Dailininkas Vytautas Kalinauskas: kūryba – kaip esminis gyvenimo tikslas

Ne viena personalinė paroda Kalvarijoje, Marijampolėje, Kaune, Vilkaviškyje, Alytuje, taip pat ne viename Lenkijos mieste, jau šimtais skaičiuojami sukurti paveikslai – tai dalis nueito kalvarijiečio dailininko Vytauto Kalinausko gyvenimo kelio. Kalvarijos gimnazijos dailės mokytojas, turintis čia ir keramikos būrelį, jau pelnė pripažinto dailininko vardą ne vien Sūduvos krašte: jo darbai, traukiantys ne tik akį spalvų derme – verčiantys kartu ir susimąstyti, išgyventi katarsį, ne vienas – nusišypsoti, netgi nusijuokti, kalba pačia universaliausia  – meno – kalba, kuriai visiškai nerūpi, kur ji girdima: didžiausiose pasaulio galerijose ar nedideliame provincijos miestelyje. Būtent ji, meno kalba, kaip galima įskaityti ir V. Kalinausko paveiksluose, ir yra tai, kas įprasmina būtį, jos ieškojimus ir, perfrazuojant filosofą M. Haidegerį, atskleidžia visa ko prigimtį – parodo, kas yra kas iš tikrųjų…

Literatūriniai bandymai baigėsi jaunystės meilės eilėraščiais

V. Kalinauskas – kalvarijietis nuo pat gimimo: čia užaugo, čia mokėsi, vėliau, baigęs tuometinį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, čia grįžo tam, kad pasiliktų – kurtų gyvenimą ir gyventų kūryboje. Visą gyvenimą, kaip pats prisimena, likimas jam neleido atsiplėšti nuo kūrybos. Pirmieji pradai menui, kūrybai, ko gero, buvo perimti iš tėčio, kuris taip pat nuo pat mažens iš molio lipdydavo švilpukus, avinukus, kitokius suvenyrus, kuriuos pardavinėdavo per atlaidus esančiose mugėse.

Mokykloje mokydamasis, kaip pamena dailininkas, iš rankų ne tik nepaleisdavo pieštuko, mielai lipdė iš molio įvairiausius „niekučius“, bet jautė ir didžiulę trauką žodžio menui. Žavėjo garsių autorių literatūros kūriniai, kuriuos tiesiog ryte rydavo (ypatinga trauka – vadinamiesiems „prarastosios kartos“ rašytojams: E. Hemingvėjui, E.M. Remarkui, sąmonės srauto literatūroje virtuozui M. Prustui), norėjosi ir pačiam save išbandyti, pajusti, ką reiškia mintį įvilkti į žodžio rūbą. V. Kalinauskas, mokydamasis mokykloje, garsėjo savo rašiniais, literatūriniais bandymais: apsakymais, vaizdeliais, eilėraščiais, netgi vadovavo mokyklos literatų būreliui, tačiau kai po mokyklos baigimo atėjo tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimo metas, su kūrybiniais bandymais literatūroje atsisveikino – nugalėjo noras piešti, tapyti, lipdyti: mintį išreikšti vaizduojamuoju menu. O ir vėliau prie literatūrinės kūrybos nebegrįžo – ji pasiliko kažkur ankstyvoje jaunystėje, pasislėpusi tarp tuomet rašytų meilės eilėraščių…

Kūryba – kaip esminis gyvenimo tikslas   

V. Kalinauskas, baigęs dailės studijas, dirbo pačius įvairiausius su menu susijusius darbus: apipavidalintoju, paminklų kalėju, dabar, kaip minėta pradžioje, – dailės mokytoju. Iš Kalvarijos niekur ilgesniam laikui ir nebuvo pasitraukęs. Tiesa, po technikumo baigimo, kaip perspektyvus absolventas, gavo paskyrimą stoti į Vilniaus dailės akademiją (labai jau retai kuriam tokie paskyrimai tuomet buvo dalijami), tačiau šių studijų, kurios galbūt būtų pakreipusios dailininko gyvenimą visiškai kita vaga, ragauti neteko: nuvežęs dokumentus, V. Kalinauskas sužinojo, jog tiesiog pavėlavo (vėliau iki jo atėjo gandai, jog akademija tokiu būdu atsikratydavo „žukiečių“, esą priimdavo juos kaip „sugadintus“ meno prasme). Taigi nieko kito nebeliko, kaip būti sau pačiam tolesniu mokytoju, ieškančiu, kad kūryba su kitais galėtų dalintis atradimo džiaugsmu.

