„(…) lyg prarasto rojaus prisiminimai žmogų jaudina besiganančios bandos vaizdas arba (jam artimesnis) vaizdas kūdikio, kuriam dar nereikia atsižadėti jokios praeities ir kuris, nugrimzdęs palaimingoje nežinioje, žaidžia ant praeities ir ateities ribos. Bet ir vaiko žaidimams ateina galas: labai anksti jis praranda gebėjimą pamiršti. Tada vaikas išmoksta suprasti, ką reiškia žodis „buvo“ – tas lemtingas žodis, kurį ištarus žmogų užklumpa kova, kančia ir persisotinimas, užklumpa tam, kam primintų jam, kas iš esmės yra jo egzistavimas – niekada neužbaigiamas imperfectum.“
Laimos Grigaitytės nuotrauka.