Prieš du tūkstančius metų yra pasakyta ir užrašyta: „Mums negalima nieko nuteisti mirtimi“. Bet… Tuo pačiu metu Jonui Krikštytojui nukirto galvą – nuteisė mirtimi. Apaštalą Judą ir Steponą užmušė akmenimis – nuteisė mirtimi. Jėzų prikalė prie kryžiaus – nuteisė mirtimi. Bet Jėzų teisė ir Romos statytinis Izraelyje. Tai gal Jėzus buvo Romos pilietis? Anaiptol. Poncijus Pilotas pasakė: „Jis yra jūsų žmogus ir teiskite pagal savo įstatymus“. Kas per painiava? Rusų, lenkų ir kryžiuočių vienuoliai prieš 800 metų užrašė, kad mūsų tauta yra pagonių tauta, turi daug dievų ir garbina daug dievų. Tuo pačiu metu karalius Gediminas sakė: „Pas mus krikščionys lenkai, rusai ir mes garbiname vieną Dievą ir visi turime vieną Dievą“. Kas klysta, kas klaidina ar kas nežino, ką rašo? Kunigaikštis Kęstutis ir jo žmona Birutė sūnų pakrikštijo Vytauto vardu. Krikščionys kryžiuočiai žinojo, kad Kęstučio ir Birutės Dievas yra netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, ir Vytautą pakrikštijo Vyganto vardu. Krikščionys stačiatikiai žinojo, kad kryžiuočių Dievas – netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, ir Vygantą pakrikštijo Sergejaus vardu. Krikščionys lenkai žinojo, kad stačiatikių Dievas – netikras, krikštas – bevertis ir vardas – negeras, Sergejų pakrikštijo Aleksandro vardu. Kyla klausimas: kieno Dievas tikras, krikštas visavertis ir vardas geras? Nesukime sau galvos. Prieš du tūkstančius metų į tai atsakė mūsų mokinys savo mokiniams apaštalams: „Jūs su manimi kartu jau 7 metai ir nepažįstate Tėvo?“. Tas, kas nepažįsta Tėvo, nepažįsta ir sūnaus. Šituos jo žodžius mes patvirtinome dvidešimtame amžiuje. Krikščionių vienintelis ir pagrindinis įstatymas yra: „mylėk Tėvą, artimą ir priešą kaip pats save“. Bet mes per dvidešimtąjį amžių sukėlėme du pasaulinius karus ir įvairiausiais būdais nukankinome ir nužudėme 93 milijonus žmonių. Tai ir yra antspaudas, kad mūsų mokinio pasakyti žodžiai prieš du tūkstančius metų yra šventa teisybė, o antspaude dar įrašėme: „Mes nepažįstame nei Tėvo, nei sūnaus, nei patys savęs“.
1996 m. Marijampolėje įvyko dviejų dienų suvažiavimas, susirinkimas, seminaras, konferencija ar kongresas kaip jį bepavadintume. Įvardytas – „Sūduvos priešistorės“. Į jį buvo pakviesti mokslininkai istorikai ir archeologai iš Lenkijos, Baltarusijos ir Vilniaus. Ką atsimenu iš tų dviejų dienų?
Pirmą dieną vedėjas paklausė:
– Kodėl nėra profesoriaus archeologo Prano Kulikausko?
Kažkas atsakė:
– Žmona neleido.
– O kodėl ji neleido?
– Todėl, kad neperšaltų.
Antra diena – tai buvo pasišnekėjimų, pasiginčijimų, pasiaiškinimų diena. Vienas atsistojęs pasakė, kad sūduviai yra tie patys jotvingiai. Greitai vienas papriešino, kad tai negali būti, nes jotvingiai yra išnaikinti XI a. Tuoj pat kitas pasakė, kad tai yra netiesa, nes jotvingiai yra išnaikinti XIII a. Vedėjas, matydamas reikalo gilumą ir apimtį, pasiūlė sudaryti mokslininkų istorikų komisiją, kad tiksliai atsakytų, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada atsistojo viena moteris – Minsko istorijos archeologijos instituto tyrinėtoja Kovalevskaja ir tarė: „Ką jūs čia šnekate? Apie kokį jotvingių išnaikinimą? Aš esu jotvingė, mano tėvai ir vaikai yra jotvingiai, ir mano gimtinėje, visose gyvenvietėse aplink gyvena jotvingiai. Mūsų niekada ir niekas neišnaikino“. Nejauki tyla. Atrodo, kad visi gavo per snukį su šlapia mazgote – toks pas mus yra pasakymas. Kyla vienintelis klausimas. Kiek laiko mes dar maitinsime šituo praeities jovalu nuo pradžios mokyklos iki universiteto užbaigimo? Į šį ir visus kitus klausimus atsako mūsų ankstesnis mokinys, prieš 3500 metų išvedęs savo tautą iš Egipto nelaisvės į Arabijos pusiasalį: „Visi gimusieji vergijoje yra vergai ir nei vienas vergas neįžengs į naują žemę, į naują tautą ir į naują gyvenimą“. Tai yra įstatymas ne tik dėl žydų ir visų kitų pasaulio tautų, bet ir dėl mūsų tautos, nes pats įstatymas yra išneštas iš mūsų tautos.
Ką mes žinome apie vergiją, vergovę ir vergą? Žinome, kad vergovė buvo Egipte, Tarpupyje, Romoje ir Amerikoje. Ir dar žinome, kad vergovės valstybę sudaro dviejų sluoksnių gyventojai. Tai yra laisvieji piliečiai ir vergai, kurie yra prilyginami gyvuliams. Tai viskas, ką rašo vergų istorijos vadovėliai. Tada mes sakome, kad mes nieko nežinome nei apie vergiją, nei apie vergovę, nei apie vergą.
Pažiūrėkime, ką mūsų kalboje reiškia žodis vergija? Jis yra vienareikšmis žodžiams – Graikija, Vokietija, Žemaitija ir vergija. Šie žodžiai reiškia griežtai aprėžtą žemės plotą, kuris turi nepakartojamą dvasią. Ir kiekvienas toje žemėje gimusysis žmogus gauna tos žemės dvasią. Graikijoje ligi mirties ir kur jis bebūtų – graikas, Vokietijoje – vokietis, Žemaitijoje – žemaitis, vergijoje – vergas. Mes galime nusakyti graiko, vokiečio, žemaičio dvasią, o apie vergą mes nieko nežinome. Todėl sakome, kad kiekvienas žmogus gimusysis vergijoje yra vergas.
Vergas tai yra toks žmogus, kuris neturi ryšio su Tėvu. Tėvas su juo turi ryšį. Vergą galime palyginti su puslaidininkiu, kuris turi vienapusį ryšį. Dar galime pasakyti, kad vergas ir vergija sudaro vergovės dvasią. Vergų grupė laisvoje žemėje niekada nesudarys vergovės dvasios, taip pat laisvi žmonės vergijos žemėje nesudarys vergovės dvasios, tik vergai gali sudaryti vergijos žemėje vergovės dvasią.
Dabar pažiūrėkime kaip atsiranda vergijos žemė.
Pirmas. Davėjas, gavėjas arba gavėjai.
Antras. Laikas, vieta, žemė ir įvykis, aktas.
Trečias. Priežastys: susijungimas, prijungimas, aneksija, okupacija, užgrobimas, nukariavimas.
Ketvirtas. Žemės įvergijimo dvasios: apribojimas, draudimas, prievarta, pažeminimas, paniekinimas, užkeikimas, apgaulė arba klaida ir daugelis kitų.
Penktas. Pasekmės. Davėjas, duodamas vergystės dvasią žmonių grupei, genčiai, tautai ar valstybės piliečiams, laisvus žmones niekada nepadarys vergais. Bet tie žmonės, gavę vergystės dvasią, yra panašūs į žaibolaidį. Ta dvasia juose neužsilieka, bet nueina į žemę. Nuo šio momento žemė tampa vergijos žeme ir nuo šio laiko gimsta tik vergai. Bet reikia neužmiršti įstatymo, kad davėjas gali duoti tik tai, ką jis turi, ko jis neturi – negali duoti. Taigi davėjas, duodamas vergystės dvasią, tampa žaibolaidžiu ir jo žemė tampa vergijos žeme, ir abi žemės tampa vergijos žemėmis. Nuo šio laiko gimsta tik vergai. Vergystė vergijos žemėje tęsiasi nuo akimirksnio iki tūkstančių metų, kol ji yra sunaikinama.
Dabar galime pasižiūrėti į savo tautą ir tautos žemę.
