Praėjusį trečiadienį Marijampolėje, kosmetikos ir parfumerijos parduotuvėje (!) „Douglas“, įsikūrusioje Kudirkos gatvėje, buvo pristatyta naujausia marijampolietės literatės, matematikės Luanos Masienės knyga, pasirašyta Anos Lu slapyvardžiu, „Nr. 122“.
Neįprasta vieta knygos pristatymui pasirinkta neatsitiktinai: skaičius knygos pavadinime reiškia numerį sodriai raudonos spalvos lūpdažio, kurio žymės nenuplauna net mirtis.
Nebuvo ir įprasto knygos pristatymo formato (vakaro vedėjo, kalbinančio autorių, muzikinių intarpų ir t.t.). Pačios autorės monologas (arba – ir dialogas su menamu pašnekovu – prieš 50 m. mirusiu prancūzų filosofu ir rašytoju Žoržu Batajumi, kuris – ir neakivaizdinis knygos herojus) ir buvo visuomenės supažindinimas su nauja knyga. „Ši knyga, – rašoma jos pratarmėje, – apie tamsiausius sielos užkaborius ir šviesiausius proto regėjimus. Apie nuodėmes ir šventumą, apie sąmonės ir pasąmonės ryšius bei užkardas, apie meilės dieviškumą ir jos demoniškas apraiškas.
Ši knyga apie meilę. Apie jos kuriantįjį pradą ir naikinantį užtaisą. Apie meilę, jungiančią visas religijas ir nurungiančią visus dievus. Apie meilę kaip galingiausią jėgą, kurios niekada nepažinsime ir nepažabosime“.
Šio novelių romano idėja labai originali: 500 metų istorijoje – dvylika pagrindinės veikėjos Loros reinkarnacijų, dvylika meilės ir mirties istorijų. Šis romanas – tai ir sapnų dienoraštis, išlaikantis du pagrindinius polius, apie kuriuos, kaip jau minėta, sukasi istorijos: erosas (meilė) ir tanatas (mirtis), šie du poliai – tai ir būties svyravimo amplitudė. „Knygoje, – teigiama toliau pratarmėje, – pasakojama apie regresijas į praeitus gyvenimus ir karminių mazgų išnarpliojimą. Per sapnus atskleidžiama dvylika herojės Loros reinkarnacijų ir dvylika jos meilės istorijų, paženklintų mirtimi tarsi raudonu antspaudu – juk dažno vyro likimo kelyje yra moteris, kurios lūpų dažų žymės nenusiplauna nuo jo marškinių apykaklės arba nuo jo kūno, o gal net ir širdies. Ir kaip tik ši žymė leidžia jiems/mums bet kuriame gyvenime atpažinti vienas kitą…“
Tad nenuostabu, jog knygos siužetas netelpa į 3D formatą: kaip teigė romano autorė, jos pačios gyvenime neretai net ir ketvirtos ar penktos dimensijos per maža. Tai atskleidžia ir jos eilėraštis „Leisk pabaigt man sielos koliažą“, kuriuo Luana Masienė, arba Ana Lu, pradėjo knygos pristatymą:
Tyliai tólin išeina norai
tartum cukrus ištirpo arbatoj
suverti ant laukimo karoliai
išsibarstė po šeštą palatą
jie slėpynių su katinu žaidė
nors jų niekas seniai neieškojo
nes kačiuką dar pernai birželį
išprotėjęs kaimynas nušovė
bergždžia buvo tikėtis stebuklo
kad suras ir išgelbės atėję
pranašai ištemps iš padugnių
tarp gyvųjų paklydusią vėlę
vėl ant nerimo pudros užbėriau
iš naivumo atseikėjau grąžą
ant svarstyklių lėkštelės sudėjau
suraikytą riekelėm miražą
prie olandų prekeivio tulpėm
išpirkau sau vietą po saule
nors kvepėjo ne mėtom bet dulkėm
ir trapesnė tiesa už apgaulę
iš dienų užbraukytų kryželiais
rados antpečiai ant kamufliažo
iš sagų padarytos akelės…
leisk pabaigt man sielos koliažą
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
kokia įdomi nepaprasta idėja, moteriška knyga moterims, ir parduotuvei gerai, ir autorei. faina labai. skaitančioms ir savimi besirūpinančioms moterims pats tas.