Pagrindinis > Kitos temos > Ką tiksi gamtos laikrodis ir mažiems, ir dideliems

Ką tiksi gamtos laikrodis ir mažiems, ir dideliems

...Kai pas mus atkeliauja žiema, išsiveskime vaikučius pavaikštinėti laukų keleliais ar užsukime į mišką. Balti snaigių patalai dengia žemę. Ir mums yra puiki proga paskaityti žiemiškos gamtos knygą.

O kokie įvairūs raštai iškils jums prieš akis, taip pat paliekant ir savąją brydę baltoj žiemos pasakoj.

Laukais nustriksi kiškutis ar stirnos eina ieškoti želmenų alkiui numalšinti. O gal prabėgs lapė, ieškodama pelių? Miške pamatysime kiaunės, šermuonėlių pėdsakus, o gal ir vilko… Tik turėsim išmokti nesupainioti vilko ir šuns pėdsakų. Pažvelkite – kokie jie skirtingi! Ir visai mums nereikia žvėrelių matyti, užtenka tik išmokti atpažinti jų pėdsakus, kad žinotume, kas mūsų aplinkoj gyvena, kas nuolat  stebi mus.

 Tik neužmirškim tinkamai apsirengti, kad šios pamokos teiktų tik neatrastų stebuklų džiaugsmą.

O jei užtiksime kurapkėlių būrelį, pasirūpinkime jomis. Vis rečiau jas sutinkame, nes tai sparčiai nykstanti rūšis. Tad ypač svarbu padėti joms išgyventi žiemos laikotarpį.

Suręskime joms iš šakų, eglišakių pastoges dviem atvirais galais, paberkime grūdų, bet nepamirškime ir žvyro atnešti. Kurapkos – grūdlesiai paukščiai, todėl virškinimui reikia žvyro ar smulkių akmenėlių. Labai šaltą, sniegingą žiemą kurapkėlės išdrįsta ateiti į sodybą, nugalėti baimę ir prašyti maisto. Tai aš patyriau pati. Aišku, suteikiau joms visokeriopą prieglobstį. Juk be galo smagu jas stebėti, kai pasisotinusios sutupia rateliu, uodegomis į vidų, kad galėtų stebėti aplinką.

Jei gyvename sodyboje, pastebime, kaip smarkiai nuo gausaus sniego nusvyra medžių šakos. Taip jos kartais ir nulūžta. Tad pagelbėkim medeliams, nupurtydami sniegą nuo jų šakų.

Dar rudenį įrenkime lesyklas paukšteliams, retkarčiais įberdami kruopų. Taip paukščiai įsidėmės, kur yra lesyklos ir, paspaudus šaltukui, jas noriai lankys. Tik tvirtai nuspręskime, ar mes to norime. Jei jau pradėjome lesinti, tai ir globokime paukštelius iki vėlyvo pavasario. Mažųjų paukštelių medžiagų apykaita labai greita, tad jei atskridę į lesyklą vieną, kitą kartą lesalo neras,  gali ir sušalti, žūti. Jie įpranta prie lesyklos, tikisi visada ten rasti maisto, tad nenuvilkime jų. Geriau nepradėti lesinti, jei tai darysite, tai tik tada, kai patys to panorėsite.

Kartais paukščiai atsitrenkia į langus. Jie trumpam apsvaigsta arba gali ir žūti. Languose atsispindi priešais esantys medžiai, tad jie ir skrenda į juos, taip atsitrenkia į langą. Kartais jie lange mato savo atvaizdą ir jį palaiko savo konkurentu – tad puola jį ir atsitrenkia į langą vėl… Yra ir daugiau įvairių priežasčių, bet galime jiems lengvai pagelbėti. Tiesiog priklijuokime ant lango, į kurį atsitrenkė, paukščio siluetą. Jį galime išsikirpti iš popieriaus.

Sniegas paslepia ir mūsų ne vietoj išmestas šiukšles, o kai jis nutirpsta, išvystame tokį šiukšlyną, kad oi oi oi… Gerbkime gamtą ir save: nemėtykime bet kur butelių, popieriaus. Juk norime, kad mūsų miesto, kaimo aplinka, miškai trauktų akį savo grožiu. Įpraskime rūšiuoti atliekas ir išmesti jas į gražius žalių, geltonų, mėlynų spalvų konteinerius: į mėlyną meskime popierių, į geltoną – plastmasę, į žalią – stiklą. Kai įprasime, tai bus taip lengva rūšiuoti, kad net nustebsite: kodėl anksčiau to nedariau?

O jei priglaudžiame beglobį šunelį ar kačiuką, auginkime juos, kol jų širdelės plaks. Gyvūnėliai užauga, pamilsta mus… O mums kartais ima ir atsibosta jais rūpintis ir vieną kartą tiesiog atsikratome jų, išvydami iš savų namų. Gal tuo momentu stabtelkime ir susimąstykime: o jei mes atsibosime saviems tėveliams ir jie išvarys mus į gatvę visam laikui? Gal tada niekad neužversime durų savo mylimiems gyvūnams?

…Bet štai ir pavasaris įsiveržia visu smarkumu, ir saulutė vis dažniau šypsosi mums. Tad pats laikas iškelti inkilus grįžtantiems čiulbuonėliams. Jie atsidėkos jums skambiomis giesmėmis. Štai pažvelkite, kokių įvairių inkilų turi paukšteliai Pašešupio parke! Gal ir jums gims įvairių minčių, idėjų, kaip nudžiuginti paukščius?

Ir pasodinkime bent po medelį. Jį gausiai kelis kartus palaistykime, kad gerai prigytų. Vis dirstelkime, kad neišdžiūtų dėl sausros.

Sudrauskime tą, kurs norės nulaužti išdykaudamas jauną medelį. Ir patys taip niekad nesielkite – juk medeliui taip skauda, kai lūžta nors viena šakelė. O jei jums sužeistų koks neklaužada rankelę? Ne viena ašara riedėtų skruostu… Taip verkia ir nulaužtas medis, tik tyliai, tyliai, taip tyliai, kad  jo skausmą gali tik pajausti…

Pavasarį pats metas susipažinti ir su įvairiomis gydomosiomis žolelėmis bei išmokti jas skirti nuo nuodingų augalų. Kai pradeda dygti dilgėlės, mamos verda skanią vitaminingą sriubą. O į ją labai panaši baltažiedė notrelė. Tik ji gydo akių ligas, tad jos valgiui nenaudokime.

Pirmoji pavasario gėlė snieguolė yra nuodinga. Tad grožėkimės jų žiedais iš tolo, kaip ir plukių, žibuoklių žiedais. Sauja plukės antžeminių ūglių – mirtina nuodų dozė.

Skleidžia žiedus ne tik plukės, bet ir šalpusniai, pienės. Štai tada, jei tik yra noro, galime susikurti biologinį žiedų laikrodį – tiesiog nusipiešti jį baltame lape. Skirtingų rūšių gėlės prasiskleidžia ne tuo pačiu metu ir eina miegoti (suglaudžia žiedlapius) taip pat skirtingu laiku. Belieka tik užsirašyti tą laiką, o gal ir gėlytę šalia nupiešti… Ir žinosite, kada kokia gėlė keliasi, kada nugrimzta į sapnų karalystę.

O jei norite tikslaus laikrodžio, tada pabandykite susikurti saulės laikrodį ant namo sienos ar kieme, pievelėje. Kad būtų aiškiau, kaip saulės laikrodžiai veikia, pasiūlykite tėveliams vasaros atostogas praleisti, drauge aplankant visus Lietuvos saulės laikrodžius! O jų yra per penkiasdešimt ir visi jie skirtingi, labai įdomūs! Taip pat labiau pažinsite ir savo kraštą, nes teks aplankyti ir Nidos Parnidžio kopos saulės laikrodį, ir neaplenkti tokių miestų kaip Klaipėda, Šiauliai, Kaunas ir t. t. Juk saulės laikrodžiai yra astronominis paveldas, turintis tik vieną trūkumą: jei nešvies saulužė, laikrodis valandų nerodys…

Kartais bevaikštinėdami galite užtikti gražiai žydintį žalčialunkio krūmą. Apeikite jį iš tolo!  Nelieskite jo. Tai labai nuodingas grožis! Pakramčius jo ištrupa net dantys!

Bet pakalbėkime ir apie linksmesnius nutikimus. Ar jūs nenorėtumėte pasisvečiuoti žalčių vestuvėse? Tikiu, kad taip. Norint sužinoti, kur jie lankosi, pasinaudokite viena maža gudrybe. Susidraugaukite su žvejais. Jie žino, kur žalčiai šildosi prieš saulutę. Vienam žvejojant žaltys į kibirą, buvusį vandenyje, vos neįpaukė. O žalčiai vestuves kelia būtent pavasarį. Tik kad jūsų jie negąsdintų, susipažinkite, kaip atrodo angis, kurios reikia pasisaugoti, kad neįkąstų. Jų nuodai nėra mirtini, bet reikalų su daktarais teks turėti. Žaltį lengva atskirti nuo gyvatės, nes jis turi geltonus skruostus.

Mokykimės su tėvelių, tėvukų ar vyresnių brolių, seserų pagalba skaityti gamtos knygą – oi, daug neatrastų paslapčių ji jums atskleis…

Taip greitai tiksi tie mūsų laikrodžiai: astronominiai, biologiniai… Kad ir kaip norėtum, jų net nepristabdysi… Tad vakar dar žydėjo sodai, o šiandien jau žiūrim – žaliaskarė vasara  svečiuojasi.

Ir gamtos knygoje atverčiame naują, jau vasaros lapą.

Paukščiai vieni dar peri, kiti – džiaugiasi jau ūgtelėjusiais vaikučiais. Dabar jiems – pats darbų įkarštis: nuolat ieškoti maisto visad alkanoms mažoms burnytėms.

Tad būkime geri, neikim arti prie lizdų, nes išbaidyti paukščiai gali palikti lizdą ir jame žus maži paukščiukai.

Kai kurie mažyliai, ypač smilginių strazdų, anksti palieka lizdą, striksi žolėje nuolat prašydami maisto. Tėvai juos mato, maitina… O mes neimkime jų į rankas, kaip neimkime ir mažų kiškučių. Kiškės pamaitina riebiu pienu, tad ir keletą parų mažas kiškutis gali nesimaitinti. O  priglaudę savuose namuose, juos atpratinsime nuo gamtos. Ir didį skausmą išgyvens mama, netekusi mažylio. Šauks jį nakties sutemose, ieškos prapuolusio vaikelio…

Jei ežys apsigyvens jūsų sodyboje, tai nėra taip jau blogai. Jie mėgsta sraiges, šliužus, peles, gyvates. Bet jie nešioja įvairias ligas, tad geriau bendrauti neliečiant jo. Ir jokiu būdu neduokime pieno. Nuo didelio jo kiekio ežį kamuos žarnyno ligos. Lai laka vandenį!

Galite išmėginti atspėti orus pagal gamtos reiškinius. Juk tai įdomu. O gal pamiršote namuose išmanųjį telefoną, bet planuojate išvyką… Tada susiraskite tvenkinį, o gal toks jūsų kieme? Tad,  priėję prie jo, stebėkite vandenį. Jei vanduo išskaidrėjęs, neužilgo sulauksite lietaus. Jei vanduo drumstas, diena bus graži. Kiek čia tiesos, įsitikinkite patys. Man tokie spėjimai pasitvirtino.

Jei norime augti sveiki, dažniau ištrūkime iš miesto ir mėgaukimės sveiku miško oru. O bevaikštant miškų keliukais, dažnai akis užkliūva už didžiulių aptvertų skruzdėlynų. Jei randate kur neaptvertą, tai padarykite jūs. Taip apsaugosite skruzdėlių namučius nuo jų sugriovimo. Ir eikite žvalgydamiesi, kad jūsų kojytė nesumintų tokios mažytės skruzdėlytės!

Vasarą smagu pabėgioti basomis po pievas. O kiek ten gyvybės! Be įvairių vabalėlių, boružėlių, džiugina mus ir įvairiaspalviai drugeliai. Pasitaiko ir retų, saugomų rūšių. Aš radau dvi saugomas rūšis ir dar penkiolika įvairių plaštakių. Susipažinkite su kai kuriomis. Tiesa, drugelių vikšrai ne tokie simpatiški, bet jų nelieskime, juk po kurio laiko skraidys ir džiugins mus skraidantys „gėlių“ žiedai.

Nepastebimai pradeda rausti, gelsti medžių lapai, užauga paukščių jaunikliai ir saulė vis žemiau pakyla… Taip nejučia atverčiame naują rudenišką gamtos knygos lapą…

Jau galime paįvairinti savo meniu skaniais grybais. Tik pirmiausiai reikia jų prisirinkti. O kad į pintinėlę nepapultų ir nuodingas, prieš vykdami grybauti, susipažinkime su jais, pasklaidydami knygas apie grybus. Bet geriausia pamoka yra ta, kurią patiriate būdami gamtoje su patyrusiais grybautojais.

O ruduo – ir tobulėjimo metas. Kiekviena perskaityta gyva gamtos knyga dar „pastorės“  įgytomis naujomis žiniomis apie įdomius reiškinius ir gamtos aplinkos išsaugojimo būdus.

Autorės nuotraukos.

Kai sniege atpažįsti nendrinės vištelės pėdsakus, tai žinai, kad ji pasiliko žiemoti. Labai šaltą žiemą jai tai nelengvas išbandymas. Kai sniege atpažįsti nendrinės vištelės pėdsakus, tai žinai, kad ji pasiliko žiemoti. Labai šaltą žiemą jai tai nelengvas išbandymas. Ir pražysta plukės. Neskinkime jų -nuodingos. Sauja plukės antžeminių ūglių - mirtina nuodų dozė žmogui! Pavasarį grįžę paukšteliai mielai apsigyvena jiems iškeltuose inkiluose.  Dažnai rudenėjant susitinkame ežį. Jis maitinasi ir kaupia atsargas žiemos miegui. Tai gal geriau aplenkim jį  ir jokiu būdu nesusigundykim pasiūlyti saldaus pienelio. Oi, kaip ežiukui suskaus pilvelį... Žalčius lengvai atpažinsime iš geltonų dėmių. Jie nenuodingi. Nekenkime jiems.  Angis - nuodinga. Atsargiai! Neužminkime jos. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite