25-erių Ernestas Gelgota gimė ir užaugo Marijampolėje. Dar būdamas 12 metų berniukas kartu su mama paliko Lietuvą ir išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Šiandien vaikinas teigia, visada žinojęs, jog nori priklausyti kariuomenei.
Kokios priežastys tave pastūmėjo tokio kelio (darbo NATO) link?
Ši profesija (NATO karys) man visada atrodė garbinga. Atrodo, visą laiką žinojau, jog noriu eiti į kariuomenę. Pagrindiniai aspektai, dėl kurių svarsčiau tokį gyvenimo kelią, nes amerikiečių kariuomenė suteikia daug karjeros, kelionių galimybių, leidžia atlikti įvairią praktiką. Mano nuomone, kiekvienas vyras turėtų eiti kariuomenę, pabūti ten bent keletą metų, nes tai iš tikrųjų paverčia vyrą geresniu žmogumi.
Kada prasidėjo tavo kelionė karo tarnyboje?
Baigęs mokyklą įstojau į koledžą studijuoti aviacijos inžineriją (angl. aeronautical engineering), turėjau tapti lėktuvų inžinieriumi, tačiau po metų mokslai pabrango, o ir laiko trūko, nes pilnu etatu turėjau ir dirbti, ir mokytis, buvo per sunku, todėl nusprendžiau sukti kita kryptimi. Pradėjau domėtis galimybėmis Amerikos kariuomenėje. 2017 m. prasidėjo mano stojimo į NATO kariuomenę procesas, jau tų pačių metų vasarą išvykau dirbti kariuomenėje.
Ilgai svarstei šį pasirinkimą?
Neilgai, gal savaitę. Žinoma, mama labai supyko, sakė nenorinti, jog eičiau į kariuomenę, bet aš vis tiek suplanavau ir išvažiavau.
O ką dabar mama sako?
Dabar labai džiaugiasi ir didžiuojasi, sako, pagaliau išmokai lovą pasikloti (juokiasi).
Kaip manai, ar būtum ten, kur esi, jei būtum likęs gyventi Lietuvoje?
Aš irgi apie tai pagalvoju, visada buvo pasirinkimas ir šansas, jog grįšiu į Lietuvą. Išvažiavau ir visada galėjau grįžti, bet pasirinkau likti, nes Amerikoje buvo daugiau galimybių.
Kokios šiuo metu yra tavo pareigos?
Dabar esu combat engineer (liet. karinės inžinerijos specialistas), mano darbas statyti pastatus, bunkerius ir oro uostus. Pats esu seržantas ir turiu savo komandą su kuria atliekame šias funkcijas, mums suteikiamos praktikos galimybės, tenka lankytis įvairiuose apmokymuose, kaip būti geru savo srities specialistu, kaip teisingai atlikti paskirtas užduotis. Tai labai išplečia akiratį ir suteikia kitokį matymą ir mąstymą.
Su kokiais iššūkiais arba baimėmis susidūrei darbo pradžioje? Ar dabar visa tai atrodo baisu?
Bijojau priimti blogus sprendimus. Čia, kariuomenėje, tenka taikytis su sunkiais sprendimais ir visada būna baimė, jog pasirinksi blogai, tačiau iš tikrųjų nėra gerų ir blogų spendimų, juos tiesiog reikia priimti. Išmokau pasirinkti, nepaisant to, koks yra sprendimas. Supratau, jog galiu pasikliauti kitais žmonėmis, kurie padės man pasirinkti. Pavyzdžiui, kaip ir minėjau, esu seržantas, turiu savo pulką, todėl turiu jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir visą komandą.
Ar tenka susidurti su konfliktais dėl žmogaus rasės, kito tikėjimo?
Rasė, kitas tikėjimas niekada nebuvo problema, tiesiog kartais pasitaiko tokių žmonių, kurie yra nepagarbūs, problematiški iš karto. Geras žmogus nesvarbu iš kur bus kilęs, jis bus geras žmogus, o tie kurie nemoka gerbti kito, visada sukels problemų.
Kokia misija tau įsiminė labiausiai?
Labiausiai įsiminusi operacija – Inherent Resolve. Vykome į Artimuosius Rytus palaikyti taiką. Dar viena įdomiausių misijų – Jordanijoje, ten buvome su vokiečiais, anglais ir prancūzais. Darbe su žmonėmis, dirbančiais kitose srityse nei aš, gali išmokti labai daug. Suvoki, kaip jie stebi pasaulį, koks yra jų supratimas, galima sakyti, jog mes vieni iš kitų mokomės. Kai susirenkame iš skirtingų pasaulio pusių labai gera, toks jausmas, kad visi esame ten dėl bendro, gero tikslo.
