Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Birutė Zavistauskienė: tavęs lieka tiek, kiek sugebi save išdalinti – to išmokė žuvusi dukra

Birutė Zavistauskienė: tavęs lieka tiek, kiek sugebi save išdalinti – to išmokė žuvusi dukra

 

Birutė ZAVISTAUSKIENĖ (g. 1954 m.), žinoma ilgametė kultūros darbuotoja, kapelos „Jungvala“ vadovė, LR SADM organizuotų renginių „Moters galia“ laureatė, apdovanota už prasmingas socialines iniciatyvas, įkvepiančią drąsą bei norą savo patirtimi dalintis su kitais, svarbiausių vertybių puoselėjimą (2014 m.), už kultūrinę veiklą (2016 m.), savo gyvenimą mato ne kaip sukimąsi užburtame voverės rate (tiesa, laiko nuolat trūksta – viskam), o kaip dovaną, kuria privalai dalintis su kitais.

Tokią gyvenimo misiją moteriai likimas įrašė be galo skaudžia patirtimi, kurios laikas neišdildo ir neišdildys. Štai kodėl B. Zavistauskienė širdimi nuolat kalbina jauniausią dukrą Eglutę, kurios jau daug metų nėra šalia. Bėgantys metai ir nesiliaujantis darbų maratonas netekties skausmo neužliūliavo, tik sustiprino ilgesį. Ko gero, iki pat savo gyvenimo pabaigos ji, motina, gyvens švytinčių penkiolikos dukters metų spindėjime, mėgindama suvokti, kodėl likimas, apdovanojęs ją tokiu nepaprastu vaiku, neleido šiam vaikui užspausti jos amžinam miegui sustingusių akių, o priešingai – prieš gamtos valią – jai pačiai teko į kapus lydėti dukters karstą.

…Liko prisiminimai. Liko penkiolikmete amžinai likusios merginos misija – išdalinti visą save kitiems. Liko artimųjų sielvartas ir… laimė, kad turėjo ją. Tiesa, neilgai…

B. Zavistauskienė šiandien liūdną gyvenimo filosofiją derina su nepaprastai įtempta darbotvarke. Užsimiršimui? O gal tiesiog per netektį suvoktam esminiam principui: tavęs lieka tiek, kiek sugebi save išdalinti…

Į Jonų kaimą atvedė darbas ir meilė

Jonų kaime (Kalvarijos sav.) nuo 1973 m. gyvenanti B. Zavistauskienė – Jungėnų kultūros namų meno vadovė ir Valavičių laisvalaikio salės muzikos specialistė, subūrusi jungtinę abiejų kaimų kapelą „Jungvala“, kuriai ir vadovauja (anksčiau vadovavo kapelai „Savi“), Jungėnų retro ansamblio „Melodija“, daugiausiai atliekančio romansus, vadovė. Dažnai matydamas ją, linksmai dainuojančią, gražiai besišypsančią, griežiančią kapeloje akordeonu, įvairiuose renginiuose, ko gero, net nepagalvotum, jog jos gyvenimo kelias nuo pat gimimo buvęs sunkiais akmenimis grįstas…

Ji – Sibiro vaikas, gimusi tame atšiauriame krašte gausioje ten išgabentų lietuvių šeimoje, kuri į Lietuvą grįžo, kai Birutei buvo treji metukai. Šeima įsikūrė Būdviečiuose, B. Zavistauskienės tėčio tėviškėje. Štai ten Birutė ir mokslus pradėjo eiti, o baigusi mokyklą per daug nedvejojo – įstojo į tuometinę Marijampolės kultūros mokyklą: dainingoje muzikalioje šeimoje užaugusi žinojo, kad jos gyvenimas tikrai bus susietas su daina, akordeono rauda. Mokslus kultūros mokykloje tekrimto tik metus: netikėtai, išėjus dekretinių atostogų tuometinei Jonų kultūros namų vadovei Alei Zavistauskienei, ši vieta buvo pasiūlyta Birutei – jaunai, perspektyviai, aktyviai, žavingai, kūrybingai. Ji ir nesipriešino… Likimo įnoringo būta: matyt, norėjo ją tvirčiau prie šio krašto pririšti: Birutė Jonuose sutiko vyrą (beje, Alės vyro brolį – dvynį), už kurio vos 19 metų būdama ištekėjusi, taip šiame kaime giliai suleisdama šaknis.

Didžiausias išbandymas – jauniausios dukters netektis 

Zavistauskų šeimoje užaugo keturi vaikai. Marijampolėje su savo šeimomis gyvena Gitana ir Giedrius, Dainius iš namų niekur neišėjo – čia parsivedė žmoną (B. Zavistauskienė jau ir 5 anūkus turi), o jauniausiajai, Eglei, laikas amžiams sustojo, kai ji buvo vos penkiolikos…

 Ją, 2000 m. vasario 11 d. (laidojo vasario 14-ąją, per šv. Valentino – Meilės dieną…) einančią su drauge kaimo keliuku, netoli namų, partrenkė neblaivus vairuotojas. Sunki galvos trauma nepaliko mergaitei vilčių gyventi…   

  „Viskas, rodos, buvo tik vakar… – neslepia ašarų B. Zavistauskienė, – Štai Eglutė puošiasi į vakarėlį, štai jau ji pro duris išlekia ir netrukus žinia: mano vaiką partrenkė mašina… Nesuvokiau, kas vyksta, kai ją be sąmonės išgabeno į ligoninę, kai maždaug po paros teko susitaikyti su faktu: Eglutė mirė…“

Zavistauskų jauniausia dukrelė buvo tikras šviesos spindulėlis. Labai gerai mokėsi (mokykloje ypač išsiskyrė labai brandžiais rašiniais), kūrė eilėraščius (po mirties buvo išleista jos poezijos knygelė „Išdalintas gyvenimas“, kurią sudarė Asta Jankeliūnienė), gera šokėja, dainininkė, aktyvi renginių organizatorė ir vedėja. Savarankiška mergaitė stebino nepaprasta branda ir šiluma, kurią dosniai visiems dalijo. Lyg nujausdama, kad jai laiko skirta nedaug, šeimos nariams kiekvieną akimirką mokėdavo išreikšti savo prisirišimą, nepamiršdama ir nepavargdama kartoti, kaip stipriai visus: tėvus, brolius, seserį, myli… „Sunkiai mes gyvenome, – sako B. Zavistauskienė, – tačiau Eglutė niekada nesiskundė, jog jai kažko trūksta. Tik matydama mano susirūpinimą dėl vienokių ar kitokių problemų, guosdavo: „Mamyte, kai aš užaugsiu, ištekėsiu už labai turtingo vyro, jums nereikės tuomet vargti…“ Dukrelė svajojo tapti žurnaliste…“ Eglės Zavistauskaitės ateitį ne vien jos artimieji buvo linkę prognozuoti: dideliais talentais ir vidine branda apdovanota mergaitė buvo tikras šviesulys…

Eglutės netektis – motinai neužgyjanti žaizda. „Laikas nieko nereiškia, – atsidūsta B. Zavsitauskienė, – kuo toliau, tuo labiau skauda, vis stipriau jos ilgiuosi. Ji visur mane lydėdavo koncertuose, kituose renginiuose, su ja bendraudavau ne tik kaip su vaiku, bet ir kaip su geriausia drauge. Dažnai kalbu apie ją: juk ji gyva tol, kol apie ją kalbame… Neapleidžia ir kaltės jausmas: laukdamasi ketvirto vaiko ir sunkiai sudurdama galą su galu, buvau netgi pamąsčiusi apie tai, jog gal protingiau būtų negimdyti… Dabar jau nebeturiu šio savo kūdikio šalia savęs… Ilgai namuose nerakinau nakčiai durų: tik protas suvokė, jog jau nesugrįš – širdis jos tebelaukia… Man labai gaila, kad jos nesapnuoju. Prašau, maldauju ją ateiti į sapną – deja, ji neateina. Tik Giedriui ji po laidotuvių sapne pasirodžiusi. Priekaištavusi, jog mes vis jos verkiame, sakė, jog ji išėjusi iškart…“

Įvykdė žuvusios dukters valią

Nepaprasta mergaitė netgi po savo mirties išliko kaip spindulys: liko, kaip minėta, jos eilėraščiai, prisiminimai ir… jos mirtimi kažkam kitam dovanotas gyvenimas…  „Vieną vakarą per televizijos žinias buvo parodytas širdies donoro laukiantis jaunuolis. Vaikino kančios sukrėtė Eglutę, ir ji pasakė, jog jei kas nors jai atsitiktų, ji norėtų, jog jos organai pasitarnautų kitų gyvybėms išgelbėti. Praėjus vos porai dienų po šio pokalbio, įvyko ta baisi avarija…“, – prisimena B. Zavistauskienė. Sunku buvo apsispręsti po ką tik įvykusio baisaus fakto ir pasirašyti sutikimą, jog mirusiosios organai būtų panaudoti donorystei. Tačiau nelaimės akimirką šeima buvo vieninga, nes žinojo, kad tokia buvo Eglutės valia…

Po sprendimo paaukoti dukters organus motina ilgai jautėsi tarsi po didinamuoju stiklu. Ne visi žmonės kilnumą priėmė adekvačiai. Tai labai slėgė. Buvo netgi ir akibrokštų. „Girdėjau, kad jai gyvai organus išplėšė“, – gedinčiai motinai tėškė kaip akmenį skaudžius žodžius pažįstama moteris.  „Suvokiau mūsų apsisprendimą protu, bet ne širdimi“, – sako B. Zavistauskienė. Motina sužinojo, kam atiteko vienas dukters inkstas. Ne iš spaudos, ne iš gydytojų. Išsiaiškinusi, kieno dovana jai atiteko, padėkoti šeimai atvažiavo inksto recipientė. Neilgai trukus moters organizmas inkstą atmetė. „Žinau, kad kitas mano dukters inkstukas buvo persodintas kažkokiam vyrui, kad jis tiko. Vyras neatsiliepė. Gal žino, gal ne, kam jis priklausė. Norėčiau, kad daugiau būtų rašoma apie žmones, kurie gyvena su dovanotais organais, bet man nereikia, kad jie man jaustųsi skolingi, atvažiuotų susipažinti. Nesijaučiu nieko gero padariusi, vykdžiau tik savo vaiko valią“, – sako motina, pripažįstanti, kad apsispręsti atiduoti artimojo organus labai sunku ir to neįmanoma pamiršti visą likusį gyvenimą.

Vėliau B. Zavistauskienė ir pati parašė sutikimą po mirties paaukoti savo pačios organus  (žodinę valią buvo pareiškę ir mergaitės broliai), tačiau šią intenciją sujaukė sunki liga, su kuria Birutė kovojusi (ir įveikusi!) prieš penkerius metus – donore būti ji negalės…

Gyvenimas tęsiasi… dalijant save

Dvejus metus po dukters laidotuvių B. Zavistauskienė tarsi išnyko iš visuomeninio gyvenimo: gyva buvo… savo sielvartu. Vėliau sugrįžo ir į visuomeninę veiklą, ir į gyvenimą, kuriam jėgų suteikė tiek Eglutės atminimas, tiek kitų jos vaikų palaikymas. Ji iš pradžių buvo muzikos vadove Jurgežerių stovykloje, vėliau – muzikos vadove Jungėnų kultūros namuose (ten subūrė minėtą moterų ansamblį „Melodija“). Dabar dirba toliau. Jos vadovaujama kaimo kapela „Jungvala“, kurios ir kompaktinė plokštelė išleista, nuolat išvykose, koncertuose – net savaitgalis retas kuris laisvas būna. Kapelos vadovė nesitenkina vien muzikos, dainų atlikimu – ir pati kuria. Moteriai gera, kad jos darbai kažkam atneša džiaugsmo, nuspalvina kasdienybę – tuomet gyvenimas tampa daug šviesesnis. Galiausiai, kaip sako B. Zavistauskienė, gyvename juk ne sau – gyvename kitiems, dalindami save. Štai čia ir glūdi gyvenimo prasmė, kurią moteriai atskleidė mirusi dukra…

Pagrindinė nuotrauka – autorės, galerijoje – asmeninio archyvo nuotraukos.

Birutė Zavistauskienė mano, jog gyvenimas prasmingas tiek, kiek sugebi save išdalinti. Eglutė Zavistauskaitė penkiolikmete liko visiems laikams.   Eglutė Zavistauskaitė penkiolikmete liko visiems laikams.   Eglutė Zavistauskaitė penkiolikmete liko visiems laikams.   Su "Jungvala". Su "Jungvala". Su "Jungvala". Birutės dukra Gitana – taip pat "Jungvalos" narė. Su ansambliu "Melodija". Su ansambliu "Melodija". Retro vakare. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Birutė Zavistauskienė: tavęs lieka tiek, kiek sugebi save išdalinti – to išmokė žuvusi dukra

  1. Reikėtų perskaityti visiems, kas, gedėdami savo artimųjų, gyvena tik savo mintyse ir lenda į gyvenimo kampą. Ne tik perskaityti, bet ir perimti ponios Birutės supratimą. O Eglutei šiemet spalio 18-ąją būtų sukakę 33-eji. Ir ji labai džiaugtųsi savo Mama – puikiu žmogumi!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE