„Mūsų savaitės“ redakcija gavo laišką iš marijampoliete Zita (46 m.) prisistačiusios moters. Jame rašoma apie savo dvejones ir prašoma psichologo patarimo.
„Jau keleri metai man neduoda ramybės viena svarbi mintis. Labai norėčiau įsivaikinti nelaimėlį vaiką. Žinau, jog tokiais atvejais patariama pirmiausia įvertinti, ar to noriu, kad padėčiau vaikui, ar kad padaryčiau visavertiškesnį savo gyvenimą. O aš noriu ir to, ir to. Bet draugės ir kaimynės mane stabdo: sako, kad ateityje pasigailėsiu, nes tie „vaiknaminiai“ vaikai vis tiek kada nors parodys ragus, „išlįs jų genai“. Tai ir blaškausi dabar. Kaip man galiausiai apsispręsti, kaip pasielgti, ką daryti, kad vėliau nesigailėčiau savo poelgio? Esu dviejų jau savarankiškai gyvenančių vaikų mama. Gyvename pasiturinčiai dviese su vyru. Jis šia tema kalba nenoriai ir nedaug. Manau, nusileistų man. Netgi tikiu, kad mūsų gyvenimas būtų įdomesnis ir prasmingesnis. Ką man daryti? Kaip apsispręsti? Ar gali čia kas nors padėti?“
Programa PRIDE
Atsakydami į ponios Zitos iškeltus klausimus ir abejones, paliesime gana opią Lietuvoje įvaikinimo problemą.
Šalies vaikų globos namuose gyvena tūkstančiai vaikų. Jie laukia pagalbos, tikisi rasti vietos globėjų ar įtėvių širdyse, jų namuose. Svarbu, kad šeimos, kurios ketina globoti ar įvaikinti, rastų tikrąjį pašaukimą – padėti labiausiai stokojantiems ir bejėgiams vaikams.
Akivaizdu, kad su panašiomis abejonėmis kaip laiško autorė susiduria visi būsimi vaikų globėjai: „Ar mums pasiseks bendrauti, ar mus pripažins nauji vaikai, sakyti ar nesakyti apie įvaikinimą ir kaip apie tai pasakyti?“ ir panašiai.
Atsakyti į tokius ir daugybę kitų klausimų gali padėti mokymai, kuriuos Lietuvoje pradėta įgyvendinti nuo 2007 metų. Mokymų programoje PRIDE pagrindinis dėmesys skiriamas gebėjimams, kuriuos privalo turėti asmenys, ketinantys globoti vaiką.
Šis straipsnis yra parengtas, remiantis programos mokytojų ir dalyvių pastebėjimais ir patyrimais.
Programos dalyviai turėjo atsakyti į klausimą apie motyvus, nulėmusius jų apsisprendimą globoti vaiką. Visi kaip vieną iš priežasčių nurodė, kad nori padėti vaikui, 93 % – padaryti gerą darbą, 86 % – realizuoti save, 83 % respondentų negali turėti savo vaikų bei nurodė, kad globoti nori jų sutuoktinis, 67 % nenori turėti savo vaikų. 50 % nurodė, kad nori būti geras pavyzdys ir užpildyti tuštumą.
Išanalizavus rezultatus galima teigti, kad pirmiausia būsimi globėjai nori padaryti gera vaikui, tik po to pateikiami motyvai, susiję su respondentų asmeninėmis priežastimis. Todėl galima daryti išvadą, kad globos siekiama nesavanaudiškais tikslais.
Emilijos istorija
Tačiau, kaip sakoma, vien gerų ketinimų neužtenka, todėl programoje analizuojamos įvairios nesėkmingo įvaikinimo pavyzdžių priežastys. Pateiksime vieną iš istorijų.
Emiliją mama paliko svetimų žmonių priežiūrai, o pati kuriam laikui išvažiavo į kaimą Kauno rajone. Trejų su puse metų mergaitė buvo paimta iš namų, kuriuose ją prižiūrėjo girtaujantys asmenys, ir laikinai apgyvendinta tuomet dar veikusiame Nepilnamečių socialinės paramos ir paskirstymo centre. Iš čia mergaitę pasiėmė bevaikė sutuoktinių pora. Šeima gyveno santuokoje jau dešimt metų, atžalų nesusilaukė ir nusprendė globoti vieną vaiką. Emiliją jiems pasiūlė Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Šeima nelankė jokių mokymų, tiesiog atnešė reikalingus dokumentus ir galėjo vaiką išsivežti namo. Mergaitė globėjų šeimoje augo iki šešiolikos metų. Tik jai pabėgus iš namų, socialinės tarnybos sužinojo apie šią globėjų šeimą ir jos problemas.
Nesėkmės priežastys
Išanalizavus situaciją, paaiškėjo nesėkmės priežastys:
• Globėjų šeima nebuvo parengta globėjų vaidmeniui.
