpas tarp gretimos alkūnės (raitelio erdvė – 1 metras). Taigi viena rykė – mylia – vėliava apie 650 m. Šimtas mylių – 65 km. Pagal dainą žirgas vieną kilometrą turėjo nubėgti per dvi minutes. Europoje tokių žirgų, bėgančių be atokvėpio 65 km per 130 minučių, nebuvo. Pagal mūsų dainą, žirgas sako: „Galiu“. Prieš 2300 metų mūsų vyčiai Mongolijos platybėse nusipirko dvi bandas žirgų-mongoliukų, dvidešimt šešias kumelaites ir šešis eržiliukus. Nuo jų prasidėjo mūsų karo žirgynas.

Trumpai apie žirgus-mongoliukus: žemas ūgis, geras kūno sudėjimas, didelis greitis, ilgas kūno neišsekimas ir ištvermingumas. Svarbiausia žirgo savybė – ne tik pabėgti nuo besivejančio priešininko, bet kol jis mane vejasi, reikia jį pavyti iš nugaros ir nukauti, o taip galima tik su geru žirgu.

Paskutinį kartą šie žirgai dalyvavo Žalgirio mūšyje. Tokiu žirgu jodinėjo karalius Vytautas, žemaičių rinktinių vyčių septynios vėliavos ir sūduvių rinktinių vyčių trys vėliavos. Viso 6500 vyčių. Jie skyrėsi nuo lenkų ir lietuvių raitelių. Jų dešimt vėliavų buvo su Dievo Trejybės stulpais. Visi vyčiai buvo senojo tikėjimo, „be šarvų“ (šai kiek raštininkai pažinojo mūsų ekipuotę) ir mažyčiais žirgais. Šių žirgų reikšmė sunyko, kai raitelis-karys apsikaustė metalais save ir savo žirgą. Tokie svoriai ir greičio trukdžiai mūsų mongoliukams visiškai netiko ir iki XX amžiaus jie beveik išnyko. Jų šiek tiek liko Žemaitijoje ir XIX amžiuje juos pavadino žemaitukais – kažkokia nežinoma veisle. Nors jie labai greiti ir ištvermingi, bet negali lygintis nei su bolidais, nei su raketomis. Kiekvienam savo laikas.

Toliau. Metas turi dvylika mėnesių, kurių trukmė nuo 29 dienų iki 32 dienų pagal dvylikos žvaigždynų pasirodymą dangaus skliaute. Ištarus žodį „pasirodymas“, reiškia, kad jie juda. Kūnų judėjimas turi būti aiškus ir tiksliai apskaičiuotas ne tik „Eismo taisyklėse“, bet dėl vienos svarbios priežasties. Kiekvienas dangaus kūnas turi savo nepakartojamą dvasią kaip ir žmogaus. Keli kūnai erdvėje atsidūrę vienoje tiesėje savo šešėlyje pagimdo visiškai naują dvasią, reikalingą, nereikalingą, galingą, pavojingą, griaunančią, naikinančią ar mums visiškai nepažįstamą. Tėvas mus moko: pirmiausia, reikia pažinti, pasiruošti, nepražiopsoti ar apsiginti. Visiems veiksmams reikalingas laikas ir tikslumas kada, kiek ir keli dangaus kūnai atsidurs vienoje tiesėje ir kas gims jų šešėlyje. Toks ir Kristaus gimimas. O viskas priklauso nuo žemės, mėnulio, saulės, žvaigždžių ir žvaigždynų. Jie visi juda skirtingais takais ir skirtingais greičiais. Ar galima juos sutraukti į vieningą lentelę? Galima, nes Viskas priklauso Vienam. Viską galima skaičiuoti milijardinėmis dalimis, bet galima skaičiuoti Viską sveikais skaičiais.

Žemės ir saulės metą skaičiuojame sveikomis paromis 364, tai yra 52 savaitės arba 4 savos. Pagal šį skaičiavimą mūsų žemė pilnai vieną kartą apkeliauja dvylika žvaigždynų per 365,25 paros. Toks skaičiavimas mums visiškai netinka, todėl imame 4 metus t.y. 4 kartus, niekas nuo to nepasikeičia ir  gauname 1461 sveiką parą. Žemės – saulės keturi kartai yra 1456 sveikos paros. Šiems keturiems metams pridedame 5 paras, trims metams po vieną parą, o ketvirtajam – dvi. Šios pridėtos paros nepriklausė jokiai savaitei, savai nei metui ir buvo įvardinta viena para – kūčia, o dvi – vėlyvąja kūčia. Mūsų kalboje kūčia reiškia 0 niekas, niekur, niekada, nėra. Per kūčią niekas negimdavo, nemirdavo, nevalgydavo, nekalbėdavo, nekeliaudavo ir net šunys nelodavo. Manęs nėra ir jokio aplink pasaulio nėra. Jokia pasaulio tauta tokio laiko reiškinio neturėjo.

Tiek kiek yra pasaulio tautų praeities aprašymų ir acheologinių paminklų, mes laiką skaičiavome tiksliausiai, tai liudija mūsų paminklai. Prieš 7000 metų prie Dzingiškės kalno piliakalnio netoli rašytojo K. Borutos gimtinės yra supiltas kauburys. Jo viršūnėje buvo stebėjimo stulpai, o rytų pusėje ant akiračio – 2,2 km ilgio atskaitos skalė. Po tūkstančio metų Pilotiškėse prie V. Mykolaičio – Putino tėviškės yra supiltas antras kauburys, rašytojo poeto vadinamas Aušrakalniu. Jo rytų pusėje ant akiračio yra 2,8 km ilgio atskaitos skalė. Prieš 4200 metų supiltas trečias – Jotkalnio kalnas piliakalnis Pajevonyje Aspertavo kaime. Ant kalno vakarinės viršūnės – kunigų kapas (mūsų tautos 88 kunigai ir 1 kitos tautos kunigas), ant vidurinės dalies Vyčių Tako – vienas altorius (nukastas) ir ant rytinės viršukalnės – stulpų aikštelė, kurie buvo sunaikinti 1587 metais, atstatyti 2015 metais ir dar kartą sunaikinti 2017 metais. Šios stebyklos atskaitos skalės ilgis nuo Karkakalnio iki Svirkalnio apie 11 km.

