Monastiraki aikštė ir bažnyčia
Aplankę Karameikos kapines, patraukėme Monastiraki aikštės link. Tai X a. menanti aikštė. Šioje vietoje stovėjo vienas didžiausių vienuolynų Atėnuose, kuris buvo iš dalies sugriautas. Išliko tik nedidelis jo fragmentas ir bažnyčia, kuri paveldėjo Monastiraki vardą: ji vietoje senosios nugriautos bažnyčios buvo pastatyta XVII a.
Šiais laikais į Monastiraki aikštę užsuka gausybė turistų, mėgstančių pasivaikštinėti ir pirkti netradicinius suvenyrus. Aikštėje veikia „Blusų“ turgus, kuriame galima įsigyti įvairiausių senų, savo istoriją turinčių daiktų. Prie aikštės esančioje jaukiose gatvelėse įsikūrę suvenyrų prekiautojai, veika daug kavinių, parduotuvėlių. Jeigu sugalvotumėt ką pirkti, nepamirškite derėtis. Tai – pats įdomumas, smagumas ir didžiausia atrakcija šioje aikštėje. Pageidaujamą prekę galima įsigyti už mažesnę nei pusę pradinės prašomos kainos.
Syntagma aikštė
Gerokai į vakarą apsilankėme žinomiausioje Atėnų aikštėje, kuri vadinasi Syntagma. Išvertus į lietuvių kalbą tai reikštų Konstitucijos aikštė. Prie jos galima pasigrožėti daugybe statulų, veikia fontanas, nemažai žalios vejos ir, žinoma, – Graikijos Parlamento rūmai, pastatyti XIX amžiuje – tarp 1836 ir 1842 metų. Netoli aikštės yra įspūdina metro stotelė ir dėmesio vertas Nacionalinis sodas. Bet apie viską iš eilės.
Syntagmos aikštėje visada gausu žmonių: vieni grožisi fontanu ir skulptūromis, kiti jaukiai įsitaisę sėdi žalioje zonoje, dar kiti būriuojasi prie Graikijos Parlamento rūmų. Šie rūmai kažkada priklausė karališkajai šeimai, tačiau, panaikinus monarchiją, pastate įsikūrė šalies valdžia. Syntagmos aikštėje vyksta įvairūs susibūrimai, demonstracijos, piketai. Teko girdėti, kad ne vienai lietuvių grupei, lankantis Atėnuose, ši vieta buvo sąmoningai aplenkiama, nes vyko protesto akcijos, galėjusios virsti riaušėmis, turistams nebuvo saugu.
Taigi, mums pasisekė: neskubėdami vaikštinėjome aikštėje ir laukėme, įspūdingo reginio – sargybos keitimosi prie nežinomo kario kapo. Gvardiečių pasikeitimas – mėgstama turistų atrakcija, vykstanti kas valandą. Tai – lyg mažas spektaklis. Sargybiniai apsirengę keista uniforma: klostuoti sijonėliai, mediniai batai, pakalti metalinėmis vinimis ir su juodu kutu-burbulu priekyje. Ant peties – masyvus karabinas. Tai tik kelios keistesnės detalės, kurių negali nepastebėti – jos tiesiog krinta į akis. Bet pats įdomumas – stebėti šios sargybos „žingsniukus“. Tai – savotiškas šokis-spektaklis. Įdomu (gal net juokinga) stebėti jų marširavimą: kai dešinė ranka keliama aukštyn, tuo pat metu kairė koja tankiai trepsi vietoje, paskui koja ištiesiama ir iškeliama, taip palaikoma keliolika sekundžių ir nuleidžiama žemyn. Paskui viskas kartojasi iš naujo, tik kita ranka ir kita koja… Sargybos pasikeitimas trunka penkiolika minučių, o gal pusvalandį. Tikrai verta tai pamatyti.