• Globėjų šeima „pasisavino vaiką“, t. y. augino jį kaip biologinį vaiką, visai nekreipdami dėmesio,
kad vaikas turi kilmę ir gyvenimo istoriją.
• Globėjų šeima nemokėjo parodyti mergaitei savo meilės, jų tarpusavio santykiai buvo konfliktiški, auklėjimo metodai netinkami ir autoritariški, o tai trukdė formuotis vaiko prieraišumui.
• Globėjų šeima nepalaikė ryšių su psichologais, socialiniais darbuotojais, vaiko teisių apsaugos
tarnybos specialistais, nes nematė reikalo tai daryti.
• Globėjų šeima nekreipė dėmesio į vaiko jausmus, jie norėjo, kad jis būtų toks, kokio jie tikisi.
Emilijos jausmai buvo ignoruojami.
• Globėjai neigiamai ir žeminamai kalbėjo apie mergaitės motiną, ypač tada, kai Emilija netinkamai pasielgdavo.
• Šeima palaikė per mažai ryšių su aplinkiniais, mergaitei draudė bendrauti su kaimynų
vaikais.
• Emiliją nuolat lygino su kitais vaikais, taip versdami ją jaustis blogai ir menkindami jos savivertę.
Laimės nerado…
Emilija, šioje šeimoje išgyvenusi trylika metų, nesijautė gerai, nors globėjus vadino tėvais. Ji bandė blogą emocinę būseną išsakyti netinkamu elgesiu, pyktį reikšdama pasyviai agresyviu būdu: meluodama, laiku negrįždama namo, bėgdama iš namų. Tai buvo jos vienintelis būdas pasakyti: „Pažiūrėkit į mane, man labai bloga gyventi.“
Ji, patekusi į Vaikų krizių centrą, kategoriškai atsisakė grįžti pas globėjus, teigdama, kad netiki, jog jie gali pasikeisti ir jos nebežeminti.
Būtina pasirengti
Kaip pasiekti, kad vaikas būtų laimingas ir mylimas naujoje šeimoje? Manyčiau, labai svarbu tinkamai parengti žmones globėjo ar įtėvio vaidmeniui.
Ar šeimai, norinčiai auginti kitų pagimdytą vaiką, reikia mokymų? Visi socialiniai darbuotojai, dirbantys su būsimais globėjais, tikina, jog mokymai yra būtini. Jie svarbūs ne tik dėl žinių ir įgūdžių, kuriuos mokymų metu įgyja būsimi globėjai ir įtėviai. Mokymams skirtas laikas – tai laikas, kai rengiamasi naujam globėjo ar įtėvio vaidmeniui. Juk šeima, norinti susilaukti biologinio vaiko, jo atėjimo turi laukti devynis mėnesius. Žmonės, norintys globoti ar įvaikinti, ruošiasi trumpiau, bet pasirengimo procesas turi didelės įtakos vaiko poreikių tenkinimo kokybei.
Globa – globotinių akimis
Ne kartą su globėjais augančių vaikų buvo klausiama, kaip jie vertina savo gyvenimą globėjų šeimoje, kas jiems brangiausia globoje ir kas skaudžiausia.
Brangiausia, augant globėjų šeimoje:
• saugumas;
• sveikatos priežiūra;
• geras poilsis;
• nėra smurto;
• geresnė ateitis;
• manimi domisi, rūpinasi;
• gyvenu ramioje aplinkoje;
• galiu tobulėti;
• nesu vienišas;
• visko turiu.
Skaudžiausia, augant globėjų šeimoje:
• neturiu tėvų;
• nekreipia dėmesio į mano nuomonę;
• ne visada galiu daryti tai, ką noriu;
• reti pasimatymai su artimaisiais;
• kiti mano, kad aš kitoks;
• jaučiu atsakomybę už blogą brolio elgesį;
• globėjai labiau myli savo vaikus;
• konfliktai su globėjais;
• jaučiuosi svetimas.
„Kad mane mylėtų!“
Konfliktai ar kitokie „skauduliai“ neišvengiami ir auginant savus vaikus, bet visa tai yra įveikiama, kai vaikas, savas ar ne, yra mylimas. Čia norėčiau įterpti vieno 10-mečio berniuko mintis.
– Arnai, kokioje šeimoje norėtum gyventi?
– Geroje.
– O kas yra gera šeima?
– Ta, kuri mane mylėtų.
Taigi, įsiklausykime, ką kalba vaikai – kartais tai būna raktas problemoms spręsti.
Sebastijono laimė
Norėčiau pristatyti vieną iš užduočių, kurią atlieka minėtos programos dalyviai. Tai yra pasakų kūrimas. Pagal užduotį jie turi parašyti pasaką, kuri paaiškintų 3–4 metų įvaikiui ar globotiniui, kodėl šis gyvena jų šeimoje ir kas atsitiko su vaiko biologine šeima.
„Kitą kartą tolimame krašte, žalio miško pakrašty, gyveno briedžiukas, vardu Sebastijonas. Dieną ganėsi laukymėje, vaikėsi drugelius ir niūniuodavo briediškas daineles, kurių labai mėgdavo klausytis pievoje gyvenančios varlės. Išvargęs po dienos nuotykių, Sebastijonas grįždavo nakvoti pas tetą Apoloniją, labai seną, jau pražilusią briedę, kurios privengė dauguma miško gyventojų. Teta Apolonija buvo gera ir labai rūpinosi sūnėnu, tačiau per dienų dienas vis megzdavo kojines, piktai šnairuodavo į kaimynus, neturėjo jokių draugų ir niekada nieko nekviesdavo į svečius. Todėl Sebastijonui dažnai būdavo liūdna, jis neturėjo nei brolių, nei seserų, o tėvai, kaip teta pasakojo, dingo per miško gaisrą dar tada, kai briedžiukas buvo visiškai mažytis ir nieko neprisiminė.
Vieną tamsų vakarą teta Apolonija, palinkusi prie mezginio, pažvelgė pro akinių viršų į briedžiuką Sebastijoną ir neskubėdama tarė:
– Vaikeli, ar tau neliūdna vakarais prie televizoriaus? Gal norėtum suvyti man siūlų kamuoliuką – ką tik baigiau paskutinį.
– Ne, teta, dabar rašau naujos dainelės žodžius, bet niekaip nepritaikau melodijos, gal galėtum man padėti?
– O ne, aš klausos neturiu, Sebastijonai. Bet galbūt žinau, kas tau galėtų padėti, – paslaptingai tarė teta Apolonija. – Rytoj tave aplankys įdomūs svečiai!
– Negali būti, – nusistebėjo Sebastijonas, – mūsų niekada neaplanko svečiai!
Naktį briedžiukas vartėsi nuo šono ant šono ir ilgai negalėjo užmigti – jam labai knietėjo sužinoti, kas tie paslaptingieji svečiai, su kuriais susitiks rytoj.
Rytas išaušo saulėtas ir gaivus. Sebastijonas pakėlė galvą virš rasotos žolės ir išvydo didelius ragus, artėjančius prie jo. Šoko ant kojų ir pamatė besišypsančias keturias akis.
– Dabar mes būsime tavo mama ir tėtis, – tarė didysis Briedis.
– Sūneli, kaip ilgai mes tavęs ieškojome, – švelniai pritarė mama Briedė, priglausdama Sebastijoną. – Visada žinojome, kad tave rasime ir galėsime gyventi kartu.
– O mes galėsime dainuoti daineles, kartu žaisti ir eiti pas ką nors į svečius? – tyliai paklausė Sebastijonas.
– Žinoma, brangusis, – atsakė tėtis Briedis, – aplankysime ir tetą Apoloniją, ir kiškių šeimyną,
o savaitgaliais galėsi lankyti miško žvėrelių chorą.
– Chorą?! – net pašoko Sebastijonas. – Aš niekada nebandžiau dainuoti kartu su kitais. Ar priims mane tokį – ilgomis kojomis ir kuprotą?
– Būsi puikus baritonas, – briedžiukui galvą paglostė tėtis, – o mama tau padės – ji baigė muzikos mokyklą.
Dar daug klausimų uždavė Sebastijonas, be perstojo plepėjo ir džiaugėsi naująja savo šeima. Kitą naktį briedžiukas miegojo ramiai, buvo pavargęs, bet laimingas. Tėtis ir mama dar ilgai vakarojo žiūrėdami, kaip gęstančios saulės spinduliai žaidžia Sebastijono plaukučiuose.“
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com,
interneto svetainė: www.velyviene.lt
TIK FAKTAI
Lietuvos vaikų globos įstaigose gyvena per 10 tūkstančių tėvų globos netekusių vaikų.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2012 m. 92 Lietuvos piliečių šeimos ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 112 tėvų globos netekusių vaikų.
Lietuviai įvaikino 62 mergaites ir 50 berniukų: 87 vaikai – iki 3 metų, 22 – nuo 4 iki 6 metų, 1 vaikas – 7 metų, 2 – 10–14 metų.
70 užsieniečių ir Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, šeimų pernai įvaikino 98 mažuosius lietuvaičius.
Pirmą kartą mūsų šalyje lietuvių šeimos įvaikino daugiau be tėvų globos likusių vaikų nei užsieniečiai.
2011 m. lietuvių šeimos įvaikino 101 be tėvų globos likusį vaiką (užsieniečių šeimos – 144 vaikus), 2010 m. – 109 (115), 2009 m. – 110 (146).
Daugiausia ne biologinius vaikus imasi auginti poros, kurių amžius – apie 35 metus.
Daugėja įvaikinančiųjų po du vaikus: 2012 m. po du mažylius įvaikino 14 šeimų, 2011 m. – 8, 2010 m. – 10.
Redakcijos archyvo nuotrauka.
Nr. 4(8), sausio 26–vasario 1 d.