O tas atradimo džiaugsmas liejosi drobėse, popieriuje ir aliejumi, ir akvarele, ir pastele… Kokių tik technikų dailininkas nebandęs, kad mintį įkūnytų vaizdu!

„Paveikslo kūrimas man niekada nebuvo spontaniškas aktas, – teigia dailininkas. –  Tai – dažniausiai pastojimas kažkokia idėja, išnešiojimas, ieškojimas sprendimo, darbas ir dažnas nepasitenkinimas rezultatu – visada galima padaryti įdomiau, kitaip ar tobuliau… Kaip rasti alegoriją, netikėtą požiūrį, turinio ir formos darną, sudominti protą ir sielą? Amžinos temos… Milijonus kartų kūrėjų protai, širdys ir rankos jas gvildeno, bet tik originalus individualus požiūris dar gali būti įdomus. Svarbiausia, kad darbo procesas teiktų malonumą ir mažą apgavystę, kad tai, ką darai, be tavęs, dar kažkam įdomu.“

Jo paveikslų tematika – būties prasmės ieškojimai, krikščionybės idėjos (populiariausia – Kristaus pasiaukojimo apmąstymas), žmonių (daugiausia – vyro – moters) tarpasmeninių santykių gvildenimas, taip pat humoristinis požiūris į kasdienio gyvenimo, buities realijas.

Bet tegu kalba pats kūrėjas.

„Nulipęs nuo vaikystės sūpyklių, džiaugęsis, dainavęs ir šokęs, šimtus kartų gyvenimo teatre vaidinęs tą patį, kartais sau pačiam nepatinkantį vaidmenį, buvęs sužeistas ir žeidęs kitus, mūrytas į savo įpročius, gyvenimo būdą, su savo baime likti nuogas, nesugebantis priversti save daryti būtinus, o ne norimus, darbus, dar vis tikiu, – dalijasi apmąstymais apie būtį V. Kalinauskas, – kad paskutinę akimirką mano angelas sargas mane užtars…

Laikas tampa vis svarbesnis ir svarbesnis… Kaip ir kūryba…“

Apie  gamtą: „Gamta, kaip pagrindinis aktorius, retai „užlipa“ į paveikslo pirmą planą. Kaip prieš trisdešimt metų pasakė mano pirmas tapybos mokytojas: „Už motulę gamtą tobuliau – niekas niekada…“.

Tobuliau ir nereikia. O objektyviau už objektyvą tikrai nepadarysiu. Taigi vėl – alegorijos, simboliai…

Gamta tampa ir jaukiais namais, ir svetimu, žiauriu pasauliu – mano pasauliu: su žuvimis ir paukščiais, žolynais ir bėgančiomis upėmis, besisukančiu laiko ratu, kur kiekviena diena – pradžia naujo gyvenimo, o vakaras – padėka už tai, kad ją nugyvenai…“

Apie fantaziją, mitologiją ir religiją: „Kai besnūduriuojant įsižaidžia fantazija, visada keliauju praeitin… Kuriamų istorijų personažai, pilių ir pelkių gyventojai – realūs ir fantastiniai – vynioja siužeto siūlą… Skaitytos knygos, matyti filmai, nežinia iš kokių atminties ar pasąmonės klodų lendantys personažai. Pats neparašyčiau, bet mielai iliustruočiau. Religija ir mitologija – niekada taip ir neatskyriau vieno nuo kito. Motina, Madona, Moteris – prasmė, estetika, sakralumas. Nukryžiuoto Dievo sūnaus įvaizdis – visada bus tik bandymas ieškoti, nes neįmanoma sukurti to, kurio vietoje įsivaizduoti savęs nesugebi.“

Apie humorą: „Kartais esu labai nepatenkintas savo elgesiu. Būsiu objektyvus – supratau, kad pasitaisyti nesugebėsiu, jau per vėlu, o iš artimiausios aplinkos retai kas į užpakalį įspiria. O kaip aš save „per dantį patraukčiau“!.. O gal tai ir darau… Ir nesiskiriu per daug nuo kitų, nes kai ką iš jumoristinių kūrinėlių ir nuperka… Viena kuo džiaugiuosi – tokius paveiksliukus „kepti“ – vienas malonumas. Kas mane stebina – per daug dažnai vaizduoju moteris, nenusprendžiu, ar jos man taip patinka, ar vyksta kažkoks virsmas… Juk su moterimis ir bendrauju dažniau. Viskas, kaip sakoma, gyva palyginimu. Palygini ir nusišypsai.“

Ir – apie moterį: „Kas gali būti žmogui gražiau už kūdikį? Kas gali būti vyrui gražiau už moterį – slėpiningą, iškylančią iš amžių glūdumos, fantastišką, pagimdytą vaizduotės, dermę nuostabių formų ir daugiaprasmio turinio, labai labai įvairialypę, evoliucionuojančią grožio kanonais amžių bėgyje. Vyras ir moteris… Susipinančios, prisiderinančios kūnų formos, visuma ir harmonija. Ir – trapus pažeidžiamumas, globojamas fiziologinio vyriško ego.“

V. Kalinausko kuriamas menas labai iliustratyvus, tačiau jame dominuoja simbolizmas. Štai kodėl, žvelgiant į dailininko paveikslus, jaučiamas ir sportinio žirgo šuoliais lekiančio laiko bėgsmas, ir žmogaus akistata su pačiu savimi, ir suvokimas, jog laikinumo, nepastovumo bei trapumo persunktame pasaulyje visada amžinas yra grožio, tiesos, meilės ilgesys. Kita vertus, pats menininkas sako, jog netiki nė viena dogma, netgi krikščionybė, kuria jis buvo ugdytas nuo pat kūdikystės, jam tėra metafora kūrybiniam ieškojimui.

…ir – kaip malonumas

Šių metų pradžioje, įgyvendinant Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos projektą „Mano kaimas – tapybos kūrinys“, buvo išleista knyga „Kalvarijos krašto kūrėjai: Vytautas Kalinauskas“, kurioje – iliustruota dailininko kūrybos apžvalga, prisodrinta anksčiau cituotomis jo paties įžvalgomis.

V. Kalinauskas nėra iš tų menininkų, kurie vardan kūrybos tiesiog atsiriboja nuo viso pasaulio. Komunikabilus dailininkas neužsidaręs vien tarp drobių ir palečių: mielai bendrauja su žmonėmis (dalyvauja įvairiuose projektuose, ypač Kalvarijos TAU, kur kitiems dažnai perduoda savo patirtį, dailininkų pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje), keliauja (aplankęs ne vieną užsienio šalį), aktyviai sportuoja, žvejoja, savo malonumui šaudo iš lanko.

Vis dėlto pats mieliausias dalykas – kūryba: tai be galo didelis malonumas, tiesa, su didele doze kančios, tai galingas vidinis impulsas, kuris tik stiprėja, kai pradedi matyti, jog kažkas gaunasi. Štai tuomet, dirbant, pagauna įkvėpimas, didžiulis „užsikabinimas“, kai jau nebesvarbu nei laikas, praleidžiamas prie paveikslo, nei nuovargis, visa esybę užvaldo atradimo džiaugsmas, kuris paprastai vadinamas kūrinio gimimu…

Laima GRIGAITYTĖ

V. Kalinausko asmeninio albumo nuotraukos.