Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Jaunos moters kasdienybė – su 40 įkalintų vyrų

Jaunos moters kasdienybė – su 40 įkalintų vyrų

 

Nenuspėjami gyvenimo – laiko, svajonių, siekių, veiklos – vingiai… Jeigu prieš keletą metų kas nors būtų bent užsiminęs marijampolietei Dovilei DERENČIENEI (27 m.), kad ji daugiausia savo kasdienybės laiko praleis už grotų, ji turbūt būtų valiūkiškai pasukiojusi pirštu prie smilkinio. Juk Dovilė – tvarkingos šeimos atžala, o tokioms kalėjimas – tabu, apie kurį net nesinori ką nors žinoti. Bet šiandien Dovilė – tikriausiame kalėjime. Kaip, beje, ir jos vyras, už grotų panoręs būti anksčiau už ją. Tik ne kaliniai yra šie jauni žmonės, „zonoje“ atsidūrę už blogus darbus, o rimti pareigūnai, besistengiantys savo pozityviu požiūriu į gyvenimą užkrėsti gyvenimo labirintuose pasiklydusius žmones.

Vyras vyrų „zonoje“ – įprasta ir suprantama, tačiau moteris tokiame užgrotyje – daug kam neįsivaizduojama. Bet 2011 metais Marijampolės pataisos namų vadovai ryžosi eksperimentui (nes labai trūko vyrų, tais metais pasukusių į pelningą tolimųjų reisų vairuotojų darbą) – porai nuteistųjų būrių vadovauti paskyrė moteris – pareigūnes. Dabar vyrams „zonoje“ vadovaujančios moterys – jau ne naujovė, o geroji darbo patirtis. Šioje įstaigoje, kur bausmę atlieka mažiausiai du kartus teisti vyrai – vagys, plėšikai, sukčiai, lytiniai nusikaltėliai, žudikai ir kiti, keturių būrių viršininkėmis dirba moterys. Dovilė – viena iš jų.

– Esate diplomuota mokytoja, baigusi lietuvių kalbos studijas. Tad kaip atsidūrėte „zonoje“?

– Į pataisos namus mane atvedė darbo paieškos. Tikrai dar nuo mokymosi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje laikų mane viliojo darbas mokykloje, tačiau šiais laikais įsidarbinti švietimo įstaigose, kai nuolat mažėja moksleivių ir mažinami mokytojų etatai, beveik neįmanoma. Skelbimų apie siūlomą darbą ieškojau visur. Šitaip internete aptikau žinią apie laisvas vietas Marijampolės pataisos namuose – Apsaugos ir priežiūros skyriuje. Šioje įstaigoje tuo metu jau dirbo mano vyras, tad pataisos namai man neatrodė bauginanti darbovietė. Kai nutariau pabandyti, ir vyras, ir tėvai manęs vis klausinėjo, ar tikrai noriu dirbti už grotų, ar galiu. Aš pasitikėjau savimi.

– Turbūt prisimenate, kaip jautėtės pirmąją savo darbo dieną, kokios nuotaikos lydėjo…

– Už grotų nėra taip baisu, kaip daug kam, kas čia nesilankęs, atrodo. Kas rodoma filmuose, nuo realybės skiriasi kaip diena nuo nakties. Atsiveria durys – atsirandi „zonoje“. Ir niekas čia tavęs nepuola, niekas nesikabinėja, niekas nepribloškia įžūlumu. Už grotų – tokie patys žmonės, o ne žvėrys. Tik šie žmonės turi didesnių problemų, kai kurie – nežino, kaip jas spręsti. Pirmąją darbo dieną kolegos parodė man darbo vietą – kabinetą ir būrio gyvenamąsias patalpas, buvo kartu. Per rytinį patikrinimą pristatė mane būrio nuteistiesiems. Viskas vyko ramiai ir sklandžiai – jokių šūksnių ar plojimų, negirdėjau ir jokių replikų, nepastebėjau jokių iškalbingų grimasų nuteistųjų veiduose. Pagarbiai priėmė. Neslėpsiu, buvo truputį neramu. Praslinko ir mintis, kad štai – norėjau mokyti ir auklėti vaikus, o dabar likimas mane bloškė mokyti ir auklėti problemų turinčius vyrus. Bet žinojau – aš ne viena, turėsiu iš ko mokytis, su kuo pasitarti, nes tame pačiame kabinete dirba dar keli patyrę būrių viršininkai.

– Apibūdinkite, koks gi būrys jums teko?

– Tai yra už įvairius nusikaltimus ne po vieną kartą teistų vyrų būrys – vieni nuteistieji išeina į laisvę, kiti tik pradeda atlikti bausmę, bet nuolat būna per 40 vyrų. Dauguma jų nuteisti už vagystes. Čia, už grotų, jie turi darbą. Jauniausiam būrio nuteistajam – vos per 20 metų, vyriausias – jau pensinio amžiaus. Normalūs vyrai, tik kiekvienas atėjęs su skirtingu – savo – likimu. Pažintis su nuteistųjų bylomis neretai perša mintį, kad to nusikaltimo galėjo ir nebūti – tik atsidurta, kaip sakoma, ne vietoje ir ne laiku. Mano pareiga – padėti nuteistiesiems gyventi „zonoje“: siekti, kad būtų švari ir tvarkinga gyvenamoji aplinka, išgirsti apie problemas, išklausyti, kai žmogui reikia pasikalbėti ar ką nors sužinoti. Nuteistieji mane vadina arba viršininke, arba – auklyte. Vardu – niekada.

– Turbūt dauguma nuteistųjų įtikinėja jus, būrio viršininkę, kad yra nekaltai įkalinti?

– Nepasakyčiau. Kai tokių atsiranda, pasakau jiems, kad nesu nei Dievas, nei teisėjas, tik matau nuteisto žmogaus dokumentus, pagal kuriuos šis atsiųstas pas mus. Verkti su tokiu nuteistuoju tikrai nepuolu.

– Dėl kokių savo problemų nuteistieji dažniausiai kreipiasi į jus?

– Įkalinimo įstaiga – tai mini miestas. Kokios problemos yra visur, tokios ir čia. Štai pats pirmas nuteistasis, kreipęsis į mane, pamenu, atėjo tik pasikalbėti. Jis neslėpė, kad turi priklausomybę nuo narkotikų, bet sakė norįs keisti gyvenimo būdą. Svarstėme, nuo ko pradėti, ir abu nutarėme, kad kelio pradžia – pabaigti vidurinę mokyklą čia, už grotų. Tai, sakyčiau, buvo jam toks lengvas spyris siekti, turėti užsiėmimą. Už rankos paėmusi nenuvesiu – turi pats rodyti norą ir pastangas. Jis mokosi ir šiandien. Tas mūsų pokalbis buvo į naudą. Beje, vyrai čia gali įsigyti ir specialybę – statybininko, elektriko, tekintojo ir dar daugiau.

– Turbūt visada skatinate nuteistuosius kuo daugiau bendrauti su jų artimaisiais?

– Taip. Didžioji dauguma jų ir bendrauja. Tai jiems labai svarbu – kad nepasijustų niekam nereikalingi, niekieno nelaukiami. Kad turėtų tikslą, dėl ko išeiti į laisvę. Bet buvo vienas nuteistasis, kuris turėjo artimųjų, tik pats nenorėjo su jais bendrauti. Toks užsiplieskiantis – nieko jam nepatarsi, jeigu jis įsitikinęs kitaip. Netrukus supratau, kokia yra priežastis: vyras jautė savo nusikaltimais užtraukęs gėdą artimiesiems, todėl tiesiog nenorėjo, kad šie dar ir rūpintųsi juo.

– O dėl savo meilės reikalų vyrai ateina pas jus pasikalbėti?

– Gana dažnai. Kai reikalas konkretus, pokalbis būna lengvesnis – patardama vadovaujuosi savo suvokimu ir intuicija. Bet įkalinti vyrai labai kenčia ir „avansu“ – be jokių konkrečiai žinomų faktų. Arba nuojautomis vadovaujasi, arba nuogirdomis, ir tada jų galvose – sumaištis. Kažkas kažką pasakė, kažkas kažką parašė… Tokiais atvejais raminu juos, kad daryti išvadas galima tik žinant tikrus ir neginčijamus faktus. Patariu kantriai laukti, nieko nespartinti, aiškinu, kad laisvėje be savo vyrų likusioms moterims – irgi ne pyragai. Žiūrėk, po kurio laiko ateina padėkoti, pasigiria, kad nuotaikos jau daug geresnės.

– O jūsų pačios nuteistieji žvilgsniais ir kokiais nors dviprasmiškais pasiūlymais neatakuoja?

– Esu įsitikinusi, kad nuteistieji į mane žiūri pagarbiai, kaip į pareigūnę. Kaip į uniformuotą darbuotoją, kuri gali jiems padėti, jeigu yra problemų. O įdėmesnių žvilgsnių argi nebūna laisvėje – pavyzdžiui, gatvėje? Bet ne prisipuošusi einu pas juos – čia juk mano darbas. Ir bent jau iki šiol nuteistieji tai supranta. Kaip supranta ir tai, kad būdami geranoriški jie nelaisvėje lengviau praleis teismo jiems skirtą laiką. Mano būrio vyrai rodo iniciatyvą – noriai dirba ir tvarkosi. Patys sutvarko, pavyzdžiui, sugedusį čiaupą, jeigu nereikia papildomų detalių. Jie supranta, kad be darbo, be užimtumo galima sužvėrėti.

– Ką jūs, gana palankiai kalbėdama apie nuteistuosius, atsakytumėte pensininkams, kurie – girdime – dažnai palygina savo skurdų ir nykų gyvenimą su nuteistųjų „nerūpestinga ir sočia kasdienybe“ ir esą pavydi jiems šios gerovės?

– Atsakyčiau paprastai: kalėjimas – tikrai ne sanatorija. Čia žmonės negali mėgautis laisve. Čia 20 skirtingų charakterių, skirtingų įpročių ir skirtingo amžiaus vyrų gyvena vienoje patalpoje ir kasdien vienas kitą mato, girdi. Nuteistuosius varžo nustatytos ribos ir dėl jų veiklos, ir dėl maisto, ir dėl susitikimų su artimaisiais. Čia vyrai dažnai neturi pasirinkimo laisvės. Visa tai jiems – bausmė už padarytą nusikaltimą. Manau, iš tiesų dauguma pensininkų nepavydi įkalintiems vyrams – tai tik sparnuota frazė.

– Turbūt vyrai labai nusimena, kai po lygtinio paleidimo komisijos posėdžio išgirsta, kad šis jų noras dar nepildytinas? Ar tuomet nebūna sunkiau dirbti su nepatenkintais kaliniais?

– Ne, nebūna sunkiau. Aš kaip tik tuomet įtikinėju, kad yra dėl ko stengtis, skatinu dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, neužsidaryti ir nekankinti savęs.

– Tai kaip vertinate – sunkus jūsų darbas?

– Sunkus, „įmetantis“ į nenuspėjamas situacijas, todėl nuolat reikalaujantis psichologinių žinių, bet kartu ir įdomus, ir reikalingas.

– Gal galite pasakyti, kodėl nuteistieji galėtų norėti, kad jų būriui vadovautų moteris?

– Man pačiai nelengva atsakyti, bet aš žinau mūsų pataisos namų direktoriaus nuomonę. Jis yra sakęs, kad nuteistieji, vadovaujami moters, linkę labiau pasitempti, yra tvarkingesni, prie jos nesikeikia. Beje, kad galėtų eiti šias pareigas, moterys turi būti įgijusios teisinį arba socialinį, arba pedagoginį išsilavinimą.

– Ar jūs namie su vyru, taip pat būrio viršininku, apie darbo reikalus kalbatės? Galbūt jis – jūsų mokytojas?

– Ne, į namus darbo temų ir problemų stengiamės nesinešti, bet, kai reikia, vyras pasidalija savo darbo patirtimi. Namie mums ir taip yra ką veikti su dviem mažais – 4 ir 5 metukų – sūneliais. Bendraujame, žaidžiame, tvarkomės, iškylaujame. Be to, aš mėgstu kulinariją, randu laiko prisėsti ir prie televizoriaus.

– Nors jūsų šeima dar labai jauna, bet turbūt galite pagal savo patirtį pasakyti, kas, jūsų manymu, yra svarbiausia šeimoje, kad ji kuo ilgiau darniai gyvuotų?

– Šeimoje, manau, nejauku gyventi klausant tik proto, tačiau neįmanoma susitvarkyti gyvenimo remiantis tik jausmais. Reikia optimalaus balanso tarp proto ir jausmų, reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą visame kame.

– Gyvenate Vilkaviškio krašte, ten jau esate įsikūrę, tad taip madinga emigracija jums turbūt nebegresia? Kaip jūs vertinate jaunimą, paliekantį savo tėvus, mažus vaikus ir išvykstantį gyventi į užsienį?

– Aš manau, kad kiekvienas žmogus pats renkasi savo kelią. Jeigu mums pasitaikytų geresnės gyvenimo sąlygos užsienyje, manau, šia galimybe mūsų šeima pasinaudotų. Štai taip ir vertinu išvykstančiuosius.

– Ačiū už pokalbį.

Vida KARALIŪNAITĖ

Asmeninio albumo nuotrauka.

Nr. 15 (19), 2013 m. balandžio 13–19 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE