Pradedame spausdinti ištraukas iš greitai pasirodysiančios Viktorijos Kajokaitės knygos „Draugystė su „perfekcionistu“. Linkime malonaus skaitymo!
* * *
Manai, jog stengiesi elgtis nepriekaištingai? Visada atsiras žmogus, kuris savo galvoje kurs įvairiausius „tobulus“ scenarijus, net numatys kiekvieno žmogaus poelgius, bandys keisti tavo mąstymą. Ir jeigu pasielgsi kiek nors kitaip, jis supyks, atsiribos, užsidarys ir, pasitaikius galimybei, pabėgs nieko apie tai nepranešęs. Manai, jog jis elgiasi nepriekaištingai? Vadinasi, klysti. Kaip tada paaiškintum momentus, kai „tobulas perfekcionistas“ pradeda elgtis egoistiškai, nevertina kito žmogaus nuomonės, galvoja tik apie save. Už įsivaizduojamosios „perfekcionisto“ kaukės slepiasi kontrolė ir manipuliacija, kitą žmogų panardinanti saviapgaulėje ir „premijuojanti“ jam aukos vaidmenį.
Juk nežinai, kas dedasi kito žmogaus mintyse. O ar norėtum sužinoti? Ar norėtum perskaityti kito žmogaus dienoraštį? Pasinerti į paauglės mintis, kuriose atrasi keistų ir įdomių situacijų, draugaujant su visiškai kitaip mąstančiu ir besielgiančiu žmogumi? Gvildenti visada aktualius klausimus: kodėl graži meilė kartais tampa net atgrasia? kodėl norisi turėti tobulus santykius? ar dėl savęs? o gal tokie santykiai net neegzistuoja? kodėl vienam iš dviejų patinka matyti auką šalia savęs, o kitam – būti ta auka? kodėl kyla jausmas, kad esi kažkuo prastesnis už kitą? kad esi ne toks reikšmingas, kaip šalia esantys?
Psichologinis romanas privers paklausti savęs: ,,Kodėl jis/ji elgiasi būtent taip?“, o žargoninė jaunuolių kalba leis lengviau įsijausti į jų jausmus, mintis, bendravimą ir išgyvenimus.
* * *
Balandžio 18-oji
04.59 Atsikėliau išmušta šalčio bangos, prakaitas sušlapinęs visą patalynę. Seselė atėjusi išsigąs, kai pamatys. Nors ji gal dar ne tiek mačiusi. Nežinau, kas šiąnakt čia įvyko, bet pamenu tik tai, jog apie ketvirtą valandą ryto iššokau iš lovos, nes sapnavau skaudžius praeities įvykius, o vėliau pasižiūrėjau į telefoną, kiek valandų. Jame radau žinutę nuo Gusto: „Sveika, mano buvusioji Jazmina. Sunku sakyti tą žodį ,,buvusioji“. Aš jau pradėjau naują gyvenimą, nebesirūpink dėl manęs. Jeigu kas nors nutiks, nekaltink savęs, išeinu iš Tavo gyvenimo, nepalikęs net pėdsako. Sėkmės, būk laiminga, susirask žmogų, su kuriuo norėsi nugyventi visą likusį gyvenimą, ir kada nors prisimink, kad aš egzistavau. Buvo smagu kartu, bet įvyko, kaip įvyko. Gal dabar tas gailestis dar didesnis, kad esame ne kartu, tačiau niekada negali žinoti, kas bus ateityje. Tikiuos, kad mūsų bendravimas nenutrūks…“, tad pagalvojau, kad sapnuoju, ir toliau užmigau. Bet dabar, pasiėmusi telefoną, suvokiu, kad tai buvo realybė. Oi, Gustai, Gustai. Tu net žinutėje savo mintis paneigi… Praėjo jau keturi mėnesiai po mūsų išsiskyrimo. Tokia dramatiška draugystė būtų nuvedusi mus tik į prarają, o ne į rojų. Ir net ne į prarają, bet į niekur. Su Tavimi išdraugavau pusantrų metų, atrodytų, tikrai nemažai laiko kartu praleista. Tačiau… Per visą tą ,,praleistą laiką“ sugebėjome susitikti tik penkis kartus! Ir tikrai keista, kad aš buvau įsimylėjusi. Ir dar taip stipriai. Skaičiavau kiekvieną susitikimą… Penkis kartus. Taip. Ir tie visi penki – mano iniciatyva. Dabar jau gailiuosi, kad mes draugavome, bet prieš visa tai aš buvau dėl Tavęs pametusi galvą. Sunku būdavo susitikti dėl atstumo, suprantu, nes mus skiria apie 190 kilometrų. Tačiau meilei jokių kliūčių nėra, o jeigu yra, vadinasi, tai ne meilė. Tarp mūsų ir nebuvo meilės, veikiau, stiprus susižavėjimas vienas kitu. Pamenu, kaip susipažinome per „Facebook“. Jis pakvietė mane į draugus ir parašė, kad graži mano profilio nuotrauka. Argi ne keista? Užsikabinau, nes jis ir muzikavo (priklausė savo sukurtai roko grupei, pavadinimu „Storm heads“), piešė, buvo patrauklus, žodžiu, vos ne visų galų meistras. Matyt, mus siejo per daug bendrų dalykų. Kitais atvejais, kai nesusitikdavome, bendraudavome telefonu, „Facebook“ ir „Skype“. Jeigu ne Tajus, tikrai būčiau ir toliau iš gailesčio pasilikusi su Gustu, tačiau jis mane atvedė į protą. Niekad nepamiršiu, kaip stipriai supykau ant Gusto. Sėdėjome apsikabinę parke, gliaudėme saulėgrąžas, ir tuomet paskambino jo mama. Jis: „Klausau. Taip. Nežinau. Ko? Nupirksiu. Turiu. Netrukus grįšiu. Nu, pas draugą esu. Edviną. Nu, klasiokas. Taip, visai netoli. Iki.“ Draugą? Edviną? Aš tik sėdėjau šalia Gusto ir neturėjau jam ką pasakyti. Pati nepajutau, kaip tada pradėjo riedėti man ašaros. Gustas nieko nesakė, tik atsiprašinėjo. Kas iš tų atsiprašymų, jeigu tai nieko nekeičia… Kai pasiteiravau, kodėl jis nepasakė mamai teisybės, jis tik gūžtelėjo pečiais, atsiduso ir išlemeno: ,,Per anksti.“ Nors čia dar nieko, palyginus su tuo, jog po taip vadinamo mūsų ,,išsiskyrimo“ kitą dieną „Facebook“e pamačiau pakeistą jo profilio nuotrauką, kurioje mergina bučiuoja jam į žandą, o jis šypsosi, meiliai ją apkabinęs. Nežinau, kodėl jis taip pasielgė, tačiau man tai buvo didžiulis smūgis. O pamenu, jis neleido kelti mūsų bendrų nuotraukų į „Facebook“ą. Tiksliau, leido, bet griežtai prašė, kad jo nežymėčiau ant jų, matyt, nenorėjo, kad kas nors pastebėtų. Eina jis tegul šikt į visas pasaulio puses.
06.18 (vis dar rytas, lauke šviečia saulė).
Sugebėjau dar šiek tiek numigti, bet seselė prikėlė mane, kad sutvarkytų mano suniurktus patalus ir pakeistų naujais. Be Tajaus, Lidijos ir Redžinos, daugiau niekas nežino, kad esu paguldyta į ligoninę. Ir dar ne į bet kokią, o į… psichiatrinę. Beveik visiems pasakiau, kad išvažiuoju kuriam laikui atlikti muzikinės praktikos į užsienį (neva labai jau greitai gavau pasiūlymą), nes čia susisiekimas nėra lengvas, ir jei tėvams nepavyktų su manimi susiskambinti telefonu, tai dievaži, dar ir policiją iškviestų, o tada tai prasidėtų… Todėl pasirinkau lengvesnį – melo kelią, kuriuo einu kiekvieną dieną, galvodama, ką reikės sakyti mamai, kai ji paskambins pasiteirauti, kaip sekasi ir ką mes veikiame ,,praktikoje“. Labai bijau, kad nesužinotų tiesos… Iš tikrųjų tai mažai ką ir meluoju: čia vyksta įvairūs užsiėmimai, grupinės terapijos, muzikos terapijos, filmų terapijos, dailės terapijos, saviugdos terapijos ir panašiai… Į mano palatą paguldė dar vieną pacientę, tik ji su sunkesne liga, gal net šizofrenija… Šiaip šis psichiatrijos skyrius yra lengvesnės formos ir atviras, nes čia žmonės patenka po ypač sunkių išgyvenimų, po tam tikrų psichologinių traumų, o per visokius tyrimus, konsultacijas ir testus nustatoma ligos diagnozė. Man vakar psichologė davė kokius keturis ar penkis asmenybės testus, kuriuose reikėjo sudėlioti paveiksliukus pagal tai, kuo jie panašūs, po to reikėjo pildyti depresijos testus, tada piešti įsivaizduojamą žmogų, namą, medį, atsakinėti į klausimus apie save ir dar kažką… – jau tiksliai neatsimenu. Tad po to man psichiatrė pasakė testų atsakymus ir diagnozavo keturias ligas: stiprią vidutinę depresiją, obsesinį- kompulsinį sutrikimą, bipolinį afektinį sutrikimą ir šizotipinį sutrikimą. Kadangi apie sutrikimus mažai nuraukiu, pasiskaičiau internete.
Obsesinis kompulsinis sutrikimas. Obsesinis-kompulsinis sutrikimas pasižymi įkyriomis mintimis ar veiksmais, kurie suvokiami kaip savi, tačiau yra nemalonūs, beprasmiški ir varginantys. Žmogus savo sveiku protu supranta, kad tokioms mintims nėra pagrindo, kad tai kvailos mintys, bet vis tiek tos mintys sukelia labai didelį diskomfortą ir nerimą. Žmogus stengiasi pasipriešinti šiems įkyrumams, bet beveik visada nesėkmingai.
Bipolinis afektinis sutrikimas. Tai psichinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų. Šis sutrikimas dar kitaip vadinamas maniakine depresija. Bipoliniams nuotaikos sutrikimams būdingi pasikartojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo lygio pakitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas, o kartais nuotaika pablogėja, energija bei aktyvumas sumažėja (depresija). Dažnai ši liga pasireiškia jauniems žmonėms. Ja serga apie 1 proc. populiacijos.
Šizotipiniam sutrikimui būdingi šie simptomai: keisti įsitikinimai; neadekvatus elgesys; magiškas mąstymas, veikiantis elgesį ir neatitinkantis kultūros normų; įtarumas; paranoidinės idėjos; neretai pasitaiko nepaprasti suvokimo pojūčiai; iliuzijos; depersonalizacija ir derealizacija; neaiškus, smulkmeniškas ar stereotipiškas mąstymas; keista kalba nesant ryškaus nerišlumo; atsitiktiniai pusiau psichoziniai epizodai su ryškiomis iliuzijomis bei panašiomis į kliedesius idėjomis.
Jie gydytojai ir geriau žino, kas mums yra, bet mes patys pasirenkame, kiek informacijos į išorę galime atskleisti. Aš šįsyk pasirinkau vidutiniškai. Daug ko nepapasakojau, nes per vieną kartą sunku atsiverti žmogui, kurio visiškai nepažįsti. Nors man, asmeniškai, yra daug lengviau atsiverti specialistui, nei kokiam draugui… nežinau, kodėl. Pamenu, buvo etapas, kai girdėjau balsus. Tiksliau, vieną vyrišką balsą. Tai tęsėsi apie dvi savaites, ar gal net mėnesį. Jis kritikuodavo kiekvieną mano žingsnį, sakydavo man, kad aš niekam tikusi, nieko nemoku, liepdavo pjaustytis rankas, pilvą. Dar ir dabar gerai pamenu, jog tas balsas buvo toks žemas, kad net gergždė, spengė ausyse… Nors supratau, kad tas balsas yra kažkur giliai pasąmonėje, negalėjau jo suvaldyti. Nusipurtau vien apie tai pagalvojusi. Esu čia jau tris dienas, ir žada laikyti dar bent savaitę, nes gydymas paskirtas mažiausiai dešimčiai dienų. Jeigu mano būsena nepagerės, būsiu paguldyta į kitą skyrių, visiškai uždarą, kur negalima niekur išeiti, duoda valgyti tik su šaukštais, visos palatos su langeliais ir stebėjimo kameromis… Nors ir čia dar reikia apsiprasti su aplinka, nes jaučiuosi nesmagiai duše ar tualete, kur nėra užraktų, valgyklėlėje, kurioje sėdime visi kaip ,,viena graži didelė šeima“, ir palatose, kuriose visi turime bent po vieną ar pora draugų. Čia visi turi problemų, nėra tokio, kuris būtų savanoris.
Autorės nuotrauka.
Realiai labai įdomu vien tai, kad ligos tokios, kurias gali kas antras žmogus pritaikyti sau. Apskritai tekstas nesudėtingas ir įtraukiantis, nes tokioje mažoje ištraukoje pateikta ganėtinai nemažai detalių, o informacijos trūksta. Tai savaime skatina azartą sužinoti daugiau, todėl tikrai laukiu tęsinio. 🙂
Ši knygos ištrauka iš tiesų intriguoja, priverčia susimąstysi apie savo gyvenimą, egzistenciją. Pažįstant tave matosi kad savotiškai perteikei savo užsidegimą, meilę darbams. Tikrai laukiu tęsinio, nes netik tavo kūryba, bet ir tu pati tiesiog liepi eiti pirmyn, sekti tikslų ir to kas nepaprasta 😉
Įdomi idėja perteikti įvykius pasirenkant dienoraštį. Tokiu būdu galime pažinti slapčiausias personažo mintis. Šaunuolė! Tikiuosi, kad tai tik vienas iš daugybės būsimų romanų 🙂
Sveikinu su nauju gimimu! Manau, tai bus vienas didžiausių įvykių Tavo gyvenime! Linkiu pakerėti visų skaitytojų širdis! 🙂
Super !!!
Intriguoja, noras skaityti toliau… kur tęsinys?
Puiki ištrauka, Viktorija! Skaičiau ir galvojau, kad tik nesibaigtu, bet… Laukiu tęsinio!!
Puiki Autore, dar puikesne knyga! Is paziuros Viktorija jauna mergina, bet dar nesu sutikes zmogaus, kuris i pasauli ziuri taip giliai, bei pro ivairiaspalve prizme, kaip Ji. Lauksim kol knyga pasieks dienos sviesa! Sekmes
Labai puikiai viskas parašyta, atrodo, jog skaitau patyrusios rašytojos kūrinį. Labai patiko!! Laukiu tęsinio 😊
Perskaičiusi šią ištrauką supratau, kad matome tikrą, gyvą bei nuostabią būsimąją rašytoją!! Iš tiesų, susitapatinau su tekstu, kuris, manau, leidžia įsigilinti į jaunimo apmąstymus bei geriau suprasti savo jausmus, o tuo pačiu ir pasamprotauti. Ištraukos pabaigoje labai nusivyliau, kad.. Ištrauka baigėsi ir nekantrauju tęsinio!! Todėl noriu palinkėti autorei kūrybinės sėkmės ir kad ši knyga paliestų jaunimo širdis taip, kaip palietė mane! Su didžiausia aistra, Simona.