Ieškodamas istorinių faktų apie senąjį, Suvalkijos perlu vadinamą Paežerių dvarą aptikau buvusios rūmų savininkės, lenkų našlės skelbimą tarpukario spaudoje. Apie jį šiek tiek vėliau. O prieš tai – trumpai apie dvarininkės vyrą Vladimirą.
Žmonių prisiminimuose vaikų neturėjęs Paežerių rūmų savininkas lenkas Vladimiras Gavronskis vertinamas dvejopai. Vieni jį laikė dosnumu pasižymėjusiu žmogumi. Samdiniai sakydavo, jeigu jau Vladimiras paskolino kaimiečiui savo gyvulį iš dvaro tvarto, tai ir dovanojo. Grąžinti nereikalavo.
Kiti atmintyje išlaikė netoli Paežerių ežero iškilusią, ant aukšto obelisko pastatytą jaunos merginos skulptūrą. Pasak legendos, tai paskutinio Gavronskio meilės auka kažkokiu būdu atėmusi sau gyvybę. Natūralaus žmogaus dydžio merginos siluetas sename dvaro parke stovėjo iki pat 1960 metų.
Kad dvarininkas mylėjo ne tik savo žmoną liudija ir kiti amžininkų prisiminimai. Pasak jų, paskutinis Gavronskis buvo vadinamas gašlūnu ir prievartautoju. Sakoma, kad retas kumetis turėjęs gražesnę žmoną ar dukrą leisdavo sau ilgai darbuotis senojo Gavronskio dvaruose.
Apie Vladimiro mirtį 1914 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ atsiliepiama taip: „Vilkaviškio Paežerių dvarų savininkas Vladimiras Gavronskis 9 d. gegužės mėnesio pasimirė Varšuvoje. Būdamas turtingas jis dar gavo palikimo keletą milijonų po kunigo Bagdono Oginskio mirties. Visuomenės reikalams paliko sulyginamai ne daug. Sakoma, kad vos apie 80 tūkstančių. Tame skaičiuje dešimt tūkstančių buvo palikta Suvalkų lenkų prekybos mokyklai. Ir dvidešimt tūkstančių – Vilkaviškio būsimam ligonbučiui. Ačiū jam ir už tai.“
Lenkų magnato kūnas buvo parvežtas į Vilkaviškį. Sakoma, kad puošnus katafalkas buvo tempiamas keturių eikliųjų žirgų. Abipus pagrindinio kelio išsirikiavo suvargę darbininkai su liepsnojančiais deglais rankose. Kai kur degė statinės su smala. Laidotuvių procesijos metu skambėjo Alvito bažnyčios varpai. O miestelio šventoriuje esančios koplytėlės rūsyje iki šiol dūla paskutinio Gavronskio kauleliai.
Paežerių rūmų savininkė Ona Gavronskienė po vyro mirties 1919 m. grįžo gyventi į Lietuvą. Likusiam laikui pasirinko puošniausią Suvalkijoje Paežerių dvaro sodybą.
Kadangi jos vyras Vladimiras atsisveikino su šiuo pasauliu dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, našlė Vilkaviškyje tapo antrasis žmogus po burmistro. Ji pasižymėjo didele įtaka Vilkaviškio miesto valdžios pareigūnams. Kartais jos seno dvaro gėlynus laistydavo iš Vilkaviškio atsiųsti Lietuvos kariuomenės kariai.
Senoji ponia, matyt norėdama įtikti dangui, Paežerių dvaro oficinoje įkūrė iškirtinai kumečių vaikams skirtą pradžios mokyklėlę. Čia vaikučiai krimto mokslus nemokamai. O už pagrindinio plento (besidriekiančio link Kybartų) buvusiame pušyne įkūrė vasarvietę. Dvarininkės rūpesčiu pušyno vasarvietėse ilsėjosi mažieji Vilkaviškio ligoniukai.
Ona Gavronskienė šeimininkavo Paežerių dvare ištisus dvidešimt metų. Laikas skriejo kaip vėjas. Prie senojo Europos žemyno artinosi karo šmėkla. Lietuvos nepriklausomybė skaičiavo paskutines laisvės dienas. O pasenusi našlė, vedama galbūt politinio nuovokumo, 1939 m. įdeda skelbimą į laikraštį:
„Parduodu dvarą. Gyvu ir negyvu inventorium. 105 ha. Tame 25 ha miško pušyno išnuomojama vasarotojams. Miške upė. Trobesiai mūriniai, o jų stogai: skarda, dachaukos, gontai. Gyvenamas namas ir aficinė iš 34 kambarių. Spirito varykla. Didelis sodas, parkas. Ežerą galima išnuomoti miesto pliažui. Susisiekimas geras, plentas vietoje. Vieta tinka kurortui. Antrašas: Vilkaviškis, Gavronskienė. Tel. 25.“
Skelbimą perskaito tuo metu vienas turtingiausių Lietuvoje žmonių, zanavykas, 1918 m. Vasario 16 dienos akto signataras Jonas Vailokaitis. Našlei Onai Gavronskienei ilgai turto pardavinėti netenka. 1939 m. birželio 20 d. laikraščio numeryje atsiranda žinutė:
„Vailokaičiai pirko dvarą. Arti miesto yra gražus Paežerių dvaras. Ant ežero kranto. Dvaro savininkė Ona Komaraitė-Gavronskienė birželio 12 d. tą dvarą su 25 ha pušyno pardavė Jonui ir Aleksandrai Vailokaičiams už 204.000 Lt.
Prieš žemės reformą Gavronskienė valdė 2325 margus žemės, kurį plotą užėmė Paežerių dvaras su palivairkais. Žemės reforma jai paliko tik 80 ha su trobesiais. Vėliau dar grąžino 25 ha miško.“
Su senąja ponia pasibaigė paskutiniai lenkų giminės šešėliai Paežerių dvaro istorijos puslapiuose. Sakoma, kad našlė Ona grįžo į Lenkiją. Anot prie Vilkaviškio dvaro vis dar gyvenančios močiutės žodžių „Gavronskienė, vaikeli, mirė po trepais.“ Suprask, didžiausiame skurde ir varge.
Lenkijoje tuo metu jau šeimininkavo Adolfo Hitlerio kariuomenė. Sakoma, kad Ona pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten ir atsisveikino su šiuo pasauliu.
Norėdami išgirsti daugiau intriguojančių istorijų kviečiame aplankyti Vilkaviškio rajone įsikūrusį Paežerių sodybos kompleksą.
Kartu su gidu pasivaikščioti senojo dvaro parko takais. Aplankyti išpuoselėtus rūmus, tarnų namus, ledainę. Užkopti į gotikos architektūros puošmeną – Belvederio apžvalgos bokštą. Apkabinti Paežerių Stelmuže vadinamą šimtametį ąžuolą. Pasigrožėti senojo parko tvenkinių kaskada ar už rūmų tyvuliuojančiu ežeru.
