Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > 242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu

242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu

Kai mąstome, kalbame apie kelią, iškart jis asocijuosi su tikslu. Rodos, kitaip ir negali būti: kam reikalingas betikslis kelias? Remiantis tokia seka, tikslas iškyla lyg prasmė, o kelias – tik priemonė jai pasiekti. Ši, rodos, neatremiama logika buvo sugriauta pėsčiomis nuėjus 242 kilometrus Portugalijos ir Ispanijos žemėmis geltonomis rodyklėmis nužymėtu keliu, kuris vedė į Ispanijos šiaurėje esančią Santjago de Kompostelą – kelionės tikslą (ne vien mūsų – tūkstančių piligrimų, ištisomis dienomis, savaitėmis pėsčiomis, dviračiais, netgi raiti ant arklių minančių kilometrą po kilometro, kol pavargusios, neretai pūslėtos, žaizdotos, sutinusios kojos paliečia Santjago de Kompostelos katedros aikštės grindinį). Tuomet, kai prieš akis iškilo didinga akmeninė katedra, lyg žaibas plykstelėjo suvokimas: juk tikslas ir buvo pats kelias – sunkus, tačiau kupinas įžvalgų, suvokimų, išbandymų. Tai buvo kelias ne vien kalnais, išdžiūvusių kalnų upių vagomis, sunkiais grindiniais, karščiu tvoskiančiu didmiesčio betonu, kaimų gatvelėmis ar miško takais, tai buvo kelias ir į save, su savimi… Šv. Mišios už piligrimus Santjago de Kompostelos katedroje kelionės pabaigoje vainikavo ištvermę, kantrybę, o šv. Mišių pabaigoje didžiulis sidabrinis smilkytuvas lyg švytuoklė pakildamas iki pat aukštų katedros skliautų, skleisdamas malonų smilkalų kvapą, tarsi kalbėjo apie pasiektą tikslą. Bet vis dėlto tikslas buvo pats kelias…

Kriauklėmis (vėliau – geltonomis rodyklėmis) pažymėtu keliu piligrimai eina daugiau kaip 1000 metų!

Šv. Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – viduramžius menantis katalikų piligriminis kelias, kuris baigiasi vakariniame Šiaurės Ispanijos pakraštyje, Santjago de Kompostela (Santiago de Compostela) mieste. Šis kelias žinomas nuo viduramžių, jam jau per 1000 metų (pirmieji apaštalo Jokūbo kelio piligrimai aprašyti XI a. metraščiuose). Viduramžiais buvo tikima, kad nuėjus šį kelią sulauksi atleidimo už nuodėmes. Dėl to juo eidavo įvairiausi žmonės: nusikaltėliai (esą kartais nusikaltėliui siūlydavo: arba mirties bausmė, arba kelias), karaliai ir didikai, persirengę paprastais keliautojais, šventieji. Per daugybę metų susiformavo ištisa infrastruktūra: buvo statomi vienuolynai, kuriuose keliautojus globojo vienuoliai, kaimų gyventojai pradėjo kurti prieglaudas, užeigas…

Kelias nėra apibrėžtas, juo laikomas visas piligrimo maršrutas į Santjago de Kompostelos katedrą, kurioje po didžiuoju altoriumi sidabrinėje skrynioje ilsisi Šv. Jokūbo (ispaniškai – Sant lago) palaikai. Jam, pirmajam apaštalui kankiniui, apie 44 m. Jeruzalėje buvo nukirsta galva. Pasak legendos, kūnas buvo įdėtas į laivą be burių ir įgulos, tačiau jis stebuklingu būdu pasiekė Šiaurės Vakarų Ispaniją. Ten apaštalas Jokūbas buvo palaidotas ir pamirštas. Šventojo kapas vėl atrastas tik 810 metais nuošaliame Kompostelos mieste. Nuo tada ši vieta tapo piligrimystės meka. Čia, Santjago de Komposteloje, susitinka visi piligrimai, per kančias įveikę savąjį pasirinktą kelią. Tradicinis maršrutas iš Prancūzijos į Santjagą eina „prancūzų keliu“ (Camino Francés) nuo Pirėnų kalnų  per Pamploną ir Leoną, jis tęsiasi daugiau nei 800 kilometrų. Laikui bėgant, atsirado vis daugiau kelių, vedančių į Santjagą: ispaniškasis, angliškasis, aragoniškasis, jūrų kelias, šiaurės kelias, portugališkasis ir kiti. Visi šie keliai, pažymėti kriauklėmis, o vėliau geltonomis rodyklėmis, šimtus kilometrų veda į šventąjį miestą… Kuriuo keliu beeitum, palei jį yra daug istoriškai svarbių pastatų. Be to, sakoma, jog šitame kelyje yra „užkasta“ labai daug energetinių „lobių“, per kuriuos praėjęs žmogus juos įsisavina ir įgauna tokių savybių, kurių jam labiausiai trūko.

1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Statistika skelbia, jog juo per metus praeina apie 200 tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio.

Neplanuotas sprendimas: 242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu vietoj suplanuotų 113 kilometrų

Mums, dviem piligrimėms iš Suvalkijos sostinės, teko laimė keliauti portugališkuoju (Camino Portugues) – nepaprasto grožio, tačiau ypač sudėtingu keliu. 242 kilometrai pėsčiomis – rodos, nedaug, juk dauguma piligrimų nueina ilgesnį kelią, tačiau įspūdžių – daug, patirties, išgyvenimų bei sunkumų – dar daugiau.

Kodėl pasirinkome portugališkąjį kelią? Atsakymas paprastas: taip likimas lėmė, taip turėjo būti. Atskridusios lėktuvu į Porto miestą (Portugalija), kurį Duero upė dalija į dvi dalis, pirmiausia nuskubėjome į romaninę Katedrą (Se Catedral), pastatytą XII  a., perstatytą XVII-XVIII a., įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienas iš seniausių ir didžiausių Porto miesto statinių, o kartu tai ir vienas iš svarbiausių romaninio stiliaus paminklų visoje Portugalijoje. Besigrožėdamos didingu statiniu, netikėtai pamatėme piligrimą, kurį iš tolo atskirti nesunku: rankoje – lazda, ištikima piligrimo palydovė, ant pečių – sunki kuprinė, o iš tolo šviečia Šv. Jokūbo kriauklė, skiriamasis piligrimo ženklas. Kur jis keliauja? Kodėl jis čia? Nejučia tarsi migla ėmė trauktis dar Marijampolėje sudarytas planas: iš Porto autobusu nuvykti į per 100 km nuo miesto esantį Sarijos kaimelį (beje, priklausantį jau Ispanijai) ir iš ten pradėti kelionę pėsčiomis, kuri tęstųsi 113 km, į Santjago de Kompostelą. Bet visas šis planas ėmė klibėti bevaikštant Porto katedros apylinkėmis. Iš naujo ėmė kilti klausimai: kur prasideda kelias? kur gauti ,,Piligrimo pasą“? Į visus mūsų klausimus atsakė šalia Katedros įsikūrusio informacijos centro darbuotojas, negailėjęs liaupsių vadinamajam portugališkajam keliui, beje, daugiau nei dvigubai ilgesniam už mūsų suplanuotąjį. Juolab kad mus spaudė laikas: jau turėjome atgalinius lėktuvo bilietus po devynių dienų, o portugališkojo kelio maršrutas buvo numatytas dešimčiai dienų. Apsisprendimas įvyko žaibiškai: vos susižvalgę jau supratome, kad mes pasirinkome… Kas bus – tas, eisime 242 km!

Kai paklausėme, kada galėsime eiti pasirinktu keliu, jis tik nusijuokė ir pridūrė: ,,Dabar“. Dabar? Laikrodis rodė 13.50. Negalėjome patikėti: čia, šioje didingoje Katedroje, sumokėjusios po 1,50 euro, netrukus gausime ,,Piligrimo pasą“ (,,Credencial del Peregrino“ ). Deja, teks palaukti – siesta ir Portugalijoj siesta. Katedrą atidarys tik 14.30. Saulei kepinant, ne taip lengva sėdėti ir laukti, bet ką gi – laukiame, o mintys jau kelyje.

1 diena (birželio 26-oji): kelias, paniręs į naktį

Laikrodis rodo 14.50. Laikydamos rankose savo kelionės dokumentus – ,,Piligrimo pasus”, kuriuose puikuojasi pirmasis anspaudas, ir žemėlapius – žengiame pirmuosius žingsnius. Šiandien turime nueiti 25 kilometrus. Mintys dūzgia galvoj lyg bitės avily: ar nueisime? kada nueisime? kur šiąnakt padėsime galvas? Prieš akis sumirga geltonos rodyklės. Ir kaip anksčiau mes jų nepastebėjome? Jos rodė mums kelią visas devynias dienas, jos neleido mums paklysti: per kalnus, per miškus, per miestus ir miestelius vedė mus tiesiai į Santjago de Kompostelą.

Ištrauka iš Laimos dienoraščio:

„Kelionė į Santjago de Kompostelą… Po daugybės abejonių, dvejonių pagaliau priimu Stefanijos kvietimą. Rodos, nebuvome artimos draugės, tačiau jos skambutis su pasiūlymu eiti šv. Jokūbo keliu, „pagavęs“ mane dar kovo mėnesį pakeliui pėsčiomis į kapines, sugrąžino į prieš trejus metus skaitytos P. Koeljo knygos „Piligrimas“ įspūdžius: šiuo keliu eičiau… Vėliau, jau skrendant lėktuvu į Portą, diskutuojame ir vis sugrįžtame prie klausimo, kodėl mes abi čia kartu? Stefanija: „Gal kažkas man liepė tave pakviesti?“ Tai nuskamba kaip mistinis potyris, kurių šis kelias išties negaili nuo pat jo pradžios (kalbu pirmiausiai apie netikėtą apsisprendimą įveikti daugiau nei dvigubai ilgesnį kelią nei planuota)…

…Ir štai mes kelyje. Geltonos rodyklės, vedančios nuo Porto katedros, liepia sekti paskui jas pro miesto senamiestį, kol išsimušame į priemiesčius, oro uosto teritoriją. Einame. Nuotaika pakili. Neslegia nė kuprinė, kurioje sudėtas visas kelionės „gyvenimas“. Dar yra pakankamai jėgų bei noro dairytis į kairę ir į dešinę. Štai, kone miesto pakraštyje, bažnyčia, kurios fasadas puoštas keraminėmis plytelėmis. Gražu, nors mums neįprasta (tokias plyteles mes vienareikšmiškai „nusiunčiame“ į vonios kambarį…). Štai sendaikčių parduotuvė. Užeiname. Miela senyvo amžiaus portugalė siūlo viską iš eilės. Mes tik šypsomės ir linksime galva. Išeinant mus palydi jos giedra šypsena ir jau nekart kol kas dar trumpame kelyje girdėtas palinkėjimas: „Bon camino!“ („Gero kelio!“).

Einame… Iš pradžių greta viena kitos, vėliau – po vieną (paprastai Stefanija priekyje, aš atsilieku), arba – su savimi. Jau palikus Portą ir einant priemiesčiais, mano žvilgsnį patraukia ant tvoros tupinti balta katė. Visiškai nejudanti. Priėjau arčiau, labai arti. Ji nė nesureagavo. Tarsi skulptūra tupėjo įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką. Kalbinu ją. Aišku, lietuviškai (portugališkai moku tik „ačiū“ (obrigado) ir „bon camino“ – įtariu, kad šios mandagumo frazės jos nesujaudins). Deja, reakcijos jokios… Taip ir palieku ją, visą baltą ir sustingusią viename taške…, mąstydama, jog tai – kažkoks ženklas (šios mintys sugrįš kitomis dienomis, kelyje pastebėjus panašių netikėtumų). Apskritai jau pačioje kelio pradžioje nupurto suvokimas, jog esu išmušta iš įprasto ritmo, kuriame „nieko nespėju, trūksta laiko“ yra esminiai egzistencijos skauduliai. Čia nėra kur ir dėl ko skubėti. Čia kelias esmė, ne laikas… ”

Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

,,Pagaliau aš kelyje. Šios akimirkos laukiau trejus metus. Svajojau, sapnavau, kad einu. 14.50. Portas. Portugalija. ,,Boun Camino! Gero kelio!” – mums abiems linki šventas Jokūbas. Einu, ir tarsi kažkas veda už rankos. Prieš akis – geltonos rodyklės. Aišku ir paprasta. Trumpa kavos pertraukėlė Maia. Puikūs portugalai mielai priėmė, pasikroviau telefoną, pabendravome. Gavome antrąjį antspaudą. Iki pirmojo albergo – piligrimų nakvynės namų – 11,4 km. Vakaras, bet tai tik džiugina. Tyla triukšmas, liekame mes abu – aš ir kelias. Laima plepa angliškai, o aš rašau. Kur šiandien miegosime – nežinia. Kažkur. Ten, kur nuves kelias. Jau nukeliavome daugiau nei 13 kilometrų. Puiki pradžia. Kuprinė sunki, bet juk taip norėjau! Taip ir ne kitaip! Baro šeimininkas kaskart įsiterpia: ,,Negrįžkit į Porto, ten nedraugiški žmonės“. Mes ir negrįšime. Keliausime, kol kojos neš“.

Ir keliavome. Žingsnis po žingsnio pirmyn. Sutemo. Eiti kelio pakraščiu nesaugu. Kelias vingiuotas, siauras. Mašinos lekia, švilpia pro pat mus. Aišku, vairuotojai mūsų nemato. Ir kaipgi matys, juk atšvaitus palikome namie, juk net sapnuose nesapnavom, kad teks eiti naktį. Šiek tiek gelbėjo blyški telefono šviesukė, bet tik šiek tiek… Ir taip nesaugiai – kokius 7–8 kilometrus. Kai dabar pagalvoju, tai ir buvo pati nesaugiausia viso kelio atkarpa. Išlaužiusios pakelės krūmus, susibraižiusios rankas ir kojas, bet gyvos. Ačiū Dievui, gyvos. Toks, matyt, buvo jo planas: patikrinti, išbandyti. O gal sustos? Gal išsigąs? Gal neištvers? Ištvėrėme. Nakvynės namus – Casa de Laura – pasiekėme naktį, 1.30 min. Nežinau, ar būtų mums kas nors taip vėlai atidarę duris (paprastai 10 val. vakaro visuose alberguose durys užrakinamos), jei nebūtume kely netikėtai sutikusios portugalų šeimos. Priešinga kryptimi važiavęs automobilis staiga sustojo. Vyras, paklausęs, kur mes einame naktį, pats paskambino albergo šeimininkams ir pranešė, jog mes kelyje, paprašė, kad mums, paklydėlėms, atidarytų duris.  Ačiū rūpestingiems portugalams, jei ne jie, būtume dainavusios: ,,Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės…“ Rytą, nusilenkusios šiems svetingiems namams, vėl išėjome į kelią…

(Bus daugiau)

Laima GRIGAITYTĖ

Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

4 komentarai(-ų) “242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu

Komentuoti: Paulius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE