Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Ar gali mus auginti muzika? Marius Reklaitis: „Duotybė kurti yra tarsi galimybė atlikėjui klausytoją suartinti su transcendencija, perimti kompozitoriaus Dieviškąjį prisilietimą ir tai perteikti per savo kūrybinę prizmę“

Ar gali mus auginti muzika? Marius Reklaitis: „Duotybė kurti yra tarsi galimybė atlikėjui klausytoją suartinti su transcendencija, perimti kompozitoriaus Dieviškąjį prisilietimą ir tai perteikti per savo kūrybinę prizmę“

Klasikinės muzikos festivalio „Kultūros savaitė“ organizatoriai – dirigentas Marius Reklaitis, operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman, pianistė Kamilė Zaveckaitė – šiais metais susibūrę į bendrą įstaigą „Marijampolės filharmoniją“, tikėdamiesi palikti bent mažutį ženklą gimtojo miesto kultūrinėje erdvėje, festivalio idėjomis bei atliekamo meno dėka prisidėti prie Marijampolės bei jos regionų kultūrinio identiteto, – „Mūsų savaitės“ pašnekovai apie muziką. Tie patys klausimai šįkart Mariui.

–  Ar gali mus auginti muzika?

–  Muzika ir jos supratimas mus augina kiekvieną kartą, kai tik su ją susiduriame. Tai galima teigti ne tik iš profesinės, bet ir iš klausytojo pusės. Klausydamiesi atliekamo kūrinio gyvai, jo niekados neišgirsime skambant taip pat. Kiekvienas gyvas kūrinio atlikimas yra tiesioginis dalyvavimas muzikinės kūrybos procese.  Muzika yra tarsi gyvas organizmas, kuris keičiasi, auga, bręsta. Kaip dirigentas, tą patį kūrinį taip pat atliksi vis kitaip – ir muzikos atlikimo spalva, ir interpretacija yra kintanti. Su patirtimi tu bręsti, tavo, kaip atlikėjo, interpretacinis supratimas keičiasi, galime teigti, kad muzika ne tik mus augina, bet mes augame kartu su ja. Ne veltui yra sakoma, kad muzika gali pakeisti pasaulį, nes muzika keičia mus. 

– Kompozitoriaus J. Haidno mintis („Muzika yra kalba, kurią gali suprasti kiekvienas. Tai vienintelė kalba pasaulyje, gebanti sukurti daugiau taikos nei karo…“) yra festivalo „Kultūros savaitė  2022“ moto. Kaip šią mintį jūs interpretuotumėte?

– Kultūra ir menas yra pagrindinis mūsų gyvenimo ir mūsų sielos įprastinimas. Tai daro mus tokiais žmonėmis, kokie esame dabar, tai formuoja mūsų savimonę, suteikia mūsų kuriamai visuomenei struktūrą bei prasmę. Kultūra ir menas yra mūsų, kaip visuomenės, tikrasis vertybių saugotojas ir užtikrina mūsų emocinę egzistenciją. Sunkiausiomis žmonijos istorijos dienomis greta dramatiškiausių įvykių, niokojančių karų ir epidemijų dvasią stiprino menai, ypač muzika. Muzika tapo atsparumo, didvyriškumo ir galiausiai mūsų tikėjimo savimi simboliu – nuo ​​Josefo Haydno „Missa tempore belli“ (liet. „Mišios karo metu“) iki Šostakovičiaus Septintosios simfonijos. Šiuo metu mes kariaujame, o mes, muzikantai, norime prisidėti prie kovos, padėti visuomenei sužadinti jų dvasią ir suteikti paguodą šiuo labiausiai izoliuotu, sudėtingiausiu mūsų šiuolaikinės istorijos laikotarpiu.

– Muzika, kaip ir bet kuri meno rūšis, neturi amžiaus cenzo, tačiau jai būtinas augimas. Kaip jūs suprantate tą augimą (kalbu ir apie augimą girdėti, suprasti, pajausti)?

– Muzika neturi ribų, nei amžiaus cenzo. Tas pats Mocartas ar Mahleris gali būti skirtas ir jaunam, ir garbingo amžiaus žmogui. Viskas atsispindi žmogaus supratime. Jaunas žmogus gali mėgautis muzikos harmonija, instrumentų kuriamais garsias. Vyresnio amžiaus žmogus muziką gali suprasti daug gilesniu lygiu. Mes ateiname į muziką norėdami eksperimentuoti su tapatybe ir apibrėžti save, naudojame ją kaip priemonę savo socialiam tapatumui sukurti. Mums augant muzikos supratimas keičiasi, mes muziką priimame kaip mūsų intelekto, statuso ir geresnio emocinio identiškumo apibrėžimą.

– „Kultūros savaitės“ (džiugu, jog tai tampa tradicija) renginiai – jaunas žvilgsnis į klasiką, meno emigrantų skolos grąžinimas tėviškei. Ar galima taip teigti? Kodėl?

–  Kultūrinės skolos grąžinimas savajam kraštui yra pareiga. Pareiga ir atsakomybė, kurią jaučiu kiekvieną kartą, žengdamas ant gimtojo krašto scenos. Mano tėvų ir muzikos mokytojų indėlis į mano muzikinį kelią yra neįkainojamas. Jie mane išleido į platųjį pasaulį semtis patirties ir žinių. Mano pareiga tą indėlį grąžinti ir tai su savo idėjomis ir su projekto „Kultūros savaitė“ įgyvendinimu stengiuosi padaryti.

– Duoti–imti, imti–duoti. Šio dėsnio pažeisti nevalia. Kaip jis pasireiškė jau per praėjusių metų „Kultūros savaitės“ renginius bei kaip pasireiškia apskritai per visą jūsų kūrybinę veiklą?

– Duotybė kurti yra tarsi galimybė atlikėjui klausytoją suartinti su  transcendencija, t.y. perimti kompozitoriaus Dieviškąjį prisilietimą ir tai perteikti per savo kūrybinę prizmę. Mes, kaip atlikėjai, suteikiame (duodame) klausytojui galimybę tapti kūrybinio proceso dalimi. Mūsų žiūrovai perima kūryboje slypinčią emociją: džiaugsmą ar pyktį, meilę ar nusivylimą. Emociją, kurią interpretacijos pagalba perimame į savo esybę bei širdį, perteikiame savo klausytojui. Tai yra abipusis ryšys kuriame ir slypi kūrybinio proceso grožis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite