Šįkart jūsų dėmesiui – penki sonetai iš artimiausiu metu pasirodysiančios marijampolietės poetės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės Česlovos JAKŠTYTĖS naujos poezijos knygos „Ulba lyg paukštė lemtis“. Subtilus autorės poetinio žodžio prisilietimas prie sielos virpesių, išgryninto jausmo giesmė, egzistencinių tiesų atskleidimas griežtos klasikinės formos poetiniame tekste – tai tik dalelė to, ką žada knyga „Ulba lyg paukštė lemtis“.
* * *
Klaidas savąsias taip gerai matau
nuo metų kalno, kai žvelgiu į būtį,
net keista: tik dabar tesupratau, –
juk jų galėjo šitiek daug nebūti…
Kodėl kadaise proto spinduliai
vis duždavo į slaptą sielos sieną,
ir aš grimzdau į neviltį giliai,
kentėjau naktį ir liūdėjau dieną?
Kodėl atleisti buvo taip sunku
už nuoskaudas, kitų man padarytas? –
Gal protą šį vadint labai menku?..
Ką žino vakaras, nežino rytas, –
atsakė laiko angelas ramiai, –
gyvenk ir tobulėk – tam ir gimei.
* * *
Jaunyste, išdidžioji, iškilioji,
kuri karštai degi, linksmai šėlioji,
į gelmę drąsiai šoki vandenų,
kodėl dažnai šaipaisi iš senų?..
Manai, koks šiandien, toks ir visad būsi –
į laiko tinklą niekad neįkliūsi, –
neskyrė niekam taip Būtindavys.
Ir tavo grožio rožmedis nuvys;
ir tai įvyks taip greitai, kad net keista.
Nelemta niekam, niekam likt neleista
jaunam lig šimto metų… Kaip bebus,
jautrus išlik senatvei, pagarbus –
tai dar aukščiau iškils tava dvasia!
Antraip – nusmuksi šio pasaulio akyse…
* * *
Manau, tada tikrai žmogum buvai,
kai tvarstei žaizdą – skaudžią ir kraujuotą,
kai seno skruostą švelniai bučiavai,
kai grūdus sėjai į arimą juodą,
kai vėl rymojai lig trečių gaidžių
su plunksna rankoj mūzų užkerėtas,
kai niekad negarbstei žmonių-žvaigždžių;
(gražiausias buvo Motinos portretas),
kai duonos dalinaisi žiauberuže,
kai silpnąjį prieš daug stiprių užstojai,
kai žemėj šioj kalbėjai su rože,
kai Dangiškai Apvaizdai arfa grojai,
…kai sopuliu tamsavo paakiai:
ilgėjais, laukei, bet… nepasakei – – –
* * *
Vešėjo vasara – visa jos grožė.
Ir aš it aguona širdim degiau.
Štai vėl blakstienas nemiga atvožė
ir niekaip nesulimpa jos daugiau.
Per pusę skliauto mėnuo pasislinko.
Žvaigždė Vakarė taps tuoj Aušrine…
Kas jausmo užvaldytas stebuklingo,
tasai kas naktį sapnui sako „ne“.
Vis budi akys, žvelgdamos į taką –
(ar tu mylėjai taip, ar taip jauteis?..)
Gal aušrai žiebiantis, kai saulė teka,
bent jausmo aido atskambis ateis?
Bet šūkauja gegutė vien garsi:
„Kur tu esi, kur tu esi, kur tu esi?..“
Muzika
Akordų angelas štai suplakė sparnais –
slaptingą skrynią vėl staiga pravėrė;
ir padvelkė žiedais jausmų gležnais,
ir mūsų širdys lyg nektarą gėrė
tų laimės sodų, laiko iškirstų;
iš naujo kėlės jie ir vėl žydėjo!
Mes maudėmės gelmėj skaidrioj natų,
o jos svaigino, džiugino, žadėjo
nuvest į ten, kur niekad nėr žiemos,
kur meilės balsas niekad nenutyla.
Ištrūkę iš šaltos būties brėkšmos,
atrodė, širdys švinta, kalba, kyla –
gal apžavo atsiveria skliautai?..
Akordų angelas vien težinojo tai – – –
Česlova JAKŠTYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukoje – sonetų autorė.