(Pabaiga)
Tenka pastebėti, jog tuomet valdžia daugiau dėmesio skirdavo kadrų politikai, tinkamų asmenybių vadovauti sportui parinkimo klausimams. Sporto įstaigoms vadovauti buvo skiriami patirtį bei kūno kultūros ir sporto išsilavinimą turintys specialistai. Tai, be abejo, davė gerus rezultatus, nors sąlygos treniruotis sportininkams buvo kur kas kuklesnės.
Šiandien mes matome išgražėjusius, moderniai suremontuotus stadionus, kitus statinius, kitaip tariant, turime gražią formą, bet statinių, patalpų išplanavimas bei dydis liko toks, koks ir buvo tarybiniais laikais. Vadinasi, sąlygos sportuoti ir toliau liko tokios kaip anais laikais. Iš naujų sporto paskirties objektų Marijampolėje turime tik futbolo kompleksą ir nedidelį plaukimo baseiną Mokolų gyvenamajame rajone. Per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Marijampolėje, deja, neliko trijų sporto salių. O tai reiškia, kad esminio proveržio sporto objektų pakankamo kiekio mieste klausime neįvyko.
Mažiau entuziazmo, užsidegimo, jaunuomenėje, kuri daugiau domisi materialiais dalykais, o sportuoti, tobulinti savo fizines galias, ugdyti ištvermę ryžtasi mažiau jaunuolių. Gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl gimstamumo mažėjimo, taip pat pragyvenimo lygio kilimas, jaunimo išlepimas, naujų technologijų atėjimas į mūsų gyvenimą daro savo darbą, deja, ne visuomet teigiamą.
„Kada vadovavau Marijampolės sporto centrui, mes stengėmės pagal finansines galimybes gerinti materialinę bazę, kad treniruotis sportininkams būtų patogiau. Sportuoti jaunuoliai galėjo nemokamai. Bet tos finansinės galimybės buvo žymiai kuklesnės nei šiandien. Kalbant apie trenerių atlyginimus už darbą reikia pastebėti, jog jie niekuomet nebuvo tokie, kad galima būtų iš jų gyventi oriai. Retas treneris dirbo visu etatu, tad norėdamas uždirbti daugiau buvo priverstas susirasti papildomą darbą, tarkim, mokykloje fizinio lavinimo mokytoju ar dar kažkuo. Tad šiandien jau juntamas trenerių trūkumas ir šis klausimas perspektyvoje Marijampolėje taps dar aštresniu. Deja, mūsų jaunimas vis rečiau pasirenka sporto studijas…Džiaugiuosi, kad likimas man lėmė dirbti su tokiais sporto specialistais kaip Vladas Komisaraitis, Arvydas Šedys, Regina Bindokiene, Alvydas Kirkliauskas, Giedrius Kuncevičius, Irma Gasperavičiene, Algis Virbickas, Viktoras Grinevičius, Kazimieras Daknys, Karolis Čiupkevičius.
Sportą, kaip ir meną bei kitas veiklas, neišvengiamai paveikė pokyčiai ekonominiame bei politiniame šalies gyvenime. Dažna šalies sporto valdžios kaita bent jau kol kas nedavė pastebimai teigiamų rezultatų, o greičiau atvirkščiai. Esančią sistemą, lyginant ją su tarybinių laikų sistema, galima pavadinti „hibridine“. Kai kažkiek pinigais prisideda valstybė, kažkiek tėvai ir rėmėjai. Tėvai dabar moka už panorusius sportuoti vaikus, o įvairių sporto šakų komandos turi susirasti sau rėmėjų, kad tinkamai sudalyvautų varžybose. Gerai yra tai, jog gabiems sportininkams mokami atlyginimai. Kokio jie didumo, viešai neskelbiama. Mokesčiai už vaikų sportavimą Marijampolėje nėra tokio dydžio kaip Vilniuje ar Kaune, bet faktas, kad nemokamo sporto jau nebėra.
Gaila, bet ministerijoje sukūrus sporto agentūrą vietoje sporto departamento nemenka lėšų dalis galinti prisidėti prie sporto vystymo kasmet nukeliauja į švietimo sistemą. Jokio bendravimo su sporto centrais iš agentūros darbuotojų pusės praktiškai nėra, apie jaunimo reikalus niekas negalvoja, o dirbama tik su Lietuvos sporto federacijomis.
Sporte, o ypač futbole, krepšinyje ir kituose komandiniuose žaidimuose, ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje viskas jau stovi „ant komercijos bėgių“. Tokia yra gyvenimo realybė ir su ja tenka susigyventi“, – sako didelę patirtį sporto reikaluose turįs Gintautas Janušauskas.
Pasikalbėjus su sporto pasaulio žmonėmis peršasi mintis, jog pastaruoju laikotarpiu juntamai susilpnėjęs centrinių valstybės sporto institucijų dėmesys tam, kas vyksta savivaldybių sportiniame gyvenime, nieko gero nežadantis dalykas. Centras jau nebe taip akylai kaip anksčiau stebi kas vyksta savivaldybėse, o savivaldybės galvos naudojasi tuo bei elgiasi, kaip joms patogiau. Ir dažnu atveju dėl kompetencijos stokos ne visai profesionaliai. Noras teikti kuo daugiau paslaugų gyventojams neturint tinkamų tam sąlygų dažnai nuveda į visokias avantiūras. Jaunimo užimtumo klausimas taip gal ir išsprendžiamas, bet jo sportinio tobulėjimo perspektyva lieka kažkur šalia. Kiekviena savivaldybė tapo tarsi atskira karalyste, kurioje sportas valdomas taip, kaip išmano tos savivaldybės vadovai, dažniausiai pasikeičiantys po eilinių rinkimų. Sumaišties šiame reikale vis tik yra ir tai vardan sporto ateities turėtų keistis į gerąją pusę…
Nuotraukos iš asmeninio Gintauto Janušausko ir rašinio autoriaus archyvų.
