Vartai

Miežis pavasary išėjo pro duris, o rudeny pro jas sugrįžo. Mergelė Eglė išėjo pro vartus ir niekada mergelė nesugrįžo.

„…Mergelė gulbė parskraidino žmogaus sūnų į savo tėvo Kauliaus dvarą ir liepė neperžengti  slenksčio.

Senis Kaulius liepė sūnui rėčiu išsemti jūrą ir rytoj vakare parnešti nei didelių, nei mažų žuvų. Mergelė atliko darbą, o sūnus vakare parnešė žuvį.

Senis Kaulius liepė iškirsti girią, išrauti kelmus, išarti, pasėti, iškulti, sumalti, iškepti ir vakare parnešti pyragą.

Senis Kaulius liepė nuo kalno nuristi akmenį į kalvę, kad kalvis nukaltų kirvį ir kad išmankštintų žirgą.

Mergelė atliko visus darbus, o žirgas buvo pats Kaulius.

Galiausiai senis Kaulius tris dukras pavertė varnomis ir liepė išsirinkti savąją. Sūnus išsirinko…“.

Pasakos žodžių reikšmės

Žmogaus sūnus – naujokas karalius.

Mergelė – dvasia, ruošianti karalių, karaliaus dvasia.

Slenkstis – riba, dvasių atskirtis, sutarčių vieta.

Kauliaus dvaras – Sūduvos žemė.

Kaulius – Tėvas, nekintantis įstatymas.

Jūra – praeitis, Tautos istorija.

Rėtis – bendravimo dvasia su kitomis dvasiomis.

Žuvis – praeities asmenybės.

Giria – Tėvo dvasių gausybė.

Iškepti – teisingas ir tikslus bendravimas su Tėvo dvasiomis.

Pyragas – Tautos, valstybės ūkis, turtas.

Kalnas – ypatinga, galinga tikėjimo dvasia.

Akmuo – pamatinis, pagrindinis, kertinis, pradinis.

Kirvis – įstatymas.

Žirgas – Tėvo dvasių visuma, kariuomenė, prievartos jėga.

Trys – Dievo Tėvo Trejybė.

Varna – Tėvo dvasios antras požymis – vardas, varnas, vartai.

Naktis – pradžia, gimimas, savarankiškumas.

Pasakoje pasakyta

1. Tik aukštaičių kunigaikščiai susirinkę išsirinkdavo kelis (ne mažiau tris ir ne daugiau dvylika) asmenis karaliaus pareigoms. Po pasiūlymo vykdavo kreipimosi apeiga į Dievo Tėvo Trejybę būtinai dalyvaujant milžinams (prisikėlusieji). Jie po apeigos nurodydavo vieną naujoką, kuris bus krikštijamas Lietuvos-Tautos karaliumi. Apeiga vykdavo birželio mėnesio 17 dieną trečiadienį, trisdešimt dienų iki karaliaus krikšto.
2. Būsimą karalių gabendavo į Sūduvą.
3. Atvykusįjį priimdavo vienuoliai bagariai. Paskirtas vienuolis naujoką karalių vesdavo į pirmus Žuvies Vartus, išmokydavo prašymo tekstą, kurį naujokas vaikščiodamas Vartuose pakartodavo devynis kartus. Per šią apeigą jis gaudavo bendravimo dvasią su praeities dvasiomis – istorija.
4. Vienuolis naujoką karalių vesdavo į Duonos (Pyrago) Vartus, išmokydavo prašymo tekstą, kurį vaikščiodamas Vartuose pakartodavo devynis kartus. Per apeigą jis gaudavo ūkio valstybės valdymo dvasių.
5. Vienuolis naujoką vesdavo į Žirgo (Tėvo kareivijų) Vartus, išmokydavo prašymo tekstą, kurį vaikščiodamas Vartuose pakartodavo devynis kartus. Per apeigą gaudavo dvasią iškviesti Tėvo karius.
6. Toliau eidavo į Dievo Tėvo Trejybės maldyklą atlikti atgailos ir gauti rūtą – tyrumo dvasią.
7. Vienuolis vesdavo naujoką karalių į Krikštyklos Vartus. Ten laukdavo dar du vienuoliai. Vartuose ant vieno stalo (akmens) būdavo žiedas ir sagė, ant antrojo – lazda (skeptras) ir vėliava, o ant vidurinio rytų pusėje – krikštasuolės – užlipdavo naujokas karalius. Pirmiausia vienas vienuolis pašventindavo žiedą ir sagę, antras – lazdą ir vėliavą, o trečiasis pakrikštydavo naujoką, kuris tapdavo Lietuvos-Tautos karaliumi.
8. Trys vienuoliai su visomis regalijomis ir su karaliumi iš krikštyklos eidavo į Karalkrėslio kalną, ten jų laukdavo Tautos genčių kunigaikščiai, svečiai ir giminaičiai. Karalių sodindavo į karaliaus krėslą, užmaudavo žiedą, įteikdavo pašventintas regalijas, pasveikindavo, palinkėdavo ir išlydėdavo už septynių kilometrų pas kunigą palaiminimo.

Prieš 1500 metų pasaka buvo papildyta tekstu, kad mergelė su sūnumi pabėgo iš Kauliaus dvaro. Tai reiškia, kad Tauta toliau gyvens be Tėvo ir be karaliaus. Nuo šio laiko bendraujame tik su Tėvo dvasiomis, kurios visiškai nepažįsta mūsų Tautos, jos taip pat nepažįsta ir Paties Tėvo – To, kuris jas siunčia. Kam reikalingas toks tragikomiškas žaidimas – gyvenimas? Kiekvienas žaidimas turi dvi būtinas dalis – laimėjimą ir pra+laimėjimą, kurio pagrindinis variklis yra nežinojimas. Mes, likę be Tėvo – be žinojimo, žaidžiame su trimis velniais, su šešiais ir su devyniais. O toliau? Po devynių velnių (pagal pasaką „Senis Kaulius geležiniame kalne“) Pats Tėvas ateis prie ežero, kalbės su mergele, kad ji po trejų metų susitiks su  sūnumi. Vadinasi, sūnus (karalius) turės visa, ką gavo visuose Vartuose, nes juodu bus kartu. Šitą apkerpėjusią žinią – įstatymą patvirtino pra+našas, atvykęs į Mūsų Žemę 7536 – 2018-09-22 d., kad būtinai privalome imti „… iš Praeities… (tik tiesą)“ ir būti „…tiltu…“ („Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“). Iš pra+našo sužinome, kad mūsų „praeitį“ žino ir mus regi kaip būtiną „tiltą“ visas pasaulis. O mes?