Nuo seniausių laikų mūsų tautos žemė ir jos žmonės buvo laisvi nuo visokių vergysčių. Ir tik 1437 m. mūsų sąjungininkės dėka mūsų žemė tapo vergijos žeme. Prasidėjo baudžiava. Buvo pasiūlyta anksčiau 1432 m., bet tam pasipriešino mūsų buvęs karalius Jogaila. Ši vergijos žemė tęsėsi iki 1922 m. liepos mėnesio, kai Marijampolėje kviestinis kunigas Juozas Tumas Vaižgantas per aukojimą sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Nuo šio laiko mūsų žemėje gimė tik laisvi žmonės, mūsų tautos laisvi vaikai. Tai tęsėsi iki antros vergijos, kuri prasidėjo 1940 m. liepos mėnesį. Nuo šio laiko vėl mūsų žemė tapo vergijos žeme ir gimdė vergus iki 1987 m. liepos mėnesio, kai kunigas Petras Sitka viena auka, Simne kunigas Vytautas Gustaitis dviem aukomis ir Kybartuose kunigas Alfonsas Sadauskas viena auka sunaikino mūsų žemės vergijos dvasią. Šiomis keturiomis aukomis buvo panaikinta mūsų tautos vergijos žemė. Ar nuo vergijos dvasios panaikinimo mes ką nors pajutome? Šiame akimirksnyje mes nieko nepajutome. Tai gal nieko ir neįvyko? O visgi įvyko. Valstybės sostinėje aukščiausioje valdžioje – Centro Komitete – kilo sąmyšis. Vienas Centro Komiteto vergas-vergvaldys savo atsiminimuose rašo: „Kažkas valstybėje atsitiko. Centro Komitete mes priiminėjome pačius optimaliausius sprendimus, juos pavedėme vykdyti patiems gabiausiems, veikliausiems veikėjams, paskyrėme sąžiningiausius kontrolierius. Viskas ėjo į priešingą pusę, dėjosi chaosas. Buvo kreiptasi į Akademijų akademikus, institutų mokslininkus, į Kaukazo, Altajaus, Tuvos mongolų aiškiaregius, bet niekas negalėjo atsakyti kas dedasi valstybėje. Galiausiai Centro Komiteto generalinė galva išvyko į Bulgariją pas neregę aiškiaregę pasiteirauti, kas dedasi ir kas toliau dėsis. Neregė aiškiaregė patyrinėjusi pasakė, kad valstybės žemėje atsirado nauja žemė, kitokia žemė, priešinga žemė, valstybę griaunanti žemė, kurios neįmanoma nei uždengti, nei sunaikinti. Jos vardas – Litva. Ir jeigu ši žemė nebus pašalinta iš valstybės sudėties per 5 metus iki 1992 m., jūsų valstybės neliks nei ženklo. Kas dėjosi generalinėje galvoje nėra užrašyta. Bet mes žinome, ko neregė aiškiaregė nepasakė. Ji nepasakė, kad šita žemė laisva ir joje gyvena 3 milijonai vergų, o tarp jų gyvena700 tūkstančių laisvų žmonių, gimusių nuo 1922 m. iki 1940 m., kurių negalima nei sulaikyti, nei nugalėti. Kas buvo toliau mes daugelis atsimename, o jaunesni gali pasiskaityti užrašuose, atsiminimuose. Ką mes turime šiandien 2021 metų rugsėjo pirmai dienai? Galime pasakyti, kad mūsų žemė yra laisva, kad mūsų yra laisva tauta, kad mes turime laisvą nepriklausomą valstybę ir kad iš 3 milijonų vergų belikę tik 72 tūkstančiai, kurie kasdien nyksta kaip pernykštis sniegas. Dabar galime mes patys atsakyti į paskutinįjį klausimą. Mūsų valstybėje, mūsų tautoje baigsis praeities, ateities gyvenimo jovalas kartu su paskutine vergo dvasia. O gal jau ir baigėsi? Tada kyla klausimas: o ką darysime toliau? O taip, kaip mes giedame kiekvieną dieną. Iš praeities semsime stiprybę. O tai reiškia, kad mūsų Tėvynei – Tėvo žemei, mūsų tautai, Tėvo vaikams, Tėvas niekada nedarė, niekada nedaro ir šiuo akimirksniu nedarys jokių stebuklų. Kas nemoka – netaps tūkstančio amatų mokytoju, kas nežino – netaps visažiniu išminčiumi, kas neturi – netaps visapasauliniu turtuoliu. Dėl visko ir visada reikės pasiklausti Tėvo. Tai mūsų tautoje seniausias mūsų įstatymas, galingiausias įstatymas ir būtiniausias įstatymas, kurio neturi jokia pasaulio tauta. Jis tik galimas mūsų tautai. O kas dar nemoka ir negali pasiklausti, turės pasiklausti tų, kurie gali. Nes ir M. Gorbačiovas važiavo į Bulgariją pasiklausti pas Vangą. Pagaliau visiems visiems visiems malonių, prasmingų, būtinų ir reikalingų pokalbių su Tėvu, nes pasaulis jau skambina visais varpais, kur mes taip ilgokai užtrunkame. Pagaliau pajudėjomas.
Ir galiausiai kalbininkams klausimas iš praeities. Kiek praėjo laiko nuo pajudėjomas iki pajudėjoma ir iki pajudėjom? Jeigu nežinome, neišsigąskime. Niekas nesušaudys, nepavergs, neatims diplomo, nežemins, neniekins, nes asamas Tėvo laisvos žemės laisvi žmonės, kalbantys Tėvo kalba. Telieka tik pasiklausti.