Pagrindinis > Kitos temos > Baimės gniaužtai: amžini ar laikini?

Baimės gniaužtai: amžini ar laikini?

„Ore sklando ne vien kietosios dalelės iš degančių Sibiro platybių, ore sklando ir baimė“, – štai taip vaizdingai pokalbį apie baimę, vieną iš labiausiai šiuo metu valdančių būsenų, ir jos antipodą – drąsą, kurios šiais laikais išties taip trūksta, pradeda pokalbį Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS, puikus savo srities specialistas bei žmogus, kuris domisi ne vien medicina, visų laikų mokslu, bet ir dvasiniais, penkiais pojūčiais neapčiuopiamais dalykais. Ar reikia apie tai kalbėti? Ne reikia, o tiesiog būtina, mat suvokus, kas yra įgimta, „nepašalinama“, o kas priklauso nuo mūsų noro ir valios keisti, galima savo gyvenimą padaryti ne tik saugesnį, bet ir kokybiškesnį.

Baimė – didelis organizmo sukrėtimas

„Baimės atmosfera tvyro tarpusavio santykiuose, darbuose, o svarbiausia – savyje, tarsi gyventume dykumoje, likusioje po didžiulės audros, – sako V. Vyšniauskas. – Tik materialiojoje dykumoje laksto smėlio dalelės, o sielos dykumoje – dalelės, sumaišytos su baime“.

Baimė, anot mediko, – žmogaus būsena, kuri pasireiškia stipriu, emociškai persunktu jausmu, susijusi su tikru ar įsivaizduojamu pavojumi, tai stengimasis išvengti pavojaus. Baimė – didelis organizmo sukrėtimas, prilygstantis žemės drebėjimui. Baimė aktyvuoja aukštąją nervų sistemą ir vidaus organų sistemą (iš baimės ir prakaituojame, ir viduriuojame…), pasireiškia ūmiais pakitimais organizme, paveikia nervų sistemą – netgi įsijungia specialūs nerviniai laidai, rodantys, kad atsiranda pavojus.

Bet baimė gali ir padėti. Šventajame Rašte, Naujajame Testamente, Jėzus moko: „Kai jus ves pas valdytojus, fariziejus, negalvokite, ką jiems sakysite – mintys savaime atsiras“. Biblijoje skelbiama didelė psichologinė išmintis: kai žmogus išsigąsta, baimė jį aktyvuoja, ir mintys sukasi greičiau, jos dėstomos sklandžiau.

Baimę turi visa, kas gyva, pradedant nuo koralų (bijo – vengia žuvų, kad jos jų nesuėstų) iki žmogaus, kurį baimė lydi nuo pat vaikystės. Tai įgimtas jausmas, atsiradęs evoliucijos eigoje.

Esencialinė (esminė) baimė

Baimė, kaip akcentuoja gydytojas, turi tam tikras rūšis – ji skirstoma į esencialinę (esminę) baimę ir fobinę. Jeigu su vienos rūšies baime reikia tiesiog susigyventi, tai su kitos rūšies, įjungus žinojimą, valią ir pastangas, įmanoma susitvarkyti. Be to, baimės diapazonas yra labai platus, mat ji gali būti ir natūrali (prigimtinė), ir kaip psichinės negalios simptomas.

Esencialinė baimė, kaip teigia V. Vyšniauskas, – tai pagrindinė, įgimta baimė, įgyta, kaip minėta, evoliucijos eigoje. „Ją turi visi, – sako gydytojas. – Tikintiesiems ji suvokiama kaip Dievo baimė, ateistams – kaip nenuspėjamos lemties, jos smūgių, aukščiausiųjų jėgų poveikio baimė, nesuvokiamų transcendencijos viražų žmogaus atžvilgiu. Tai visuotinė, įgimta baimė“.

Yra elementaraus išgyvenimo baimė, pasireiškianti, rodos, labai paprastais dalykais: baimė prarasti darbą, pragyvenimo šaltinį, pajamas, namus, artimuosius, mylimuosius… Netgi patys turtingiausi žmonės turi šią baimę – juk ne veltui liaudies išmintis sako, jog nuo pono iki ubago yra tik vienas žingsnis.

Taigi baimė – kaip savisaugos instinktas, su ja reikia susigyventi. Ji neišgydoma, nepanaikinama, taigi jos net nereikia stengtis išvaryti.

Baimė – kaip fobija 

V. Vyšniauskas kalba ir apie patologinę ir nepatologinę baimę. „Patologinė baimė, – sako medikas, – yra labai stipriai išreikšta, nuolatinė, nepasiduodanti korekcijoms, ji yra organizmo somatinės sistemos ardytoja. Tokia baimė pasireiškia ne tik padidėjusiu kraujospūdžiu, bet ir kitomis ligomis. Ilgalaikė baimė, stresas sugadina žmogaus somatinę sistemą“.

Patologinė baimė suvokiama kaip fobija. Fobijos nėra visuotinai būdingos, jos būna individualios. „Tokios baimės kaip aukščio, tamsos, uždarų patalpų, ėjimo per tiltą, vorų, pelių ir taip toliau (tokių baimių yra priskaičiuota daugiau nei 500), – aiškina gydytojas, – vadinamos fobijomis. Fobija – intensyvi kažko baimė (gali būti subjektas, reiškinys (vaivorykštė, žaibas), kurių individas nekenčia ar bent jau susidurti su jais nenori), kai realaus pavojaus nėra ar jis tik menamas“. Fobijos nėra visuotinai įgimtas, genetiškai koduotas reiškinys, nėra ir esminės – įgimtos – baimės tam tikras pasireiškimas.

Taigi baimė gali būti traktuojama ir kaip norma, ir kaip patologija. „Reikia į visą asmenybę žiūrėti, – sako V. Vyšniauskas, – mat baimė gali būti tik viena suskilusi plyta iš viso asmenybės pastato (jei tą vieną plytą išimsi iš asmenybės pastato, jis nesugrius): ji gali signalizuoti apie pavojaus vengimą ir norą apskritai tą pavojų užmiršti“.

Baimės antipodas – drąsa

„Reikėtų pakalbėti ir apie baimės priešingybę – drąsą, – kalba gydytojas. – Drąsa – tai organizmo būklė, kai išnyksta baimė, arba, kitaip tariant, drąsa – tai baimės neturėjimas. Drąsa – tai siekiamybė apsaugoti save ir kitą. Jei baimė įgimtas jausmas, tai drąsa – įgytas, atsirandantis, suformuotas tam tikrose situacijose, tačiau labai priklauso nuo įgimtos asmenybės struktūros. Dėl to ne visus  žmones galima padaryti drąsuoliais, o štai bailiais galima padaryti visus: juk geležis nesimaišo su moliu, auksas nesimaišo su pelenais.“

Drąsių žmonių baimės, kaip pastebi medikas, būna prislopintos, jos tūno užslėptos tam tikrame asmenybės kamputyje. Drąsa turi savybę labiau pasireikšti ekstremaliose situacijose (gaisras, katastrofa ir kt.). 99 proc. visų žmonių būna pavojingi ekstremaliose situacijose ir tik tas vienas procentas gali parodyti drąsą, išeinančią kur kas toliau už savisaugos instinktą  (ne veltui sakoma, jog ekstremali situacija – asmenybės testas). Būtent tokie žmonės šoka į degantį namą išgelbėti kito gyvybę, jie tučtuojau neria į ledinį vandenį, vos išgirdę skęstančiojo šauksmą.

„Kita drąsos rūšis, – sako V. Vyšniauskas, – drąsa ištverti. Ji visuomenėje yra labiau paplitusi. Ištverti negandas šeimoje, darbe, visuomenėje, nepulti į paniką – tai taip pat drąsa. Nors nėra karo, tačiau socialinėje psichologinėje erdvėje jis nuolat vyksta, tad ir yra nemenkas iššūkis – ištverti, išgyventi. Taip pat yra drąsa išlikti savimi. Neatsisakyti savo principų, laikytis savo gyvenimo linijos, nepasiduoti vedžiojamam už nosies, nesileisti gniuždomam, kaip rašė V. Kudirka, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“.

Bet, anot gydytojo, reikia vengti pseudodrąsos. Tai neprotinga, netikra drąsa. Tai tiksinti bomba, Černobylio elektrinė. „Kovojant su COVID-19, – sako V. Vyšniauskas, – pasaulyje mirė 4000 (jei ne daugiau) medicinos darbuotojų, mat jie dirbo su nepakankama apsauga ir užsikrėtė darbe. Nereikia rodyti bereikalingos drąsos, savęs žiūrėti reikia pirmiausiai, kitaip ta auka bus beprasmė“.

Apskritai, kalbant apie šiandienines aktualijas, anot mediko, koronaviruso siautėjimą turime priimti natūraliai, per daug apie tai negalvoti, tačiau turime būti organizuoti, laikytis moksliškai pagrįstų nurodymų ir jokiais būdais neignoruoti. Tuomet pavojus bus nedidelis. „Koronavirusą galima ir reikia valdyti, – reziumuoja gydytojas, – be jokios fobinės baimės“.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE