„Sveiki! Jaučiuosi atsidūrusi aklavietėje, nes turiu išspręsti didelę dilemą… Mano istorija yra ilga ir vingiuota, bet pabandysiu glausčiau. Aš esu antrą kartą ištekėjusi. Mano vyras – buvęs senbernis, savo vaikų neturi ir nelabai nori. Aš iš savo pirmosios santuokos turiu 2 vaikus: sūnus jau suaugęs, o dukrai – 15 metų. Vaikai beveik visą laiką augo pas senelius, kadangi esame nelabai turtingi, o aš vis norėjau kažką pasiekti gyvenime, tad tėvai mane, kai tik išsiskyriau su pirmuoju vyru, išleido į mokslus. Su vaikais ryšio nepraradau, visada svajojau juos pasiimti! Dabartinį savo vyrą labai myliu, bet jis yra vienišius, nori ramybės ir nesutinka, kad mūsų duktė gyventų su mumis, o pati duktė labai nori! Tad ir iškilo dilema: ar skirtis su vyru ir taip sugriauti mūsų santykius (mudu vedę jau 3 metai, turim bendrą butą), pasiimti dukrą ir jai padėti, ar palikti dukrą pas senelius? Bet ji manęs tada tikrai nesupras, nekęs manęs, jausis atstumta tikros motinos – mes jau esame apie tai daug kalbėję. Be to, ji senelių nelabai klauso, todėl aš bijau, kad nesusidėtų su bloga kompanija. Dar aš buvau pas būrėją, ir ši pasakė, kad mano vyras, jeigu dukra gyvens su mumis, gali mane su ja išduoti (intymiai). Iš viso mane dabar ištiko šokas – aš nežinau, ką daryti. Vėl griauti savo gyvenimą man nesinori, bet ir toliau taip gyventi negaliu…“ – laišku į redakciją kreipėsi marijampolietė Neringa V. (40 m.).
Psichologės komentaras
Pačiai laiško autorei aišku, jog nenori ir negali daugiau taip gyventi, vadinasi, reikia kažką keisti. Vaikų augimo pas senelius priežastis visada turi būti rimta – sveikatos problemos, stiprūs konfliktai šeimoje ar smurtas. Mokslų, darbo krūvio problemos nėra ta priežastis, dėl kurios tėvai neaugintų savo vaikų. Nieko nėra blogo, jei seneliai padeda, bet neprivalo ir neturi auginti anūkų taip, kad senelių namai taptų jų namais. Kitas vyras taip pat nėra priežastis, dėl kurios jūsų dukra turi ir augti toliau pas senelius. Juolab, kad ji ir pati išsako daug jausmų dėl tokio atskiro gyvenimo, netgi jos ir senelių nesusikalbėjimo priežastis galima paaiškinti kaip esamų jausmų (pykčio mamai) išreiškimą. Jei sąjunga su vyru yra tvirta, jokie vaikai jos negali sugriauti. Jei atsiranda tokia sąlyga santuokai egzistuoti, tai kyla klausimas ir abejonės apie tarpusavio jausmus, ryšio tvirtumą. Tokios probleminės situacijos ir atveria santuokos, tarpusavio ryšių spragas, kol jų nėra, atrodo, jog viskas yra gerai. Kita vertus, vėliau tokioje santuokoje gali atsirasti ir kitų sąlygų („negyvensiu su tavim, jeigu…“), tai ar su visomis sąlygomis ketintumėte sutikti?
Minite, kad bijote, jog dukra gali susidėti su bloga kompanija. Taip, gali, vaikai iš pykčio, nuoskaudos daug pridaro tėvams nemalonumų. Tai gal ir dėl to verta pabandyti augti ir būti kartu, kad taip neatsitiktų, paskui jau bus per vėlu ne tik iš kompanijų gelbėti, bet ir ryšį su dukra turėti. Kita vertus, jei svarstote šį klausimą, gali būti, kad ir pati bijote prarasti ramybę, kadangi auklėti ir gyventi su paaugliu yra tam tikras iššūkis.
Jei tikrai jūs rūpite savo vyrui, jis turėtų suprasti , kad būti mama taip pat svarbu, kaip būti žmona. Gal net svarbiau. Tikėtina, jog jo baimės akys yra per didelės – gyvenant kartu, galima bus matyti, ar ta ramybė taip susidrumsčia ir tada spręsti, kokie sugyvenimo susitarimai, elgesio taisyklės turi atsirasti.
Ne būrėjos pasakymai, o jūsų blaivus protas turi būti jūsų gyvenimo palydovas.
Kitas mus gali suprasti ne visu 100 procentu, ir 50 procentų jau yra gerai
„Neseniai nutraukiau 7 metus trukusią draugystę su vaikinu. Viskas buvo labai rimta, jau planuotos vestuvės, nors manęs partneris negerbė, jaučiausi sugniuždyta ir niekam tikusi. Vaikystėje aš nuolat girdėdavau pasityčiojimus, todėl pasitikėjimo savimi manyje – nulis. Visuomet buvau pašiepiama, kad nieko nesugebu daryti gerai. Tačiau aš radau jėgų išbristi iš viso to ir pradėjau naują draugystę su kitu vaikinu. Mudu mylime vienas kitą, gerbiame, tačiau vis dar nesugebu gerai atsitiesti. Praeitis griauna naujus pamatus – mylimajam nepatinka, kad nesiimu iniciatyvos, kad pernelyg paklūstu viskam, kad ką nors vis padarau ne taip. Bijau rizikuoti dėl santuokos. Nesugebu ir bijau keistis. Anuose santykiuose buvo daug pažeminimų ir prievartos, aš turbūt jau pripratau prie to, todėl keistis sunku. Net pati savimi šlykščiuosi. Todėl labai prašau padėti. Nežinau, kur dar galėčiau ieškoti pagalbos.“ Dovilė (26 m.) iš Kazlų Rūdos savivaldybės.
Psichologės komentaras
Dovile, atsitiesti nėra lengva – pati sakai: „Gal jau pripratau prie to“. Bet tai, kad nutraukei netinkamus santykius , rodo, kad turi ir sveiką nuovoką , kitaip tariant, savo sveikąją dalį, kuri
išgelbėjo iš tolesnių žeminančių santykių. Sveikos savigarbos pamatai dedami vaikystėje – tai formuojasi artimiausių ryšių su tėvais, kitais svarbiais žmonėmis fone. Būk atvira su dabartiniu vaikinu: aptark tai, kas ryšyje su juo tave skaudina, piktina. Kitiems kartais visai neatrodo, kad kažkokia intonacija ar pasakymas gali žeisti. Mūsų pasirinkti žmonės mums ir gali padėti atsitiesti padrąsindami, išklausydami, parodydami savo jausmus. Atvirumas yra rizika, bet jei dabar bauginsiesi išsakyti jausmus, tai ko vertas santykis? Tik reikia atsiminti: kitas mus gali suprasti ne visu 100 procentu, ir 50 procentų jau yra gerai.
Jei tiek prigimtinis jautrumas, tiek vėliau susiformavęs bevertiškumas trukdo, neleidžia gerai jaustis, nepaisant pastangų, galima mėginti kreiptis psichologinės pagalbos.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com
Nr. 40 (44), 2013 m. spalio 5–11d.