…Jo, šiuo metu Kaune gyvenančio Kauno vedų kultūros centro darbuotojo, buvusio marijampoliečio Mindaugo VILKAIČIO, g. 1984 m., gyvenimą į dvi skirtingas dalis padalijo, kaip pats sako, transcendentinis potyris, arba, kitaip tariant, nežemiškos valios pasireiškimas, nukreipęs visą jo esybę į visiškai kitokį kelią. Jis paklusęs tai valiai jau keleri metai ir dabar drąsiai teigia, jog tai jo kelias. Nes tas kelias duoda prasmę, ramybę, pilnatvę. Arba, kalbant K. Kastanedos žodžiais, tas kelias turi širdį…
Įprasta rutina vedė į apatiją
Iki lemtingojo gyvenimo posūkio M. Vilkaitis, rodos, niekuo nesiskyrė nuo kitų savo bendraamžių. Gimęs ir užaugęs Marijampolėje, čia baigė „Šaltinio“ vidurinę mokyklą, tolesnius mokslus krimto Marijampolės kolegijoje, ketindamas tapti diplomuotu verslo vadybos specialistu. Kaip ir, ko gero, ne vienas jaunuolis, Mindaugas, baigęs du studijų kursus, sumąstė pasaulio pamatyti. Pasiėmęs akademines atostogas, patraukė į užsienį: ir užsidirbs, ir kitokio gyvenimo skonį pajus. Savo laisvės ir savarankiškumo gurkšniu pasirinko Angliją – buvo ten giminaičių, kurie žadėjo padėti jaunuoliui pasidairyti darbo. Mindaugas įsikūrė Soutemptone, uostamiestyje, iš kurio į pirmąją ir paskutiniąją savo kelionę išplaukė legendinis „Titanikas“, įsidarbino vairuotoju, į keltus ir iš jų vairuojančiu gabenamus automobilius, uoste. Metus pradirbęs, grįžo į Marijampolę, baigė III kursą, tačiau neapsigynęs diplomo vėl metams išvyko į Angliją ten pat dirbti. Po metų grįžęs jau apsigynė, tapo diplomuotu specialistu, tačiau kadangi pagal specialybę darbo Lietuvoje nepavyko surasti, vėl patraukė pramintais takais – į Angliją. Buvo 2008 -ieji metai, kuriuos dabar jis vadina lemtingais…
Mindaugas niekada neužmirš 2008 -ųjų vasario pabaigos, mat nuo to laiko jo gyvenimas įgavo visiškai kitokią kryptį. „Kaip gyvenau iki to laiko? Labai neharmoningai“, – sako M. Vilkaitis. Arba, paprasčiau kalbant, taip, kaip gyvena didžioji dalis energingų jaunų žmonių: vakarėliai iki išnaktų, vos kelios valandos miego prieš darbo dieną, kol galiausiai ateidavo visiška apatija: niekas tapdavo nebemiela, iki baisaus skausmo ėmė vertis dvasinė tuštuma. Tačiau tas užburtas ratas buvo taip įtraukęs, kad iš jo ištrūkti, rodės, niekada nepavyks…
Mindaugas neslepia: galbūt pats savo jėgomis tos krizės ir nebūtų įveikęs, jeigu jau minėtą vieną 2008 m. vasario pabaigos dieną, tiksliau – naktį jo nebūtų aplankęs, kaip dabar galima vadinti, transcendentinis potyris…
Mirties potyris
Tos nakties miegą nutraukė keistas jausmas: tarsi sparčiais žingsniais sėlinusi pati mirtis griebtų žmogų. Siaubas, sukaustęs visą kūną, rodės, niekada nesibaigs. Pajuto kiekviena kūno ląstele: miršta. Nors sąmonė išliko, Mindaugas kūno nevaldė, juto tik tarpusavy besikaitaliojančias, staigiai užplūstančias šalčio ir karščio bangas. „Pajutau, kad sąmonė ėmė trauktis kažkur į vidų, į vieną tašką“, – sako M. Vilkaitis apie tą būseną. Mirtis, kaip reali būtybė, kėsinosi iš jo paimti viską…
Mindaugas prisimena, jog šios ribinės akimirkos akivaizdoje ėmėsi šauktis Jėzaus (krikščioniškasis tikėjimas jam nebuvo svetimas nuo pat vaikystės, mat šeimoje tikėjimui buvo skiriamas pakankamas dėmesys: krikštas, pirmoji Komunija, jam patiko nuo mažens lankyti katalikų bažnyčią, patiko joje tvyranti rimtis, ėjo išpažinties…), Dievo tėvo, tačiau jautė, kad silpnas jo tikėjimas pagalbos jam nesuteiks. Apskritai iš nieko pagalbos negalėjo tikėtis: nei iš draugų, nei iš artimųjų. Ir vis tik nenustojo šauktis aukštesniųjų jėgų. Staiga išvydo ypatingą šviesą, kuri turėjo… gyvybę, netgi, kaip pats teigia, charakterį. Jaunas vyras pajuto, jog visa esybe ima jos link veržtis, tačiau negali: kaip pats išsiaiškina, nuodėmių našta neleidžia pajudėti ir kilti. Tačiau vis dėlto jam paliekama viltis ir žinojimas: mirtimi viskas nesibaigia. Vėl šaukiasi Dievo, o transcendentiniai potyriai nesibaigia. Šviesa staiga dingsta, prasideda puolimas. Kažkokia pikta jėga kėsinasi pagriebti ir nusinešti. Per visą esybę kaustančią baimę prasiskverbia suvokimas: viskas Dievo valioje, reikia Juo pasitikėti. Kai ši mintis nustelbė baimę, puolimas liovėsi, trumpam netgi aklina tamsa neatrodė grėsmingai. Po to jaučia, jog pateko į tunelį, kuriuo buvo nešamas milžinišku greičiu. Išlėkęs iš tunelio, atsidūrė savo kambaryje, pakibo virš savo kūno, tysančio ant lovos. Stebėdamas save gulintį iš viršaus bei iš šonų, klausė savęs: „Aš miręs?“
Atsakymas į šį klausimą atėjo vaizdiniu, panašiu į blizgančią virvę – tas blizgėjimas priminė saulės nušviestą ežero bangelių spindesį. Kadangi nesuvokė, ką tas vaizdinys reiškia, vėl ėmė šauktis Dievo. Tuomet jam buvo parodytas visas jo gyvenimas iki pat lemtingosios nakties. Nuo pat vaikystės lyg labai ryškiame spalvotame filme sukosi jo gyvenimas, jautė visas kiekvienos akimirkos savo mintis, įžvelgė veiksmų motyvus, pasekmes. Ir geri, ir blogi darbai su visomis smulkmenomis stojosi kaip gyvi (štai dar visai vaikas meta akmenį į karvutę – jaučia gėdą ir kaltę, sukeltą šio fakto, štai jau ūgtelėjęs duoda vargšui žmogui pinigėlį – tai „užskaitoma“ kaip geras darbas). Gyvenimo peržiūra – lyg ėjimas į savo teismą, kuriam, Mindaugas jautė, jis priešinosi draskomas vidinių konfliktų. „Galėjau gyventi dorybingiau…“ – įvertino savo gyvenimą Mindaugas. Paskui jį ėmė nešti žemyn (kur – vietos nusakyti neįmanoma). Pamatė rūmus, į kuriuos tiesiog įskraidintas buvo. Čia, karališkame soste, sėdėjo karališkais drabužiais apsitaisiusi tvirto sudėjimo asmenybė kaip teisėjas. „Šitas nuodėmingas“, – pasakė „teisėjas“ ir… dingo. Mindaugas pasijuto vėl tamsoje. Kas toliau? Priešais – kita būtybė. Kūnas vilko, stovi ant dviejų kojų, žaižaruoja ugninės akys – aklas teisingumo vykdytojas. Baimės jau nebuvo. Toji būtybė į Mindaugą pasižiūrėjo ir… vėl jis atsidūrė savo kambaryje.
„Patyriau Dievo malonę“
Čia vėl šaukiasi Dievo. Užplūdo didžiulė lyg galingas griaustinis energija. Vėl šaukiasi Dievo. Kažkas atsako. Dievas? Per drąsu taip teigti. Bet aiškiai ima girdėti balsą. „Ar moki lietuviškai?“ – klausia Mindaugas. Nuskamba atsakymas: „Taip.“ Būtybė priduria: „Aš atsakingas už narkotikus ir vaistus.“ (Mindaugas neslepia: jo gyvenime narkotikų būta: „žolės“ parūkydavo, gal šis vaizdinys atėjo kaip sąžinės priekaištas?). Ėmė ryškėti būtybės kūnas. Tai buvo dvasinis kūnas, kuris driekėsi nuo žemės iki dangaus. Mindaugas pajuto, kaip jį užliejo malonė, pagarbi baimė (būtybė turėjo lenktą peilį, jai iš burnos veržėsi ugnis). Vyras nusilenkė iš tos pagarbios baimės, pamanęs, jog jam jau viskas… „Ar žinai, kas esi? – paklausė būtybė ir nesulaukusi atsakymo įsakė: – Negailėk savęs!“ Mindaugas pasijuto laisviau, jau negalvojo, kad jis yra žmogus, juto tik srūvančią energiją ir daugybę klausimų: kas mane sukūrė? kam? kodėl? Su klausimais juto, kaip keitėsi jo sąmonė, plėtėsi suvokimas, atėjo išmintis, užplūdo galia. Panorėjo šokti į Visatos gelmes – šoko. Matė ten daugybę liepsnelių – kibirkštėlių (sielos?). „Ar jos tarpusavyje bendrauja?“ – pagalvojo. Atsakymas: „Tau pasisekė, tačiau dar turi valytis“. Tapo nejauku, užsimanė grįžti. Ant tos švytinčios virvės užsikabino ir grįžo. Vėl šaukiasi Dievo. Vėl užplūsta energija – meilė (jos su niekuo nesupainiosi). „Ar nori pas mane?“ – klausia jaunatvišku balsu. Mindaugas veržte veržiasi, tačiau tuoj pat stabteli: kas bus, jei jis mirs? Kentės tėvai, sesuo… Jis nepasiruošęs išėjimui… Balsas nurodo: „Sutiksi vedas, žinias apie absoliučią tiesą, – tikėk jomis. Sužinosi ir mano vardus – juos kartok su meile ir atsidavimu“. Tuo pat metu pasirodo ir ateities vizija: mato save laikantį iki tol nematytus karolius, medituojantį. Tolesni nurodymai: „Prižiūrėk savo kūnus.“
Nuo tos akimirkos Mindaugas pajuto, kad jau yra sugrįžęs į savo kūną, gali jį valdyti. Vos tai suvokus, nuriedėjo ašara ir naujas suvokimas: „Patyriau Dievo malonę“. Mindaugas neslepia, jog šis potyris – aukštesniųjų jėgų duota galimybė, kurią, jis suprato, privaląs išnaudoti.
Gyvenimas kardinaliai pasikeitė
Per vieną naktį viskas pasikeitė. Netikėtai jį aplankiusi, kaip pats sako, nepriežastinė Viešpaties malonė sudrebino jo gyvenimą iki pat pamatų. Visiškai kitokiomis akimis, negailėdamas sau kritikos, peržvelgė savo gyvenimo kelią. Koks jis buvo? „Žolė“, alkoholis, tabakas, palaidi lytiniai santykiai… Mindaugas tą akimirką sau buvo itin griežtas, bet to ir reikėjo, kaip dabar mato, kad atrastų save iš naujo.
Po tos nakties atsirado įkvėpimas keistis („Prižiūrėk savo kūnus!“ – ausyse skambėjo nežemiškajame potyryje pasakyti žodžiai). Mindaugas iškart išvyko atgal į Lietuvą ir čia ėmė svarstyti, ieškoti galimybių, kaip „tuos kūnus“ prižiūrėti. Tiesa, dar metams vėl išvyko į Angliją padirbėti, kol prieš dvejus metus grįžęs į Lietuvą jau tvirtai žinojo, kaip toliau gyvens.
Pirmiausiai pradėjo praktikuoti jogą (jautė palaimą, apimdavo įkvėpimas). Natūraliai atsisakė alkoholio, tabako, mėsos. Tiesiog savaime atkrito tai, ko jam nereikėjo. Nuošaly liko ir jo buvusi didžioji aistra – parašiutizmas.
…Mindaugas, būdamas 14 metų, ieškodamas širdžiai mielos veiklos, nuėjo į Marijampolės moksleivių kultūros centre veikusi Žvejų būrelį, tačiau pateko… į Aviamodeliuotojų būrelį – draugas, šį būrelį lankęs, paskatino. Aviamodeliavimas Mindaugui patiko. Su būrelio vadovu Mindaugu Karčiausku atvyko į ir Sasnavos aerodromą. Vadovas savo ugdytiniams ne tik aviamodeliavimo subtilybes atskleidė, tačiau Sasnavos aerodrome supažindino ir su parašiutizmu. Nepajuto Mindaugas, kaip įsiliejo į oro adrenalino fanatikų būrį, kuriam buvo ištikimas 13 metų. Per tą laiką atliko 421 šuolį. Jau dveji metai, kai Mindaugas nebešokinėja iš lėktuvo su parašiutu ant nugaros (jam to jau nebereikia), tačiau Sasnavos aerodrome vis apsilanko – sugrįžta čia lyg į namus…
Nepaisant jau įvykusių pokyčių, jaunas vyras jautė, jog širdžiai peno dar trūko. Kartą nuvyko į Vilnių jogos konferenciją, kur paskaitą skaitė bhakti jogas, kuris pristatinėjo vedas. Mindaugas pasiėmė jo kontaktus, parašė jam. Bhakti jogas pakvietė jį į Kauno vedų centrą. Bevažiuojant į Kauną, prabudo suvokimas: žingsnis po žingsnio vyksta tai, kas buvo išpranašauta potyryje… Ėmė lankyti paskaitas, jose įgytą išmintį taikyti gyvenime. Gilindamasis į Rytų kultūras, religijas, vėl išgirdo ir tris lemtingame potyryje minėtus Dievo vardus: Hare, Krišna, Rama, kurie sudaro mahamantrą. „Tai mano kelias, kad galėčiau grįžti pas Dievą“, – be jokių abejonių suvokė Mindaugas.
„Esu savo kelyje“
Žinios į jauną žmogų plūdo didžiuliu srautu. Ne tik seminarų, tokios tematikos paskaitų lankymas plėtė suvokimo ratą: Mindaugas studijavo šventraščius, ryte rijo specialiąją literatūrą, intensyviai užsiiminėjo bhakti jogos praktika, savo kasdienybėje ėmė taikyti specialius ritualus. Taip prabėgo treji metai…
V. Vilkaitis jau dveji metai yra Kauno vedų kultūros centro darbuotojas. Su Vedų centru teko ir Indijoje lankytis, tačiau svarbiausia – čia yra bendraminčiai, čia jis dirba prasmingą darbą, čia gali save ugdyti. Pokyčiai Mindaugą subrandino: tapo jis ramesnis dėl savo ateities, pasaulį ėmė matyti iš šventraščio pozicijų. Jeigu kas nors anksčiau jam būtų pasakęs, jog jis pasuks krišnaizmo keliu, ko gero, tik garsiai būtų nusijuokęs. Bet dabar tai jo kelias. Mindaugas prisimena: kai priėmė naująjį tikėjimą, kildavo klausimas: kas aš esu? Atsakymą davė vidinis balas: „Esi tarnas“. Taigi toji tarnystė – ir yra gyvenimo prasmė. „Dievas norėjo, kad eičiau būtent šiuo keliu, – sako Mindaugas. – Tad ir vykdau Jo valią. Aš nenoriu ir neketinu būti induistas, aš esu lietuvis, kuris Dievo keliu seka štai tokiu būdu. Kaip nėra angliškos ar vokiškos fizikos, taip ir religija yra universali. Juk tiesa yra tiesa, nesvarbu, kur ji buvo užrašyta. Aš tvirtai žinau, jog esu savo kelyje, ir tai suteikia gyvenimui prasmę. Prasmę suteikia ir Dievo paieškos. Žmogaus gyvenimas yra skirtas Dievo pažinimui“.
Mindaugo dvasiniai pokyčiai ėmė atsispindėti ir išorėje. Vidinė rimtis, ramybė nuo jo tiesiog sklinda, galbūt todėl artimieji, pažįstami, matydami jo pokyčius, žvelgia į tai su pagarba. O Mindaugas, noriai dalindamasis savo atradimais, niekada nepamiršta akcentuoti, jog jo kelias nebūtinai tinka kitam žmogui: kiekvienam duotas savas kelias, ir niekas kitas už tave nepajaus, ar tai tavo kelias, ar jis turi širdį…
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
zolytes geros patrauke pries miega ir atkirto graziai 😀
įdomu tai,kad krikščionių katalikų tikėjime nėra jokių vedų.Tai gal tai tabuvo Dievu apsimetęs demonas?Bet svarbu tai,kad pakito žmogaus gyvenimas į gerąją pusę.Joks kitas tikėjimas taip tiesiai neveda pas Dievą,kaip katalikų,deja…
As noriu kad visas sektas isnaikintu
I
Šaunu, kad žmogus nebijo būti savimi.