Kaip darbas NATO pakeitė tave kaip asmenybę?
Barzdą pradėjau auginti (juokiasi). Iš tikrųjų, dingo baimės, kad ir pačios paprasčiausios – kalbėti su nepažįstamais žmonėmis. Anksčiau buvau nedrąsus, gal net per daug drovus, o dabar galiu kalbėti su bet kuo. Pradėjau kitaip žvelgti į kitas kultūras, žinau, kaip kalbėti, apie ką kalbėti. Iš tikrųjų nežinau, ar dar kažko bijau. Žinoma, būna užplūsta nerimas dėl įvairių dalykų, pavyzdžiui, kas bus, jeigu karas prasidės, bet baimės nebėra.
Kur dabar gyveni?
Šiuo metu gyvenu Pietų Korėjoje, čia esu jau apie 7 mėnesius. Miestas, kuriame gyvenu niekada nemiega, o gyvenimas prasideda naktį, parduotuvės, kavinės ir visa kita, ko gali prireikti žmonėms dirba visą parą.
Kokia tavo dienos rutina Korėjoje?
Dirbame nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgaliai laisvi, todėl laiko pailsėti tikrai yra. Dažniausiai mano diena prasideda nuo rytinės mankštos su kariuomene, dirbame, o po darbo vykstu į kikbokso treniruotę. Savaitgaliais daugiau laiko skiriame kelionėms po šalį, kartais traukini vykstame apžiūrėti kitų miestų, lankytinų vietų.
Mėgsti motociklus, ar bent vienas jų atskrido kartu su tavimi į Korėją?
Kariuomenė į Korėją jų skraidintis neleido, nes čia būsiu tik apie metus, tačiau vėliau yra planas vykti į Vokietiją dviems metams, tai ten jau turėtų atsiųsti visus mano motociklus.
Ar dar prisimeni vaikystę Marijampolėje?
Atsimenu, gyvenau Puskelniuose ir turėjau bendraklasį Žygimantą su kuriuo dviračiais važinėdavomės gatvėmis. Bet kai pagalvoji apie vaikystę, tai labiausiai atmintį išlikę artimi draugai ir šeima dėl to stengiuosi grįžti visus aplankyti. Žinoma, grįžtu retai, paskutinį kartą, po šešerių metų, buvau grįžęs praeitais metais, vasarą, o kitąmet gyvensiu Vokietijoje, tai aplankysiu tikrai dažniau.
Kaip prisistatai užsieniečiams JAV? Ar kaip lietuvis, ar amerikietis?
Aš niekada nepakeisiu fakto iš kur esu kilęs, tai visada įvardinu save kaip lietuvį, nepaisant to, kad turiu Amerikos pilietybę, vis tiek esu lietuvis. Niekas nepasikeitė.
Ar buvo sunku adaptuotis tik atvykus į Jungtines Valstijas?
Sakyčiau, taip. Amerikiečių kultūra labai skiriasi nuo lietuvių ir žmonės ne tokie draugiški kaip atrodo. Pavyzdžiui, kaip Lietuvoje įprasta einant pas kitą žmogų į namus atsinešti, kokią nors lauktuvę, Amerikoje priešingai – jeigu kažką ir atsineša, tai tik sau. Čia galbūt ne dėl to, kad jie skūpūs, o tiesiog nepratę dalintis su kitais.
Ar kyla abejonių dėl sprendimo likti JAV? Gal svarstai galimybę kada nors grįžti į Lietuvą?
Nežinau, Amerikoje nejaučiu savo vietos, bet ir Lietuvoje jaučiu, kad savo vietos jau neturiu. Aš kasmet keliauju, tai galbūt ir neturėjau progos susikurti sau namus vienoje, ar kitoje šalyje. Grįžti į Lietuvą norėčiau tada, kai išeisiu į pensiją, bet Lietuva, atrodo, nėra ta pati šalis, kurią aš palikau prieš maždaug 13 metų. Daug kas pasikeitė, visada, kai pagalvoju apie Lietuvą, Marijampolę, aš vis prisimenu tuos kelius, žmones, kurie buvo dar prieš man išvykstant. Jausmas grįžti į Lietuvą kitoks nei anksčiau.
Asmeninio archyvo nuotraukos.