Lietuvoje yra sakoma, kad antroji religija šalyje – krepšinis. Šiek tiek keista ir paradoksalu, nes apie antrąją religiją išmanau kur kas daugiau, nei apie pirmąją. Taip, nesu aš Vidas Mačiulis, tačiau su antrąja religija susiduriu kur kas dažniau. Taip ir norisi įvardinti daiktus tikraisiais vardais, t.y. krepšinį įvardinti pirmąja mūsų šalies religija.
Gerai, baigiu savo filosofinius pamąstymus. Atsigręžkime į savo „kiemą“ – Marijampolę. Ką gi Marijampolė turi bendro su krepšiniu? Ogi turi daug. Na… gal turėjo daug. Kadaise, dar ankstyvais 1994 m., Marijampolės mieste gimė vyrų krepšinio komanda Marijampolės „Kraitenė“. Pamenu, kad nors ir sunkiai, tačiau vargais ne galais ji laikėsi LKL. Netgi eidavau pažiūrėti varžybų. Vėliau reikalai blogėjo. Klubas buvo pervadintas į Marijampolės „Suvalkiją“, o galiausiai dingo iš krepšinio žemėlapio. 2007 m. UAB „Mantinga“ atgaivino vyrų krepšinį mūsų mieste, įkurdama klubą „Mantinga“ (netikėtas pavadinimas!). Kiek vėliau užgimė naujieji pavadinimai: „Sūduva“ ir galiausiai „Sūduva – Mantinga“. Kaipgi šiai komandai sekasi? Žinau nemažai žmonių, kurie sakys – PUIKIAI! Asmeniškai man žaidimas NKL (antroji krepšinio lyga) ir pasiteisinimai, kad štai pritrūko vienos pergalės, vieno metimo iki finalo ketverto, įspūdžio nedaro. Kaip nebūna pusiau nėščios moters, taip ir nebūna „beveik pergalės“ ar „beveik puikaus žaidimo“. Taigi norim mes to ar ne, bet turim pripažinti, kad nesame toks didis krepšinio miestas.
Jau įsivaizduoju Jūsų visų nepasitenkinimą manimi. Tai kaipgi Marijampolės moterys? Taip, tiesa, pakalbėsiu ir apie jas. Moterų krepšinis Marijampolėje, jei gerai pamenu, užgimė kiek vėliau nei vyrų – apie 2003 m. Berods, pirmasis moterų klubas vadinosi „Arvi – Vernitas“ (berods, sakau todėl, kad tais laikais didesnį dėmesį skyriau vyrų krepšiniui… tikrai ne diskriminacija!) Vėliau gi klubas perėjo į savo auksinį amžių, tapdamas Marijampolės „Arvi“. Beveik kas metus, sugebėdavome apginti LMKL bronzos medalius. Merginos buvo mūsų miesto pažiba. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Iš „Arvi“ patapome „Sūduva“. LMKL pastebimai susilpnėjo, tad šiuo metu neblogas mūsų merginų krepšinio vertinimas – kiekvieno mūsų asmeninis reikalas. Čia tas pats kas vertinti vyrą krepšininką, kuris Kinijos lygoje renka po 30 taškų, o Europos klube – vos 10. Kamuolys tas pats, bet rezultatas dėl visiems gerai žinomų priežasčių skiriasi.
Taigi, apžvelgus mūsų miesto krepšinį, norisi evoliucijos kreivę brėžti žemyn. Mūsų miesto krepšinį labai puikiai iliustruoja viena lauko krepšinio aikštelė. Sutapimas ar ne, bet ji yra pasiekiama einant tokiomis gatvėmis kaip Varpo (paskutinis dūžis) ar Kapų (komentaras nereikalingas). O dar ankščiau čia nuolatos su kamuoliu dunksėdavo mažieji talentai. Žolei augti sąlygos būdavo ne ką palankesnės, nei gyvybei atsirasti Veneroje ar Marse. Dabar gi, žvelgiant į šią vietą, galvoje sukasi tik viena – Maironio eilėraštis, kuris skamba visiems taip pažįstamai (pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai…). Visur krepšinio „aukso gysla“ prasideda nuo gatvė krepšinio, vėliau persikelia į mokyklas, universitetus, NKL komandas, LKL komandas, o galiausiai į tikrąjį profesionalų krepšinį tarptautiniu mastu. Simboliška ar ne, tačiau paralelė tarp aikštelės šiandienio vaizdo ir mūsų miesto krepšinio vis dėlto yra. Ir verta susimąstyti, ar miestui tikrai reikia naujos sporto arenos? Taip, žinau, ji bus ne tik krepšinio! Tačiau nauji, gražūs ir modernūs „rūbai“ vargu ar atgaivins jau pavargusį, seną ir susikūprinusį senolį – mūsų miesto krepšinį…
Šarūnas MARTIŠIUS
Autoriaus nuotrauka.
Informacijos šaltinis: http://www.marijampolesblogas.net/scaronar363no-blogas/koks-gi-tas-musu-miesto-krepsinis