Pagrindinis > Naujienos > Absoliutus prioritetas kosminiame fone VI: pasirinkimo galimybė ir galimybių vakuumas

Absoliutus prioritetas kosminiame fone VI: pasirinkimo galimybė ir galimybių vakuumas

 

Kiekvienas jaunas žmogus, sugebantis ir turintis prigimtinį norą apspręsti ir valdyti savo ateities gyvenimo kelią, jaučia esąs apsuptas, tiesiog paskendęs milžiniškos informacijos jūroje apie savo ateities galimybes. Tėvai, broliai ir seserys, giminės, draugai, draugų tėvai, mokykla, knygos, menas, religija, enciklopedijos ir bibliotekos – tai vis informacija apie tavo ateities galimybes. Ne apie konkrečią išpranašautą ateitį, bet apie galimybes, kuriose tu turi didžiulę pasirinkimo laisvę. 
Tuo tarpu žmonija, Žemės civilizacija, kaip globalios ekonomikos susietas darinys, egzistuoja absoliučiame vakuume apie savo ateities galimybes. Pabrėžiu – absoliučiame vakuume. Žinomas futurologas Alvinas Tofleris žmonijos vystymąsi labai taikliai palygina su mašinos vairavimu. Kuo greičiau važiuoji, tuo toliau į priekį turi pastebėti galimas kliūtis ar pavojingus vingius. Važiavimo ar vystymosi prognostinis ateities įvertinimas yra tiesiai proporcingas važiavimo ar vystymosi greičiui – kuo greičiau leki, tuo toliau kelio ir laiko perspektyvoje turi matyti vingius ir kliūtis. Nesugebėjimas prognozuoti ateities kelio vingių gresia netikėta avarija ar pražūtinga baigtimi.
Elementari logika sako, kad greitėjantį Žemės civilizacijos automobilį reikia vairuoti. Bet kaip vairuoti, kai nesimato kelio ir kelio vingių? Tad ir lekiame iš inercijos į tą miglose paskendusią ateities nežinią. Tiesa, tose miglose vaidenasi atominio grybo miražas ir daromos šiokios tokios minimalios pastangos tą grybą aplenkti, bet ar jos pakankamos, galima suabejoti. Dar vienas ateities miražas – tai pasirodantis, tai išnykstantis, priklausomai nuo diskutuojančių optimizmo ar pesimizmo, demografinis sprogimas. Dėl jo pavojaus nedarome nieko, atvirkščiai – mažesnės tautos ir valstybės visomis pastangomis savo laivelius kreipia jo link, kad tik mūsų būtų daugiau. Atskiros, ypač mažesnės tautos požiūriu tai teisinga, bet globalios Žemės civilizacijos ateities panoramoje tai neišvengimai grėsmingi debesys. Kitų grėsmių, kurios mūsų laukia už trečio ar dešimto vingio, mes tiesiog nematome ir net nežinome, kokios jos gali būti ir kokio masto bus jų sukeltos pasekmės.
Tiesa, yra viena ateities prognozavimo galimybė: pasitelkus galingiausią Žemės kompiuterinį potencialą, sudėjus į jį kaip išeities duomenis visą aprėpiančią informaciją apie esamą situaciją dabartyje, paleisti modelį vystytis ir prognozuoti ateities pasekmes. Toks modelis duos puikius rezultatus rytdienai, poryt dienai, gal dar ir užporyt dienai, bet kuo toliau nuo šiandienos momento, tuo didesnėse paklaidose skendės prognozės, ir tolimesnėje ateityje toks prognozavimas neteks prasmės. Priežastis čia ta, kad šis prognozavimo modelis remiasi tik žinomų vyksmo faktorių, kuriuos panaudojome kaip išeities duomenis, kiekybiniu kitimu. Kokybiškai naujo faktoriaus toks modelis negali numatyti ir tuo labiau negali prognozuoti jo mažesnės, didesnės ar lemiančios įtakos visuomenės vystymuisi.

Toks Žemės civilizacijos vyksmų modeliavimas, kurį logiška būtų vadinti trumparegišku, šiandien gana plačiai naudojamas. Bet, kaip taisyklė, naudojamas lokaliems veiksmams, lokaliems procesams keletui ar keliolikai metų į priekį. Ryškiausias tokio modeliavimo pavyzdys – orų prognozavimas. Toks modeliavimas – apčiuopti tikras Žemės civilizacijos vystymosi alternatyvas kosminės ateities masteliuose – nieko gero neduos, išskyrus tuos ateities kataklizmus, kurie bręsta šiandieninių tendencijų nekontroliuojamame didėjime. Deja, nors tai ir akivaizdžiai matoma, bet stengiamės nukreipti akis ir guosti save, kad sveikas protas nugalės – dar viena įnirtingai besisukančio gamybos-vartojimo smagračio pasekmė.

Tiesa, vienas galimas ateities prognostinis variantas, deja katastrofiškas, yra numatomas ir realus. Bet jo grėsmė kol kas visiškai nepriklauso nuo mūsų inertiškai lekiančios civilizacijos – tai galimas Žemės susidūrimas su pralekiančiu asteroidu. Tokia galimybė absoliučiai reali, tik nėra atsakymo kada ir kokio dydžio asteroidas įsirėš į mūsų planetą. Žemė jau buvo bombarduota daug kartų, bet katastrofos, palikusios kraterius Žemės paviršiuje ir po Antarktidos ledais, dauguma buvo lokalios, aprėpiančios tik didesnius ar mažesnius planetos plotus. Būta ir katastrofiškų: manoma, kad prieš 65 milijonus metų Jukatano pusiasalyje kritęs asteroidas užbaigė dinozaurų erą Žemėje. Tiesa, yra užuominų, kad kosminės katastrofos galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus ir anksčiau klestėjusias civilizacijas.

Šiandien specialiais astronominiais stebėjimais registruojami ir skaičiuojami galimai pro Žemę pralekiantys ir susidūrimu gresiantys asteroidai. Tai sveikintina, tai realios pastangos bent jau suregistruoti potencialiai pavojingus asteroidus. Tačiau pastaraisiais metais buvo net keli pro Žemę pralekiantys asteroidai, tiesa, ne tokie jau dideli, bet pastebėti paskutinę akimirką, kai jau nieko nebūtų galima padaryti. Būtent toks buvo Čeliabinsko meteorito smūgis, labai vaizdžiai pailiustravęs tokios katastrofos neišvengiamumą. Žinoma, raminame save, ateityje tikėdamiesi jį susprogdinti atominiais užtaisais ar reaktyviniu sprogimo impulsu pakeisti asteroido trajektoriją ir, visai žmonijai džiūgaujant, žiūrėti kaip grėsmingai ir didingai tas pastūmėtas kosminis gigantas pralekia pro Žemės rutulį. Tiesa, čia yra tinkamas momentas pateisinti kosminių civilizacijų (taip pat ir Žemės) techninę vystymosi tendenciją iki sugebėjimo sukurti savo planetos apsaugos sistemą nuo atsitiktinių susidūrimų su kosminiais klajokliais – meteoritais, kometomis ar asteroidais.

Sugrįžkime prie to, kas mūsų valioje ar tariamai mūsų valioje esančių ateities akligatvių. Nėra prasmės jų vardinti, gąsdinti ar guosti save. Galime tik konstatuoti, kad Žemės civilizacijai gyvybiškai svarbi ir būtina informacija apie pavojingas vystymosi tendencijas, apie galimybes jų išvengti, apie vystymosi galimybių įvairovę, apie pasirinkimo galimybes.

Dar kartą konstatuokime, kad Žemės civilizacija, artėdama prie visiškai globalios Žemės planetos civilizacijos, yra absoliučiame vakuume apie savo ateitis galimybes. Ateitį matuoju kosminiais laiko mastais, todėl prisiminti ir pasimokyti iš lokalių Žemės civilizacijų suklestėjimų ir nuopuolių ar visiškų degradavimų negalima, nes buvusiose patirtyse nebuvo tų kokybiškai naujų globalėjančios civilizacijos visą planetą apimančių vystymosi faktorių, tendencijų ir pasekmių.

Taip, yra dar viena galimybė gauti informaciją apie globalios Žemės civilizacijos ateities vystymosi variantus ir pasirinkimą – turėti informaciją apie kitų Kosminių civilizacijų, vadinkime jas Egzocivilizacijomis, nueitą kelią, apie jų vystymosi kelyje iškilusias grėsmes, apie vairavimo techniką tas grėsmes apeinant ar apie neišvengiamą tos ar kitos planetinės civilizacijos degradavimą ir pražūtį. Jeigu mes turėtume maksimaliai gausią daugelio kitų Egzocivilizacijų tokio pobūdžio informaciją, mes, globali Žemės civilizacija, kaip tas atskiras žmogutis, skęstantis informacijos jūroje apie savo ateities galimybes, turėtume galimybę rinktis, arba turėti galimybę dėti pasirinkimo pastangas, arba turėtume galimybę sužinoti, kad pasirinkimo jau nėra – patekome ant tokių vystymosi bėgių, kur priekyje nei iešmų, nei sankryžų nebėra ir stabdžiai jau sudilę – neišvengiamai riedėsime iki galo, iki baigties, bet ir tada mes bent jau žinotume, kiek toli dar nulėks mūsų civilizacijos traukinys, kokias triumfo arkas jis dar pasieks ir kokia neišvengiama pabaiga jo laukia… Bet ir tada dar bus viltis – o gal priekyje dar yra iešmininkai, kuriais galime pasitikėti? 
Tikėtina, kad skirtingos Egzocivilizacijos per tuos beveik keturiolika milijardų Visatos egzistavimo metų bus stichiškai ar sąmoningai išbandžiusios daugelį vystymosi kelių ir klystkelių, vienos nugrimzdusios į nebūtį, o kitos, savo kelyje sugebėjusios apeiti pragaištingas smegduobes ir pasiekti maksimalias individų ir visuomenių aukštumas. Kontaktuose su kitomis Egzocivilizacijomis absoliuti didžiausia vertybė bus informacija apie jų vystymosi kelią, kitaip sakant kuo detalesnės tų civilizacijų vystymosi istorijos. Tokia informacija bus daug vertingesnė už patį kontaktą, triumfinius susitikimus fanfaroms gaudžiant, sakant kalbas su telepatiniu vertimu. Tokių vertybių gavimas kosminių civilizacijų dvišaliuose ar vienašaliuose kontaktuose neturėtų jokių Kosminės teisės apribojimų. Tokios informacijos paėmimas, informacijos savininkei nežinant, mūsų vertybių skalėje vogimo aktu vadintinas, iš tiesų niekam skriaudos nepadarytų (o ką tie NSO čia Žemėje beveikia?). Tai net būtų galima pavadinti svarbiausiu Kosminių civilizacijų bendravimo tikslu – brangiausios vertybės, kitos civilizacijos kuo detalesnės vystymosi kelio informacijos gavimas. Ir kartu tai būtų pigiausia vertybė ją atiduodant. Netekti jos neįmanoma – gaunant galima pripildyti aruodus, bet atiduodant negali išsemti savojo aruodo.

Daugelio Egzocivilizacijų nueiti evoliucijos ir vystymosi keliai, klystkeliai, degradacijos ir žūtys, sudėti į vieną duomenų bazę tampa Egzocivilizacijų genealoginiu medžiu. Tokio genealoginio medžio vertybė – neįkainojama. Šitokią vertybę turinti civilizacija, analizuodama genealoginio medžio šakų šakojimosi variantus, pasirinkdama sau tinkamą vystymosi kelią, įgyja realų šansą sąmoningai keisdama vystymosi strategiją, pasiekti atskirų protaujančių individų ir planetinės (o gal žvaigždinės ar net galaktinės?) civilizacijos maksimalias dvasines, socialines ir fizines (jeigu jos dar reikalingos?) aukštumas – pasiekti Gyvybės ir Proto išsivystymo ribas Visatoje.

(Bus daugiau)

Gunaras KAKARAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite