Sekmadienis, 10 lapkričio, 2024
Daugiau
    PagrindinisŽmonėsKūrėjasPoetė Česlova Jakštytė: „Būtis sudėtinga, subtili, prie jos probėgšmais nelabai ir prisiliesi...“

    Poetė Česlova Jakštytė: „Būtis sudėtinga, subtili, prie jos probėgšmais nelabai ir prisiliesi…“

     

    …Ji viena iš ryškiausių mūzos paliestųjų Marijampolės mieste. Ji nekalba garsiai, ji nesistengia bet kuria kaina būti matoma, tačiau vis prabyla – tuomet viskas aplinkui nuščiūva, nes kalba ji, poetė… Jos žodis, atėjęs iš pačių širdies gelmių, kuria naujus pasaulius – tokius, kuriuose nėra vietos dirbtinam blizgesiui, kur amžiną sielos tyrumą gieda nuoširdumo, tikrumo, tiesos ir meilės paukščiai. Šiame įstabiame chore kiekvienas išgirs savo širdies plazdenimą (juk kad ir kokie mes bebūtume, mumyse visuomet yra žvaigždėto dangaus ir tobulos harmonijos ilgesys…) – tokį tylų, kad gali išgirsti pavasario upelių čiurlenimą viduržiemy, tokį garsų, nustelbiantį XXI amžiaus beprotiško skubėjimo triukšmą: niekas negali būti ir garsiau, ir tyliau už sielos muziką…

    Poetės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės (nuo 2007 m.) Česlovos JAKŠTYTĖS kūrybiniame bagaže, be eilėraščių, spausdintų tiek vietiniuose, tiek respublikiniuose leidiniuose, rinktinėse, – poezijos knygos „Lygumų liepsnos“, „Ką man mena alyvos“, „Nukirptos kasos“, „Sonetai“, stambios apimties poezijos rinktinė „Amžiai ir mirksniai“, lyrinės eseistikos knyga „Širdies švelnumo štrichai“, keturios kompaktinės plokštelės, įrašytos kartu su menininku Artūru Kaminsku, kuriose – poezija akordų aidesiuos, taip pat jau visai pakeliui – naujausioji knyga „Ulba lyg paukštė lemtis“.

    Č. Jakštytė (g. 1951 m., Šakių rajone, Lepšių kaime) Marijampolėje jau 46 metai. Ji – Marijampolės Kraštotyros muziejaus darbuotoja, niekada nesustojanti… mokytis, tiesa, labiausiai mėgstanti individualias studijas (jų objektas – grožinė literatūra, literatūros istorija, kritika, estetika, mitologija, psichologija, filosofija) ir, be abejo, poetė. Pirmiausia poetė, nes kaip pati sako, „tai ir yra mano pats svarbiausias darbas, dar kitaip tariant, – pašaukimas“. O šiame darbe, arba pašaukime, poetė savo keliu viena eina, arba, jos žodžiais tariant, „Tokia jau Apvaizdos valia dyvina, – / Ar guolis, ar kapas – visuomet viena…“

    Kas glūdi romantišką polėkį pasigavusioje poetės sieloje, kokios mintys viena kitą gena filosofinio mąstymo prote, kokie jausmai šios, rodos, nežemiškos natūros širdyje sukasi? Kokia ji, balansuojanti tarp būties ir buities, individo ir visuomenės, minios ir asmenybės, lyrikos ir kasdienės rutinos – gyvenimo prozos, šnekamojo ir širdies žodžio? Pirmiausiai – suvokianti, jog tos priešybės – gyvenimo druska, o likimo duota – tarp jų rasti harmoniją, ypač kai neišvengiama tą harmoniją rasti tarp būties ir buities.        

    „Nors mes patys esame dalis būties, – kalba poetė apie būtį ir buitį, – bet apie ją žinome toli gražu ne viską – tik įsivaizduojame daug žiną. O iš tikrųjų, pasak žmonių išminties, „mūsų sąmonė tėra tik musė po dulkina skara, kuria šluostomas Visatos paveikslas…“ Ir vis dėlto kiekvienas intuityviai jaučiame, jog būtis yra tai, kas esmingiausia, kas nulemta ir nustatyta pagal tam tikrus dėsnius, kas yra ne paviršius, o gelmė, kurios niekas dar nėra išmatavęs; ir ji ateina iš Sutvėrėjo rankų. Gi buitimi dažniausiai esame užsiėmę mes, Žemės žmonės. Ir viena, ir kita yra glaudžiai tarpusavyje susiję, persipynę, kartais net susilydę. Kartais sunku pasakyti, kur baigiasi būtis ir prasideda buitis, ir atvirkščiai. Sakysime, du vienas kitą mylintys žmonės dirba kokį nors paprasčiausią žemės ūkio darbą; jiems labai gera kartu, ir tai, jog juos jungia jausmai, meilė, jau yra būtis. O jei tos meilės tarp žmonių nebūtų? Liktų buitis ir tiek. Būtis sudėtinga, subtili ir prie jos probėgšmais nelabai ir prisiliesi. Gal dėl to šio amžiaus visada skubantis žmogus ir sukuria sunkiai suvokiamą, paradoksalią, tiesiog neįtikėtiną situaciją: buitis dažnai nugali būtį…“

    Nors Č. Jakštytė, atrodo, didelė individualistė, tačiau niekada neneigia bendravimo. „Individui labai reikia vienatvės, ramybės, atskiros psichologinės erdvės, – sako poetė, – bet jam taip pat labai reikia ir visuomenės…“ Žmogaus individualizacijos procesui labai svarbu kurti save – kaip asmenybę, galinčią rasti kalbą su kitais žmonėmis. Į psichologų ginčą, ką vadiname asmenybe, ko ne, Č. Jakštytė atsako labai paprastai: „Asmenybė man graži ta, kuri yra teisinga ir tauri, išmintinga ir kartu kukli, gerbianti ir save, ir kitus. Tačiau jeigu žmogaus stiprybė pasireiškia tik tuo, kad jis sugeba skriausti silpnesniuosius, iš jų tyčiotis, toks žmogus mano akyse niekada nebus asmenybė, kad ir ką jis visuomenėje nuveiktų…“

    Poetą, jei jį visuomenė pažįsta tik iš kūrybos, dažnai sutapatina su jo kūriniais, tarsi atimdama iš jo kitą misiją – būti tiesiog žmogumi. O juk ši misija taip pat būtina. Kaip žodis – kasdienis kaip duonos kąsnis, kaip vandens gurkšnis… Č. Jakštytė mano, jog žodis – tiek širdies, tiek kasdieniškasis – privalo būti malonus, mandagus, pagarbiai pasakytas: tada ir kasdienybė tampa žymiai mielesnė, o kartais ir visai džiugi… Tik, deja, ne visada mes mokame kasdienybėje išlikti malonūs žodžiu, veiksmu… Apskritai, ko gero, būtent kuriančiam žmogui sunku suderinti realųjį, „proziškąjį“, gyvenimą su idealiuoju – kūrybos gyvenimu. „Čia viskas pernelyg susipynę, – sako poetė, – tarsi medžių šaknys tankiame miške. Pavargsti. Paklysti. Nusivili. Ir nuo rutinos, žinoma, nepabėgsi… Bet kai širdį užlieja lyrika, taipogi nelieka nieko kito, kaip tik pasinerti ir plaukti sykiu su ja. Na, o jos – toji gyvenimiškos rutinos proza ir lyrika – iš esmės skiriasi tuo, kad dvasioje vyksta visai kitas virsmas, susidariusi visai kita emocinė įtampa. Deja, politika ir sportas – štai prioritetinės sritys, o poezija… ji niekada nebuvo ir nebus pernelyg pastebima…“

    Tikro kūrėjo dalia – dažnai likti minios nesuprastam iš karto, tenkintis šešėliu, kurį sudaro saulę užstojusios abejotinos vertybės, prisidengusios visagale mada. Ne vienam itin dvasingam žmogui šiais laikais sunkiai suvokiamas kūno (ypač nuogo) kultas. „Kūnas, – mano Č. Jakštytė, – tai tarsi indas, kuriame siela vis skalbia ir skalbia savo neregimus rūbelius; dar kitaip – tai tarsi sielos šventykla. Kartais ir labai kuklioje koplytėlėje aukojamos išskirtinai gražios Mišios, o labai išdidžioje šventykloje – šalta ir nyku. Esmė ta, kad kūnas ir dvasia neišskiriami iki pat mirties ir kad jie labai įtakoja vienas kitą. Liūdina tai, kad mūsų laikais kūno kultas stebėtinai stiprėja, o dvasia skurdinama, formuojama psichologiškai primityvi pažiūra į žmogų, meilę, meną, padorumą… Geriausia, žinoma, kai kūnas sutaria su dvasia arba kai pastaroji visgi ima viršų…“

    Taigi ar įmanoma suderinti šias priešybes? Anot poetės, jos visada trukdo vienos kitoms, tame nemažai ir skausmo, ir dramatizmo. Tačiau daugelis ištveria. Galbūt todėl, kad ištveria, ir gimsta muzika, liejasi eilės?..   

    Laima GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukoje – Česlova Jakštytė.

    2 KOMENTARAI

    1. Nuoširdžiai dėkoju Česlovai už puikias eiles ir džiaugiuosi, kad gyvenime teko sutikti ir pažinti nuostabią išskirtinę menininkę. Kūrybinės sėkmės ir neišsenkančios energijos Delfų slėnyje…

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Entonis Hopkinsas

    „Prisimink, tavo laimė ir mirtis ateis pas tave reikiamu laiku. Ir tu nė velnio negali to paveikti.“ Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img