Apie protą, įprotį, paprotį ir… praktiką

2024-ieji metai itin palankiai prasidėjo visiems, pasiryžusiems kažką keisti savo gyvenime (juk žinome, kaip įprasta kažko atsisakyti, kažką pradėti „nuo pirmadienio“, „nuo naujų metų“, kitaip tariant, formuoti naujus įpročius): mat naujų metų pirmoji diena – būtent pirmadienis!

Kalbant apie įpročius, dera kalbėti ir apie protą, paprotį bei praktiką. Šias temas gvildename kartu su „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis jau seniai pažįstamu Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistu gydytoju kardiologu Vitu VYŠNIAUSKU.

Protas

„Protas, įprotis, paprotys ir praktika – šios keturios temos – tai ištisas socialinių ir fiziologijos žinių vandenynas: neramus, banguojantis, gali paskandinti, nunešti į kitą krantą ir nebūtinai į tą, kurio nori, – pradeda savo samprotavimus gerbiamas medikas. – Tad nenersime. Tik apsitaškysime. Kalbėsime, kaip visa tai atsispindi kasdienybėje, o ne moksle.“

Kalbėdamas apie protą, V. Vyšniauskas pažymi, jog protui, kad vystytųsi, kaip ir raumeniui reikia nuolatinės mankštos. „Gerai, kad gyvi organizmai turi medžiagų apykaitą, – dėsto gydytojas. – Kas 7–10 metų žmogaus kūne pasikeičia ląstelės, išskyrus galvos smegenų ląsteles (aš ne tas pats, koks buvau prieš dešimtmetį!). Norint gauti statybinės medžiagos ir tam reikalingos energijos, reikia valgyti. Labai dažnai vienas gyvas organizmas yra maistas kitam. Reikia pastangų, norint užimti aukštesnę vietą maisto grandinėje. O kur dar pastangos apsisaugoti nuo gamtos stichijų, išsikovoti teritoriją apsigyvenimui? Reikėjo galvoti. Dėl to turėjo vystytis protas. Evoliucijos eigoje reikėjo gudrauodegiauti ne tik kad atsikratytum fizinės uodegos, bet ir kad išliktum po saule. Mankštindamas protą, žmogus praėjo kelią nuo rankiotojų, medžiotojų iki žemdirbių, pramonės revoliucijos, galiausiai – dirbtinio intelekto (DI). Šiuo metu DI gali atsakyti į iki 75 proc. klausimų, pasitaikančių medikų (BP slaugytojų, gydytojų specialistų) praktiniame darbe – atliepia praktinius klausimus, o fundamentalių mokslinių problemų kol kas dar negvildena – šia linkme dirbama.

Čia reikia pridurti, kad tobulėjimą skatina ne vien geri jausmai. Dažniau atvirkščiai: noras dominuoti, įsigalėti, pasisavinti, atimti, atplėšti, pagrobti, įsilaužti, užkariauti, net žudyti… Pavyzdžiui, be ultragarso technologijų neįsivaizduojama šiandieninė medicina. Bet pirmiausiai ultragarsas buvo pritaikytas karo pramonėje, palydoviniam sekimui.“

Taigi kas gi tas protas? Filosofine prasme protas (lot. ratio) – visuma dvasinių gebėjimų, kurie skiriasi nuo juslinio suvokimo gebėjimų.

Praktikoje ši sąvoka, kaip pastebi gydytojas, dažnai minima norint apibūdinti mąstymo procesą. Tai galvos smegenų, ypač žievės, veiklos produktas. Proto dėka sugebame išmokti, orientuotis įvairiose gyvenimo bei gamtinės aplinkos situacijose, protas leidžia atskleisti įvairių reiškinių prasmę bei jų tarpusavio ryšius. Jis formuoja, kaupia žmogaus intelektą, vykdo pasaulio pažinimo funkciją. Smegenų ląstelių produkuojamo proto dėka randasi mintys, atmintis, suvokimas, pažinimas, net valia, emocijos, jausmai, vaizduotė.

Įprotis

„Įprotis, – tęsia V. Vyšniauskas, – besikartojantis veiksmo ir elgsenos polinkis. Pačioje pradžioje jį formuoja protinė veikla (kol išmokstama). Vėliau, gyvenimo eigoje, kasdieninėje veikloje, jis įgauna automatizmo savybę (savitumą).“

Įpročiai, kaip žinia, gali būti naudingi arba žalingi. Įpročiai reiškiasi elgsenoje, buityje, kasdieninėje veikloje. Gerbiamas medikas pateikia pavyzdį – įprotį keltis. Jei žmogus keliasdešimt metų keliasi tuo pačiu laiku ir eina į darbą, o kartą pavėlavęs sako viršininkui „pamigau“, meluoja. Nebent pabudęs tingėjo keltis, apsivertė ant šono ir kartotinai užmigo.

„Kitas, labiau sofistifikuotas, pavyzdys – įprotis moksle, – tęsia gydytojas. – Socialiniai mokslai „išsidirbę“ įprotį visais aspektais ginti sistemą, kurioje egzistuoja. Mokslinis komunizmas ir jo mokslininkai išsijuosę dirbo, rašė disertacijas, kad įteisintų, apgintų, propaguotų sistemą. Prikūrė visko: ir melo, ir šiek tiek tiesos. Indijos „protai“ stengiasi pateisinti žmonių suskirstymą į kastas. Dabartiniai socialiniai mokslai gina ir propaguoja šių dienų visuomenės sąrangą. „Laisvosios rinkos instituto“, „Demokratijos instituto“ darbuotojai – jaunimėlis, jie šiaušia plaukus, augina beždžionikes ir, net patys save įvarydami į depresiją ir išsekimą, kuria disertacijas, nejausdami pernelyg didelės atsakomybės prieš visuomenę ir žūtbūtinai gindami laisvąją rinką, nors yra ir kitų, labiau socialiai atsakingų ekonomikos modelių. Net Popiežius Pranciškus  Briuselyje kapitalizmo ekonominę sąrangą pavadino “velnio mėšlu” ( angl. devil’s dung). Laikas parodys, kur tiesa, o kur ne visai. Tas nuolatinis ekonomikos augimas man primena aprašytą atvejį su kelių centimetrų storio plokštės mažinimu kasmet. Įsipareigodami plonino po kelis procentus ir kai po keliolikos metų kažkas paskaičiavo, pasirodė, kad ta plokštė jau lyg popieriaus lapas, nors realybėje kokia buvo, tokia ir liko. Cha! Bijau, kad neatsitiktų taip su ekonomikos vystymu: didės, augs, galiausiai bus prikurta tiek prekių ir paslaugų, kad neliks vietos, kur kojų pėdas padėti. Jaučiu, kad jau kažkas beskaitydamas mintyse šnabžda: „Kaip drįsta šis įžūlybė savo nešvariomis  mintimis drumsti mūsų švarius vandenis su smėliu ir dumblu“.

O štai ir maldos pavyzdys. Įpratę melstis, retai susimąstome, ką tie maldos žodžiai reiškia. Tarkim, naujo banko klientų aptarnavimo centro šventinimo iškilmėse darbuotojai meldžiasi: „…ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Originale tas pats žodis (lot. Debitum nostrum) reiškia kaltę ir skolas. Ką daro kitą dieną į darbą atėję darbuotojai? Pasimeldęs bankininkas bankrutuojančiam klientui nesumažina nė kelių dešimtųjų procento skolos savo pelno maržos sąskaita. Klientą tuščiomis paleidžia.“

Praktika

Vis tik, kaip pabrėžia V. Vyšniauskas, norint išgyventi, nepakanka tik žinoti. Pažinimo viršūnėje – praktika. Jau Gėtė į Fausto lūpas įspraudė: „Teorija, brolau, sausa šaka, tačiau gyvenimo vaisingas medis žydi“. „Čia galėtume kalbėti apie apie jaunus premjerus, ministrus, vadovus, – iliustruoja patirties – praktikos – svarbą gydytojas. – Pavyzdžiui, Austrijos, Suomijos… Ar visada jie buvo sėkmingi? Tikrai ne. Net ir vykdyti korupcines operacijas ar vogti reikia praktikos, patirties. Ne veltui liaudies išmintis kalba: „Veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi“. Taigi praktika – tai žinių taikymas, įgūdžių įgijimas. Tai protu išmąstytų ir sukauptų žinių įgalinimas. Čia veikia ne vien tik smegenys, bet įsijungia ir kaulų-raumenų sistema.“

Paprotys

Na, ir liko paprotys – artimiausias proto ir įpročio „pusbrolis“. Paprotys – nusistovėjęs besikartojantis poelgis. „Šis elgesys labiau susijęs su veikla, o ne su samprotavimu, mąstymu, išvedžiojimais, – sako V. Vyšniauskas. – Neretai tai ritualai. Papročiai dažniausiai susiję su šventėmis: kalendorinėmis, gamtos, darbo, šeimos, tautos. Noriu paminėti vienintelį unikalų,  tik suvalkietišką paprotį – Gražiškių Šyvio šokdinimo paprotį velykiniu laikotarpiu.“

„Kad neišsiugdyčiau įpročio visus visur ir visada kritikuoti, manau, pats laikas tarti „stop“, – savo samprotavimus baigia gydytojas, pabrėždamas, jog šios keturios aptartos temos nėra autostrada su keturiomis vienos krypties eismo juostomis. Veikiau tai vienos juostos kelias su priešingu eismu. Kas turi noro, moka ir gali, tegul svarsto!