Mūsų žvaigždininkai – vienuoliai dangaus kūnų judėjimo stebyklas statė Pakistane, Tarpupyje ir Egipte, pagal jų laiko skaičiuotes, bet galutinis dangaus kūnų susikirtimų vieta ir laikas visada buvo tas pats.

Sakėme, kad tūkstančius metų, kiekvienų metų kiekvieno  mėnesio diena buvo tą pačią savaitės dieną, o taip pat ir žodžiais tūkstančių metų  tie patys. Mūsų mokinio yra teisingi žodžiai: „Dangus ir žemė pasikeis, bet šie žodžiai nepasikeis“. Vadinasi, visus kūnus keičia žodis. Gyveno du nuostabūs dvyniai. Jiedu turėjo trisdešimt vieną dieną. Linksmybės, džiaugsmai ir žaidimai tęsdavosi iki trisdešimt pirmos dienos. Jos norėjo abu dvyniai, bet vienas galėjo likti nuskriaustas arba antraip padalinta diena visiškai sugadinta ir niekam nereikalinga. Trisdešimt pirma diena buvo visų galvų skausmas. Tėvas nutarė ir tą dieną padarė krikštadieniu Tautos žmogaus, kurį Pats išsirinkdavo vykdyti jono pareigas, o krikštadienį įvardijo Joninėmis ir visą mėnesį – jonio mėnesiu. Mūsų kalboje jonas, joninės ir jonis reiškia sostą, Tėvo įsčias, tautos, genties pradininką, artimiausią žmogų Tėvui ir t.t. Trisdešimt pirmoji tapo išaukštinta – tapo švyturiu. Ar tai galėjo patenkinti dvynius? Jokiu būdu! Negali būtų didesnio skausmo, liūdesio ir savigraužos, kai yra tavo ir tu neturi. Tėvas pašaukė vienuolį – bagarį (kurie gali žvaigždes ir žvaigždynus ne tik perstumdyti, bet ir sunaikinti) ir liepė iš dvynių atimti trisdešimt pirmąją dieną ir ją atiduoti Žalčiui (Vėžiui). 2626 metais t.y. prieš 4913 metų bagaris ištarė vieną žodį ir mūsų galaktikoje vienu švystelėjimu buvo panaikinta dvynių trisdešimt pirma diena – krikštadienis – joninės, jono pareigos ir pareigūnas jonas. Žalčio pirma diena iš antradienio persikėlė į pirmadienį, atsirado naujos kunigo pareigos ir pareigūnas kunigas. Mūsų kalboje žodis kunigas reiškia ne nėgė, ne saitas, ne ryšys, be vaikų, perduodantis Tėvo mirtinus žodžius, kurių tiesiogiai negali išgirsti vaikai, tarpininkas tarp Tėvo ir vaikų. Kunigo krikšto diena liepos pirma pirmadienį (06.22 d.).

Vilkūno krikštadienis liko liepos mėn. 8 d., bet iš antradienio automatiškai persikėlė į pirmadienį. Krivio krikštas liko liepos mėn. 16 d., bet persikėlė į antradienį. Praėjus beveik dviems tūkstančiams metų buvo krikštijami Tautos du ypatingai svarbūs pareigūnai: liepos 24 d. – Tautos karalius ir liepos 32 d. – Karūnas – Karinyčios Rektorius.

Mes jau anksčiau pastebėjome, kad Tėvas mūsų Tautą dėl bet kokių pasikeitimų tautose, žemynuose ar galaktikoje pradeda ruošti prieš kelis tūkstančius metų. Pavyzdžiui, dėl šių dienų Tėvas mus judina jau du tūkstančius metų, bet mes kieti kaip deimantai. Tėvas prašo pakartoti praeitį ir klausti ateitį. Tebūna taip? Kunigą – tarpininką tarp Tėvo ir tautos – krikštijo pirmadienį, Vilkūną – Vilkinyčios Rektorių – pirmadienį, krivį (vyskupą) – antradienį, karalių – Tautos ryšį – trečiadienį, karūną – Karinyčios Rektorių – ketvirtadienį. Praeitis visa. Ateičiai liko penktadienis ir šeštadienis. Klausimas – kokie ir kada mūsų Tautos svarbiausi pareigūnai bus krikštijami penktadienį ir šeštadienį, žinoma, pagal senąjį kalendorių. Kaip tada atrodys mūsų Tauta ir kitos tautos? Pirmiausia Tėvas perspėja, kad pasakymas – įstatymas: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ nereiškia grįžti atgal ar pamėgdžioti praeitį. Eglė = kunigas – sudegino linų kuodelį – kad neišmanėliui praeities žodis netaptų jo paskutine nelaime. Sudegino ir kurpes – paminklus, kad negrįžtume atgal. O kad negrįžti atgal, reikia gerai pažinti Tėvą ir savo praeitį. Tik praeitis ir ateitis tapę mūsų dabartimi yra amžina stiprybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE