Pagrindinis > Kitos temos > Beveik rimtai > Apie ligą ir sveikatą, litą ryjantį chalatą…

Apie ligą ir sveikatą, litą ryjantį chalatą…

 

Liga, visai nesiklaususi, pagriebė Vilmos vienturtį Tomuką. Sūnelis kosti, karščiuoja, blaškosi, nevalgo. Suprantama motinos baimė ir rūpestis. Tuojau pas gydytoją. Apžiūri, nustato ligą – plaučių uždegimas. Liga rimta – nieko nepapūsi. Motina neranda vietos, antra para budi prie besiblaškančio sūnelio lovos… Ji pasiruošusi gydytojai rankas išbučiuoti, bet anoji, kur buvus nebuvus, vis prie tokios kailiniuotos ponios mergaitės prilipusi. Matyt, pinigais užpylė, nusprendžia motina po Vilmai nudrėbto medikės atsainaus: „Pasveiks, galas jį nerinks“, atsakymo. Reikia ir man duoti! – pasiryžta. Lekia namo, iš gautos bedarbės pašalpos į voką įdrebina paskutinę penkiasdešimtę ir… protekine atgal.

   Kiaurą dieną ji glamžo tą nelemtą, rankas deginantį voką, vis galvodama: gal per mažai… gal… Aišku, mažai… Trečia para eina, bet jokio matomo sveikatos pagerėjimo. „Ne, reikia duoti šimtą“, – taria sau. Kitą rytą išsiverkia skolon iš draugės dar vieną „basanavičių“, kurį grįždama iškeičia į šimtinę – rimčiau: voke iškart galima ir nepastebėti, kad ne viena, bet dvi „pemkės“, o šimtas yra šimtas. „Išsyk matyti žalia spalva ir du nuliai“, – svarsto Vilma. Bet kaip paduoti – juk pirmąkart tenka? O jei neims? – kankino ją abejonės. Gal ir šimto per mažai? Tėkš ant stalo – sugėdys, išbars, dar kyšio davimu apkaltins… Bet buvo – nebuvo: Tomuko sveikata brangiausia.

   − Kad tik pasveiktų, kad tik… – viską atiduočiau, daktarėle, – pagaliau ryžtasi ji, – darykit ką galit, − sušnabžda drebančia ranka kišdama voką į išsižiojusią geradarės chalato kišenės bedugnę gerklę, paraudusi iki ausų galiukų.

   Daktarės švininis veidas praskaidrėja kreivu šypsniu. „Nereikia“, – lepteli dėl formos, − ką jūs!“ − bet nedelsdama sėdasi ant  Tomuko lovos ir kemšasi į ausis klausymosi prietaisą…

   Neilgai trukus, mažylis pamažu atsigauna ir ima sveikti. Štai ir išrašymo valanda. Daktarė sako:

   − Žinot, patarčiau… Tik kaip jums! Būtinai nueikit į N. vaistinę, ten turi tokių ypatingų vaistų – užsieninių. Aš bijau, bet po plaučių uždegimo vaikams dažniausiai prisimeta astma. Tai tik šitie vaistai – vieninteliai – jam gali padėti…

   Vilma dar tą pačią dieną susirado peršamą vaistinę.

   − Šimtas aštuoniasdešimt litų, − dėdama vaistų dėželę išbarškina vaistininkė kasos aparatu.

   Sulakstė Vilma pas gimines, drauges, susiskolino reikiamą sumą ir nusipirko stebuklinguosius vaistus.

   Po geros savaitės susidūrė ji su pažįstama vaikų gydytoja, išsikalbėjo ir apie astmą užklausė, parodė vaistus.

   − Mergele, ir tave išmaudė toji… Būk rami. Ne pirmutinę astma gąsdina. Atvirai pasakysiu: pinigai į balą. Visai be reikalo pirkai: nereikia jam šitų vaistų. Tai tik „ranka ranką“. Vaistų biznio krokodilai brangius perša, o šitoji daktarėlė pagal jų muziką kadrilį šoka ir, aišku, ne šiaip sau…

   Papasakojęs šitą neišgalvotą istoriją, išgirdau per radiją patvirtinimą apie milijonines sumas, įtartinai išgręžtas iš biudžeto vaistų kompensacijai, o kiek dar aprašytu būdu melžiama iš mūsų kišenės – įperšant brangius, dažniausiai nebūtinus vaistus?

   Komercija yra komercija, nieko nepašvilpsi. Atrodo, tik Hipokrato laikais „chalatas“ dar nebuvo išrastas…                                               

Vytautas KIČAS

Komentaras “Apie ligą ir sveikatą, litą ryjantį chalatą…

  1. Idomu ar pavyks kada nors, israuti su saknimis korupcija? kaip gaila, kad mes mokedami mokescius ir vos sukrapstydami lita duonai turime moketi korumpuotiems daktarams ir visiems kitiems valstybes atstovams. Nera likusiu, kurie dirbtu, nes myli savo darba. Visi dirba tik del to, kad kisenes prisikimst is tikrai vargsu zmoniu..

Komentuoti: Linda Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite