Antradienis, 3 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisToli - artiKelionėsAtėnai: istorijos alsavimas, arba kur gyveno dievai... (I dalis)

    Atėnai: istorijos alsavimas, arba kur gyveno dievai… (I dalis)

     

    Leisdamiesi į kelionę ir ketindami aplankyti Graikiją, vargu ar aplenksite Atėnus. O jeigu į savo maršrutą šio miesto neįtrauksite – padarysite didžiulę klaidą. Atėnai – vienas seniausių miestų pasaulyje, kurio gyvavimo istorija prasidėjusi daugiau kaip prieš tris tūkstančius keturis šimtus metų.  Dar penktame amžiuje prieš mūsų erą Atėnai buvo meno, mokslo ir filosofijos centras. Dabar šis miestas yra laikomas vakarų civilizacijos lopšiu. Jame gausu vietovių, menančių ir pasakojančių įspūdingą ne tik miesto ar šios šalies, bet ir visos Europos istoriją. Vaikštant gatvėmis ar prisiliečiant prie antikinių pastatų liekanų, jauti istorijos alsavimą. Jis padeda suprasti pasaulio ar net atskirų tautų poelgius dabartyje, surasti atsakymus ar pateisinimus dėl dažnai nesuvokiamų žmonių veiksmų vieni kitų atžvilgiu. Atėnuose yra galimybė iš naujo, giliau pažinti ir save. Todėl lankantis žemyninėje Graikijoje ir aplenkti šį miestą – tiesiog neprotinga.

    Esu dėkinga likimui, kad teko aplankyti šią nuostabią šalį ir jos sostinę – Atėnus. Tik gaila, kad, kaip ir daugelyje kelionių, vis trūksta laiko ilgėliau pasimėgauti patikusios vietovės draugija, vis skubama, vis spaudžia suplanuoto maršruto laikas… Tačiau… Šis trūkumas gali būti visai lengvai pataisomas – kartą aplankytas ir patikusias vietas galima aplankyti dar kartą, savarankiškai, vienumoje, praleidžiant laiko tiek, kiek norima. Svarbiausiai – jas atrasti ir pamilti.

     Pamatyti Atėnuose tikrai yra ką. Apie kiekvieną objektą būtų galima kalbėti daug, o rašant –tekstai gultųsi į storas, atskiras knygas. Mano tikslas – trumpai apžvelgti savo kelionės metu aplankytas istorines vietas ir pasidalinti patirtais įspūdžiais.

    Naujas miestas atiteko deivei Atėnei

    25Graikijoje kiekviena vietovė apipinta legendomis ir mitais. Besiklausant pasakojimų ar pradėjus gilintis į rašytiniuose šaltiniuos surastą medžiagą, imi spėlioti, ar tik legendų ir mitų veikėjai nėra žmonės, realiai gyvenę šioje žemėje. Tikriausiai vienas ar kitas jų narsus žygdarbis, išmintingas žodis, įžvalgus protas juos pavertė tautos didvyriais ar net nemariais dievais. Bet dievai yra dievai, legendos yra legendos. Geriau palikti taip, kaip yra, ir mėgautis pasakojimų grožiu ir juose glūdinčia išmintimi.

    Atėnai – didingas Europos civilizacijos lopšys. Dabar taip sakoma, kai pradedama kalbėti apie Graikijos sostinę. Bet net šis lopšys turėjo savo pradžią: apsigyveno pirmieji šios vietovės gyventojai, miestas augo, tvirtėjo…

    Pagal graikų mitologiją, Dzeusas naujai įkurtą miestą pažadėjo atiduoti dievui, kuris suteiks žmonijai naudingiausią dovaną. Tuomet prasidėjo dievų varžytuvės. Ant kalvos, kur šiuo metu rymo Akropolis, Poseidonas smogė į žemę savo trišakį –  šioje vietoje ištryško šaltinis. Atėnė, karinga deivė,  nenusileido – smeigė į žemę savo ietį, o iš jos išaugo alyvmedis. Dzeusas pastarąją dovaną pripažino geriausia ir atidavė naująjį miestą deivės Atėnės globon, o miestas jos garbei buvo pavadintas Atėnais.  

    Kodėl Dzeusas taip nusprendė? Kodėl svarbesne dovana žmonijai jis pasirinko alyvmedį nei vandenį? Mums belieka spėlioti, tačiau alyvmedžio svarba Graikijos gyventojams išties ypatinga ir šiandien. Didžiulės alyvmedžių plantacijos, gausiai surenkamas alyvuogių derlius – pagrindinis graikų pragyvenimo šaltinis. Ir taip buvo nuo neatmenamų laikų.

    Kalnuotoje šalies vietovėje sunku auginti kultūrinius augalus, o alyvuogė nėra reikli. Ji kaip ta Atėnės įsmeigta ietis, virtusi vaismedžiu, gali augti net ant nederlingos uolos ir daryti stebuklus – vesti ir subrandinti uogas. Pasodintas alyvmedis tik po septynerių metų subrandina pirmuosius vaisius, o didžiausią derlių duoda būdamas dvidešimties. Savo derliumi jis su žmonėmis dalinasi kelis šimtmečius. Dažnai giraitėse galima aptikti ir labai senų vaismedžių – jie gali sulaukti net iki 2000 metų. Todėl kuo didesnę alyvmedžių giraitę turi šeima, tuo ji turtingesnė. Jos, kaip didžiulis kraitis, buvo įteikiamos ištekinančiai dukrai, kaip didžiulės meilės ir ištikimybės įrodymo ženklas  dovanojamos mylimai moteriai. Ne veltui svetimtaučiai, norėdami užgrobti žemes, sudegindavo alyvmedžių giraites. Taip žemių šeimininkus paversdavo beturčiais, pasmerkdavo juos ilgiems badmečiams. Beje, apimti keršto, apakinti neapykantos ar pavydo, tokių veiksmų imasi ir šių dienų alyvmedžių augintojų kaimynai.

    Atėnų Akropolis

    5Tik pradėjus kalbėti apie Atėnus mintyse švysteli Akropolio vaizdas. Jis tapęs Graikijos sostinės, o gal ir visos šalies, simboliu. Net niekada nesilankiusiam šioje vietoje, išlikusiųjų senųjų šventyklų fragmentai gerai pažįstami iš atvirukų ar matytų filmų epizodų. Kur kas didingesni ir įspūdingesni jie tikrovėje. Žodis „akropolis“ reiškia „aukštutinis mietas“. Antikoje beveik kiekvienas Graikijos miestas turėjo savo akropolį – tvirtovę, kurioje buvo lengviau apsisaugoti nuo priešų. Tik vėliau jis tapo svarbiausia kulto vieta.

    Atėnų Akropolis pastatytas V a. pr. Kr., ant 156 metrų aukščio kalvos. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad šioje vietoje gyventa jau neolito amžiuje, maždaug prieš šešis tūkstančius metų. Ant plynaukštės atėniečiai pastatė daug nuostabaus grožio šventyklų bei kitų įspūdingų tuometinių statinių, kurių paslaptingi griuvėsiai traukia viso pasaulio turistus ir archeologus. Atėnų akropolis 1854 m. paskelbtas archeologiniu paminklu, o 1975 m. pradėta statinių rekonstrukcija.

     Kaip ir dera, į Atėnų akropolį įžengėme pro Propilėjus – monumentalius paradinius vartus.  Tai – didžiuliai Akropolio vartai, kurie pradėti statyti 437 m. pr. Kr. Išties kadaise būta didingo statinio. Manoma, kad Akropolio didybės įvaizdį sustiprino masyvūs laiptai, besidriekiantys link įėjimui vartų. Jie buvo tokio dydžio, kad pro vartus galėjo patekti ne tik pavieniai žmonės, bet ir šventinės eisenos su aukojimui skirtais gyvuliais, asilų ir mulų traukais vežimais, kuriuose buvo gabenamos dovanos deivei Atėnei. Abipus vartų buvo pastatyti du didžiuliai pastatai. Viename iš jų tikėtina buvus Pinotekos. Tai – tapybos darbų salė, pirmasis tokio pobūdžio statinys pasaulyje. Kokia buvo antrojo statinio paskirtis, nežinoma ir šiandien. Gaila, bet šie įspūdingi vartai ir laiptai buvo sugriauti ir tik 2004 m. dalinai atstatyti. Tačiau tai, kas iš jų likę, kelia didžiulę pagarbą tuometiniams statytojams. 

     Žvilgsnis užkliuvo už nedidelio statinio. Tai – Atėnės Nikės šventykla, pradėta statyti maždaug apie 427 m. pr. Kr. Jos statyba buvo savotiškas noras prisiminti ir pažymėti atėniečių pergalę prieš persus. Amžiams bėgant, ši šventykla buvo ne kartą sugriauta ir vėl atstatyta. Lyginant su kitais išlikusiais Akropolio statiniais, Atėnės Nikės šventykla atrodo mažiausia, tačiau savo reikšme anuometiniams miesto gyventojams buvusi labai svarbi – joje atėniečiai prašydavo deivės malonių bei pergalių karuose.

    Partenonas tikriausiai dar ilgai bus rekonstruojamas. Mūsų kelionės vadovas, kiekvienais metais lydintis grupes į Atėnus, pasakojo, jog kada beatvykdavo, šis didingas statinys būdavo apstatytas kranais, apkarstytas įvairiais pastoliais… Toks vaizdas, kad darbai niekada nesibaigs: jei vienais metais jie vyksta prie vienos sienos, tai kitais – jau prie kitos… Ir taip be pabaigos, vis ratu.

    Kaip bebūtų, Partenonas, ko gero, – pats įspūdingiausias Akropolio statinys. Tai – šventykla, skirta Atėnės Partenės garbei už atėniečių ir graikų išgelbėjimą per paskutinį karą su persais. Manoma, kad jis pastatytas 447-428 m. pr. Kr. Ankščiau šioje vietoje stovėjo Senasis Partenonas, kurį persai sugriovė užimdami Atėnus. Šventykloje buvo saugota ir garbinta dvylikos metrų aukščio Atėnės statula, pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo. Miesto globėja buvo vaizduojama kaip karo deivė su šalmu ant galvos, kairėje rankoje laikanti skydą, dešinėje – sparnuotą Nikės statulą. Gaila, bet sugriovus Senąjį Partenoną Atėnės statulos originalas neišliko.

    Kitas nuostabus Atėnų akropolyje esantis statinys – Erechtėjonas su kariatidėmis. Tai šventykla, skirta Atėnei, kaip karo ir išminties deivei, ir Poseidonui, kaip jūrų dievui, bei Erechtėjui – Atėnų karaliui. Ši šventykla išsiskiria iš kitų Akropolyje esančių statinių tuo, kad jos šoninį portiką laiko šešios jonėninio stiliaus marmurines moterų figūros kolonos – kariatidės, pastatytos ant aukšto cokolio. Erechtėjono šventykla buvo statoma 421-406 m. pr. Kr. Šiuo metu statinį puošiančios įspūdingos kariatidės nėra originalai, tai – tikslios jų kopijos. Senosios originalios statulos saugomos Akropolio muziejuje. Spėjama, kad būtent prie šio pastato vyko legendinė Atėnės ir Poseidono kova dėl miesto. Būtent čia iš Atėnės smeigtos ieties išaugo alyvmedis. Simboliška, bet čia dar tebeauga šis augalas, tik vargu ar tai tas pats, mitologinis.

    Nuo Akropolio kalno atsiveria nuostabūs vaizdai: įspūdingo dydžio ir išskirtinio baltumo Atėnų miestas. Čia pat kalno šlaite rymo Herodo Atiko Odeono, kitaip vadinami Dioniso teatro, griuvėsiai, kuriuose tilpdavo penki tūkstančiai žiūrovų. Šiandien šis statinys ir toliau naudojamas pagal savo paskirtį, ypač vasaros metu: jame vyksta spektakliai, koncertai, įskaitant ir kasmetinį Atėnų festivalį. Kiek tolėliau nuo Akropolio kalno matosi Dzeuso Olimpiečio šventyklos kolonos, Likavito kalva, Senovės Agora ir kitos istorinės Atėnų miesto vietovės.

    Akropolis – viena iš žinomiausių lankytinų vietų pasaulyje. Čia nuolat gausu turistų iš įvairių planetos kampelių. Labai dėkingi buvome savo kelionių vadovui, kuris mus anksti išvertė iš lovų ir pakvietė būti pirmais tą dieną lankant šį objektą. Ankstyvą rytą po Akropolį vaikštinėjome vieni. Ir tik baigiantis mūsų ekskursijai, kaip iš gausybės rago, pasipylė įvairių rasių turistai. Išeiti iš šios senojo miesto dalies buvo be galo sudėtinga. Didžiulė žmonių spūstis vis pagaudavo ir nešdavo kita kryptimi nei reikėjo. Tomis akimirkomis įvertinome savo vadovo profesionalumą ir pastangas kuo anksčiau nusivesti mus į Atėnų akropolį – kur niekieno nevaržomi galėjome mėgautis didingais vaizdais, tarsi iš paukščio skrydžio grožėtis akinamai baltu Atėnų miestu, klausytis istorijų ir legendų apie kadais čia dėl miesto globos besivaržiusius dievus. 

    (Bus daugiau)

    Autorės nuotraukos.

    jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img