Apie draugystę su broliu saiku – iš bendrosios praktikos gydytojo kabineto

Senovės kinai, norėdami palinkėti kažkam blogo, sakydavo: „Kad tu gyventum permainų laikais…“ Vertybių perkainojimo metas, prasidėjęs pas mus nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, rodos, net nesirengia trauktis, be kita ko, tam tikrais atvejais įvairiose gyvenimo srityse blokšdamas mus į kraštutinumus. Ypač tai pastebima sveikatos apsaugos sferoje, kai nesibaigiančios reformos, išvarginusios ir gydytojus, ir pacientus, neretai kelia mažiausiai nepasitenkinimą, verčia ieškoti ne visai pamatuotų sprendimų, varijuojančių vėlgi pačiais didžiausiais kraštutinumais: nuo visiško nepasitikėjimo šiuolaikine medicina ir puolimo stačia galva į įvairiausias „panacėjas nuo visų ligų“ iki perdėtos ištikimybės šiuolaikinei farmacijai ir ignoravimo netgi elementarių sveikatos priežiūros dėsnių. „Visame kame reikia tartis su broliu saiku“, – sako marijampolietė bendrosios praktikos gydytoja, Vokietijos – Baltijos šalių gydytojų asociacijos narė Danguolė SKURKIENĖ, savo darbe būtent „broliui saikui“ dėkinga už sėkmingą laviravimą medicinos reformų labirintais, išmintingą atsirinkimą to, kas svarbiausia, siekiant kuo efektyvesnės pagalbos pacientui, tobulėjant ir kaip profesionalei, ir kaip žmogui.

Reformų „minusai“

Danguolės Skurkienės bendrosios medicinos klinikos bendrosios praktikos gydytoja ta pati Danguolė Skurkienė paprastai gyvena panašiomis nuotaikomis, panašiais rūpesčiais kaip ir dauguma vadinamųjų šeimos gydytojų. „Esame užsivertę vaistų, siuntimų rašymu. Štai čia tų problemų tikrai galėtų būti mažiau, – sako D. Skurkienė, – jei, tarkime, į oftalmologą (akių ligų gydytoją) žmogus galėtų kreiptis tiesiogiai, be šeimos gydytojo siuntimo“.  Štai būtent dėl tokių priežasčių rikiuojasi didžiulės eilės prie šeimos gydytojo kabineto, beje, ne vienas iš tų laukiančių žmonių laiką gaišta vien dėl to, kad gautų reikalingą siuntimą pas kitą specialistą. Nežmoniškas „popierinis“ krūvis – dar vis yra didžiulė laiko, kurį būtų galima skirti tiesioginiam bendravimui su pacientu, gaišatis.

Apskritai, kaip pastebi gydytoja, šiais laikais labai opi yra medikų specialistų problema. Niekam ne paslaptis – gydytojų trūksta. Gydytojų specialistų trūksta ypač rajonuose (Kaune, Vilniuje jų stoka ne tokia žiauri: šiuose miestuose per 10 metų trunkančias studijas sukuria šeimas ir niekur nevažiuoja). Deja, nemaža dalis emigruoja (ir emigruos!), nes medicinos finansavimui skiriama biudžeto dalis žymiai mažesnė nei kitose ES šalyse… „Kaip gali žmogus laiku patekti pas kardiologą, jei jis vienintelis mieste?“ – retoriškai klausia D. Skurkienė. Štai dėl šios priežasties šeimos gydytojo pečiams tenka dar didenė našta. „Mes priversti gydyti tai, kas mums priklauso, ir tai, kas nepriklauso“, – sako gydytoja, pastebėdama, jog tokia padėtis yra iš tiesų problemiška: jei terapijos bėdas šeimos gydytojas dar gali matyti, gerokai kebliau yra ten, kur reikia labiau specializuoto žvilgsnio, kad ir minėto oftalmologo… Be to, padėtis, deja, ne pati džiugiausia ir dėl šeimos gydytojo darbo. Per 1700 pacientų turinti gydytoja savo darbo krūviu dalijasi su šeimos gydytoja Oresta  Armoniene, dirbančia antraeilėse pareigose, daugiausia prižiūrinčia vaikų sveikatą, nes baigusi pediatriją Vilniaus universitete, tačiau ir trečias, ir ketvirtas tokio pobūdžio specialistas nepamaišytų: šeimos gydytojos perkrautos…

Visi gydytojai, dirbantys privačiose klinikose, ypač šeimos gydytojai, susiduria su ta pačia problema: jų yra gerokai mažiau nei reikėtų, kad darbo procesas galėtų vykti sklandžiai, kad pacientas visada būtų išklausytas ir jo sveikatai būtų skiriamas reikiamas dėmesys.

Sveikatos apsauga jau kuris laikas yra vargšė podukra mūsų valstybės gyvenime. Kodėl? Atsakymas vienas – trūksta lėšų. Taigi ir taupoma net ten, kur, rodos, elementarus žmogiškumas neleistų taupyti. „Visko taupymas ir mažinimas turi turėti ribas, – įsitikinusi D.Skurkienė. – Nenormalu, kad stacionarinis gydymas trunka vis trumpiau (praktiškai iš ligoninės paleistas pacientas dažnai būna nepasveikęs, tiesiog matai, kad jam dar tikrai reikia pabūti ligoninėje, bet esi bejėgis ką nors pakeisti)“. Ta pati problema ir dėl kompensuojamųjų vaistų („Kvotas šiems vaistams išrašyti visada viršijame“, – neslepia gydytoja.), ir dėl pacientui nemokamų kelialiapių į sanatorijas, reabilitacijos centrus (apskritai labai apribotas indikacijų siųsti į nemokamą reabilitaciją sąrašas, tad pacientai siunčiami tik retais atvejais).

Iš šeimos gydytojo reikalaujama, kad jis už pacientą būtų atsakingas 24 valandas per parą. Gydytoja D. Skurkienė mano, jog toks reikalavimas – visiškas absurdas: „Jeigu už ligonį esi atsakingas visą parą, vadinasi, esi visai neatsakingas. Skubios pagalbos skyrius reikia puoselėti! Galų gale mus, gydytojus, dirbančius ir viršvalandžius, ir nežinančius, kas yra doras poilsis, taip pat reikėtų patausoti: mes – taip pat žmonės, turintys ne tik pareigų, bet ir teisių… Štai taip ir gyvename:  kenčiame ir mes, medikai, kenčia ir pacientai…“

…ir „pliusai“

„Vis dėlto nesu linkusi į viską žvelgti vien pesimistiškai, – sako D.Skurkienė. – Sveikatos apsaugos reforma daug ir gero davė, tik mes taip esame įpratę, kad gera priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o dėl kiekvieno „minusėlio“ imame kelti tikras audras.“

Būtent reforma leido gydytojams kurti privačias klinikas, kurios – nori nenori – turi konkuruoti – tai naudinga pacientui. Tuomet nelieka „valdiško“ požiūrio į pacientą, gydytojas dėl jo labiau stengiasi.

„Gerai, kad galime pacientams išrašyti labai modernių vaistų, kad naujos gydymo metodikos jau visiškai nesiskiria nuo vakarietiškųjų, kad mes galime vykdyti profilaktines programas, atlikti papildomus tyrimus (ir mums, medikams, ramiau, ir pacientams saugiau)“, – reformos „pliusus“ vardija gydytoja, pabrėždama, jog didžiulis dėmesys skiriamas sunkių ligų profilaktikai.

Dvipusė statistika

Šiais laikais labai madinga tapo bet kokiais klausimais lyg į tvirto mūro sieną remtis į statistiką (dažnai – labai vienpusę). Štai ir medicinos statistika garsiai rėkia apie lėtinių ligų neregėtą progresą: ir žmonių, sergančių tomis ligomis, skaičius katastrofiškai didėja, ir ligonių amžius jaunėja… Lėtinės ligos – iš dalies ir greito maisto, ir streso pasekmė, vadinasi, pavojaus varpais skambinama ne veltui. Pasak gydytojos D. Skurkienės, šios statistikos negalima analizuoti vienareikšmiškai. Šiuolaikine medicinine įranga bet kokia lėtinė liga yra aptinkama labai ankstyvos stadijos, tad ir gydymas būna pradėtas anksti, kai galima pasiekti maksimalaus rezultato. Kita vertus, veiksmingų vaistų pagalba netgi garbaus amžiaus paciento gyvenimo trukmę tokių ligų atvejais galima pratęsti gerokai ilgiau (tarkime, praeitame šimtmetyje, ypač pirmojoje jo pusėje, ligos, kurios dabar vadinamos lėtinėmis, tačiau kontroliuojamomis, tuomet būdavo didelio mirtingumo priežastimi). Taigi civilizacijos laimėjimai duoda galimybę išgyventi.

Štai nelaimės, traumos (jų statistika taip pat bauginanti) – tai tokie dalykai, kur medikas dažnai būna bejėgis: nuo traumų vaistų nėra…

Pacientas taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo gydymą

„Vien tablete ligos neišvysi, nors daugeliu atvejų, ypač gyvenant su lėtine liga, jos būtinos, – sako gydytoja D. Skurkienė. – Reikia nepamiršti, jog visais atvejais reikia draugauti su broliu saiku“. Mat šiais laikais, kai šalia tradicinės medicinos yra daugybė alternatyvų (pradedant žolelių kultu, baigiant biosrovių siuntimu net ir per atstumą), egzistuoja kitas kraštutinumas: jokių medikamentų! Vadinasi, kas benutiktų, tabletės man neįsiūlysi! Tai taip pat negeras požiūris.

Šiais laikais, kai medicina labai pažengusi į priekį, nereikia kaip ugnies bijoti ir vadinamojo šalutinio poveikio. Pasak D. Skurkienės, yra ne tik neigiamų, bet ir teigiamų šalutinių vaistų poveikių, todėl reikia labai domėtis visomis vartojamo vaisto indikacijomis.  

Pacientui labai svarbu turėtų būti pasitikėti gydytoju, kad šis kuo tiksliau nustatytų reikiamus vaistus (vaistų pasiūla, niekam ne paslaptis, yra didžiulė), kurie veiktų „tiesiai į dešimtuką“. O kad efektas išties būtų geras, reikia kreipti didelį dėmesį į gyvenimo būdą. Rodos, paprasti dalykai: patogi avalynė, rytinė mankšta, reguliarus užsiėminėjimas kokia nors fizine, sportine veikla gali labai daug.

„Su savo gydytojas pacientas turėtų būti nuoširdus, individualiai tartis ne vien dėl medikamentų, bet ir dėl „netabletinės“ savęs priežiūros, – reziumuoja gydytoja. – o sveikas gyvenimo būdas turi būti labai individualizuotas“.

Žmogaus prigimtyje užkoduota tobulėti kiekvieną dieną

Pati gydytoja, beje, retai serganti net ūmiomis infekcinėmis ligomis, prioritetą teikia aktyviam gyvenimui būdui, sąlyčiui su gamta. Ji pati renka, džiovina žoles arbatai, daržoves augina savo darže. D. Skurkienei širdžiai mieliausias aktyvus laisvalaikis – plaukiojimas. „Jei randu balą, tai jau ir plaukiu“, – juokauja gydytoja, mat plaukimas – ne vien puikus atsipalaidavimo būdas, bet ir puokštė teigiamų poveikių organizmui (stuburą tiesina, sąnariams sveika, medžiagų apykaitą gerina ir t.t.).  Medikė labai mėgsta lauko darbus, keliauti, o kelionėse, ypač po šiltuosius kraštus, vengia gulinėjimo paplūdimyje prie jūros, stengiasi kuo daugiau keliauti, sužinoti, tyrinėti tai, ko savame krašte nerasi. Tiesa, vasarą D. Skurkienė ir pati linkusi, ir kitiems pataria džiaugtis Lietuvos gamtovaizdžiu (pas mus juk vasara tokia trumpa!): upėmis, ežerais, daržais, miškais, „išlipti“ iš kambario ir lėkti ten, kur žalia – juk kiekvienas augalėlis džiaugsmą kelia!

Gydytoja pastebi, jog gerai sveikatai išsaugoti labai didelę reikšmę turi geros emocijos, kurių pataria semtis iš gražaus tarpusavio bendravimo, meno, kultūros, grožio ir… savęs tobulinimo.
„Žmogaus prigimtyje užkoduota tobulėti kiekvieną dieną“, – sako D. Skurkienė, kuri, kaip gydytoja, nuolat mokosi, mat profesionalumas ugdomas kiekvieną dieną, domisi daugybe dalykų, leidžiančių jos asmenybei augti taip pat kiekvieną dieną…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.