Gyvenimui išlaisvėjus, vėl galima pasėdėti miesto kavinėse bei pasižvalgyti, kas Marijampolėje pasikeitė. Taip besižvalgant sutikau ne berniuką, o jau subrendusį savivaldybės tarybos narį, kantriai su kolegomis sėdintį tarybos opozicijoje. Besidalinant miesto bei valstybės naujienomis, pletkais ir įžvalgomis, konservatyvių pažiūrų politikas netikėtai pagyrė a.a. merą Vidmantą Brazį už kryptingą miesto, jo viešųjų erdvių sutvarkymą. Taip, tai ES fondų pinigai, bet tie, kas seniai nebuvę Panevėžyje, nuvažiuokite ir rasite tą patį miesto vaizdelį, koks buvo prieš trisdešimt metų. Išvada, kad fondų lėšas reikia ne tik gauti, bet ir mokėti sėkmingai panaudoti. Gražus miestas traukia turistus, o jie palieka savo pinigus čia, pas mus. Jų srautų nesustabdė net virusas, atsidarius sienoms atvažiuoja ne tik lietuviai, bet ir latviai. Nepravažiuoja, o atvyksta pamatyti Suvalkijos ir Marijampolės.
Baigiant mėgautis kava, tarybos narys mestelėjo klausimą: „O kas dabar? Kokius iššūkius turėtume išsikelti, kad nestovėtume vietoje? Ar juos galime turėti bendrus tiek miesto bendruomenė, tiek vietos politikai?“ Koks turėtų būti atsakymas, nežinau, bet šis klausimas man iki šiol neduoda ramybės.
Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų mieste, labiau primena kultūrines, sportines kumštynes. Verda ambicijos, kurioms galo nematyti. Mažai kas išgirdo retorinį tarybos nario A. Zdanio klausimą: „Trisdešimt metų – daug ar mažai – sukurti profesionalų teatrą?”
Ar kas pastebėjo, kad senojo „Sūduvos“ stadiono futbolo aikštė taip nugyventa, kad nebetinka antrosios futbolo lygos varžyboms? Kalbama, kad ir ten, ir čia trūksta lėšų, bet jeigu belsi, bus atidaryta…
Punsko lietuvių išmintis sako: norint, kad į gimtąjį miestą sugrįžtų vaikai ir anūkai, būtina išsaugoti visas tradicijas, visą kultūrinį paveldą, kurį jie prisimena. Tai nereiškia, kad Punskas turi atrodyti kaip prieš šimtą metų, bet modernus gyvenimas negali užgožti praeities, kiek tai bekainuotų. Tokia yra ateities kaina. Tai gal ir mes neišradinėkime dviračio?