Nacionalinis sodas
Jeigu Atėnuose norite atsipūsti nuo karštos saulės, patirtų įspūdžių ir vaizdinių lankantis archeologinėse miesto vietovėse, ar tiesiog pabėgti nuo triukšmingų miesto gatvių, rekomenduoju apsilankyti Nacionaliniame parke. Jis įsikūręs pačiame miesto centre, visai netoli nuo Syntagmos aikštės. Tai – apie šešiolikos hektarų sodas, iš pradžių kurtas kaip privati Karalių rūmų teritorija, kurioje karališkosios šeimos atstovai lankėsi nuo 1836 metų. Karaliaus Oto žmona karalienė Amalija pasitikėjo savo 
sodininku ir pavedė šią žalią oazę paversti anuomet niekur neregėtu grožiu. Jis sode pradėjo sodinti egzotinius augalus, parvežamus iš viso pasaulio. Po dešimties metų sodas visiškai pasikeitė: jame augo apie penkiolika tūkstančių vietinių ir subtropinių augalų rūšių. Po monarchijos panaikinimo sodas tapo Nacionaliniu. Šiuo metu tarp įvairiausių rūšių augalų – o jų apie penki šimtai rūšių – puikuojasi nuostabios statulos, įrengti gėlynai, ančių ir vežlių tvenkinukai, veikia nedidelis zoologijos sodas. Vaikams smagu ne tik pasimėgauti gyvūnų ir augalų draugija – jie gali pažaisti įrengtose žaidimo aikštelėse. Atėnų Nacionalinis sodas – savotiškas rojus dideliame, bruzdesio pilname mieste.
Metro stotis
Nuolat girdime sakant: Atėnai – vakarų civilizacijos lopšys, Atėnuose – gimė pirmoji demokratija ir idealistinė filosofija, iš čia kilusios olimpinės žaidynės ir t.t. Gali pamanyti, kad daugmaž viskas, kas atsiradę pasaulyje geriausio, tai atsirado būtent čia, Graikijoje, Atėnuose. Tokias vadovėliuose ir įvairiose knygose perskaitytas mintis nuolat primindavo grupės vadovas. Bevaikštant senajame mieste, jis mūsų lyg tarp kitko paklausė; „Ar įsivaizduojate, kad po šiuo grindiniu, kuriuo dabar einame, yra ištisi klodai senųjų gyvenviečių? Gal net keli sluoksniai skirtingų šimtmečių Atėnų miesto pastatų, su įvairiausių buities daiktų liekanomis. Gal būt čia, po mūsų kojomis, glūdi dar neatrasti istoriniai lobiai ar dar nematyti architektūros stebuklai…“. Prisipažinsiu, nors ir turiu, kaip man atrodo, lakią vaizduotę, bet niekaip neįsivaizdavau įvairių laikmečių civilizacijos palikimo, kaip torto susluoksniuotopo savo kojomis. Klausiausi jo ir svajojau apie gebėjimą matyti kiaurai: kaip būtų nuostabu pasigrožėti tuo, sluoksniuotu, įvairių civilizacijų „tortu“. Yra toks posakis: „Svajok atsargiai…“. Aš jį perfrazuočiau: „Svajok drąsiai…“.
Visai vakarop, kai jau dilo ne tik diena, bet baiginėjosi ir ekskursija po Atėnus, grupės vadovas mus nuvedė į miesto metro. Pirmoji metro linija Atėnuose atidaryta 1869 m. Bet ne tai svarbiausia. Ėmė ir išsipildė mano noras – pamatyti civilizacijų sluoksnius. Statant Atėnų metro ir rausiantis po dabartiniu miestu, buvo perkasami ankstesni kultūriniai klodai. Jie puikiai matomi metro stotelėse, kuriose veikia, šiose vietose rastų archeologinių radiniųekspozicijos. Metro stotelės sienose, nuo smalsių praeivių prisilietimų apsaugotose stiklu, gali apžiūrėti perkasto senojo pastato sienų liekanas, metro kelyje pakliuvusio kapo pjūvį ir t.t. Visa tai regint, ateina suvokimas apie Atėnų miesto senumą, išauga jo istorinė vertė ir gimsta klausimas: o kiek tokių sluoksnių yra dar giliau, dar neatkastų, nepažintų ir mums nematomų?
Atėnų metro stotys – tarsi maži muziejai, padedantys turistam suvokti, kokioje istorinėje vietovėje jie vaikšto ir kaip jiems pasisekė, kad gali nevaržomi lankyti civilizacijos lopšį bei tapti šio miesto nors ir laikina dabarties dalele.