Sekmadienis, 8 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisŽmonėsLikimaiLietuvės ir švedo meilę likimas bandė daugiau nei 30 išsiskyrimo metų

    Lietuvės ir švedo meilę likimas bandė daugiau nei 30 išsiskyrimo metų

     

    Kai kalbame, mąstome apie meilę, būtinai „įsijungia“ stereotipai: rasotas rožės žiedas, žvakės šviesos plazdėjimas tarp dviejų susikabinusių rankų… O tikroji meilė iš tokių stereotipų tik pasijuokia arba juos, kaip tikrovę, atiduoda žmonėms, nuėjusiems ilgą ir skausmingą kančios kelią. Vardan jos, meilės.

    Marijampolėje gyvenanti Janina Martynaitienė (g. 1952 m.), visuomenėje žinoma kaip poetė, dailininkė, savo gyvenimo patirtimi teigia ir kitą tiesą apie meilę: meilė savo žiedus atiduoda stipriesiems, po didelių likimo išbandymų gebantiems pakilti ir savo veikla teigti gyvenimą.

     …Šiandien Janina kartu su mylimu žmogumi – Svenu Olofu Andersonu, kurį likimas iš jos buvo atėmęs daugiau nei 30-čiai metų. Jaunystės meilės istorija tęsiasi po didelių išbandymų ir labai ilgo išsiskyrimo… 

    Lemtingą pažintį dovanojo fabriko statybos

     …Kilusi iš Lazdijų raj. Rudaminos miestelio, Janina į tolesnį gyvenimą išsineš tėviškės grožį: nuo pat mažens stipri mergaitė buvo atvira supančios aplinkos, gamtos grožiui, kuris ypač atsiskleisdavo per metų laikų kaitą. Mokėsi Rudaminos tuometinėje aštuonmetėje mokykloje, po to baigė Marijampolės tuometinę 2-ąją vidurinę mokyklą. Nuo pat mažumės jautusi potraukį menui (ne tik eiliavo, bet ir mėgo tapyti), Janina po vidurinės pasirinko mokslus tuometiniame Kauno technologijos technikume, mokėsi audinių apdailos, tad ir technikumą baigusi kurį laiką dirbo pagal specialybę Kauno Ziberto šilko-pliušo kombinate laborante, audinių apdailos technike-technologe. Vis tik tokia padėtis jaunos specialistės netenkino, noras siekti daugiau ją atvedė į Kauno tuometinį politechnikos institutą, kurį baigusi tapo diplomuota visuomeninio maitinimo ir prekybos organizavimo ekonomikos inžiniere technologe. Kaune nepasiliko. Atsirado galimybė dirbti Marijampolės restorano „Midaus ragas“ administratore (šias pareigas čia ėjo 10 metų), tad ji ten įsidarbinusi persikėlė į Marijampolę gyventi, tiesa, tuomet dar nežinodama, kad, ko gero, visam laikui.

      1977 m. Janinos gyvenime lemtingi. Ji, 25-erių metų žavi „Midaus rago“ administratorė, kone vienintelė iš darbo aplinkos puikiai mokanti vokiečių kalbą, priima užsakymus iš užsieniečių, reguliariai čia besilankančių pavalgyti. O tie užsieniečiai – naujojo fabriko Marijampolėje (dabar – Marijampolės pieno konservai) statytojai, kuriems vadovauja žavus inžinierius švedas Svenas Andersonas. Natūralu, kad administratorė visus užsakymus derina su vadovu. Nejučia tie pokalbiai perauga reikalo rėmus, Janinai ir Svenui netrūksta pokalbiams temų. Lietuvei palieka įspūdį užsieniečio dėmesingumas, kultūringumas, ramus bendravimo tonas, akivaizdi išmintis. Pusę metų trunka toks bendravimas, kol nejučia ima užgimti stiprūs jausmai. Svenas po darbo vis dažniau Janiną palydi namo į jos tuomet nuomojamą butą, o po jos gimtadienio ryšys tampa dar glaudesnis. Svenas Janinai visiškai atviras: neslepia, jog partnerystės sutartį pasirašęs su kita moterimi, turi sūnų, tačiau kartu su žmona nebegyvena, o bendrauja tik dėl sūnaus.       

    Geležinė TSRS uždanga mylimuosius išskiria

    Prieš daugiau nei 30 metų.
    Prieš daugiau nei 30 metų.

    Janinos ir Sveno ryšys vis stiprėja, draugystė tęsiasi iki pat 1978 m. rudenio, kol pastatomas kombinatas ir užsieniečiams ateina laikas išvykti. Geležinė TSRS uždanga tuomet socialistinio ir kapitalistinio pasaulių žmonių jausmams buvo neįveikiama siena: Svenas pasilikti negali čia, negali ir Janinos su savimi pasiimti. Jis išvažiuoja. Kurį laiką į Lietuvą plaukia laiškai iš Italijos, Japonijos, Korėjos – viso pasaulio (Svenas – talentingas inžinierius, laivų, didelių gamyklų, netgi atominių elektrinių statybos darbų vadovas, darbo reikalais keliaujantis po visą pasaulį).

    …Pagaliau ateina 1982-ieji metai – didžiųjų lūkesčių ir… nusivylimo laikas. Janina iš Sveno gauna pasiūlymą susitikti Maskvoje. Janina net nedvejoja – vykti ar ne. Meilės sparnai ją nešte nuneša į Maskvą ir… pirmasis nusivylimas: į Sveno užsakytą abiem viešbutį jos neįleidžia. Dar daugiau: nežinia iš kur atsiradę rūstūs vyrai gražiuoju jai pataria vykti į stotį, o iš ten – tiesiai iš kur atvykusi, jei nenorinti būti nuvežta į Sibirą… Įsimylėjėliai visą naktį praleidžia stotyje ir išsiskiria: Janina verkdama grįžta į Lietuvą. Sunku susitaikyti su mintimi, jog sistema neleis būti kartu su mylimu žmogumi, planuoti bendros ateities. Janiną po kurio laiko pasiekia dar vienas Sveno laiškas, rašytas Japonijoje. Deja, nieko per daug paguodžiančio: meilė, ilgesys atsimuša į neįveikiamų aplinkybių sieną.

    Stiprios moters likimas nepalaužia

    Janina vis tik nepalūžta. Sukaupusi visas jėgas, išdidžiai priima gyvenimą, žinoma, jau be mylimo žmogaus, likimą pasitikdama aukštai iškelta galva. Ji dirba, kuria eiles, tapo, rūpinasi savo buitimi, netgi mokosi vairuoti. Su ja kartu mokosi vairuoti ir statybos inžinierius Antanas Martynaitis. Tarp jų užsimezga ryšys, kuris 1983 m. vainikuojamas vestuvėmis: Janina tampa Martynaitiene. Su vyru pragyveno 33 metus. Tai buvo gražūs metai. Vyras buvo geras, dėmesingas, daug keliavo su juo, užaugino sūnų.

    Janina, tvirta moteris, į gyvenimą kabinasi visomis išgalėmis: ne tik dirbo (dirbo dar „Draugystės“ baro vedėja 10 metų, paskui 19 m. Marijampolės švietimo centre vyr. buhaltere – baigusi dar ir buhalteriją buvo, mat visada tobulėjusi, lankiusi įvairius kursus), bet ir verslą kūrė (turėjo savo taksi firmą, du prekybos kioskus). Žinoma, nepamiršdama ir kūrybos. Dar besimokydama tuometiniame Kauno politechnikos institute, Janina išleidžia pirmąją savo poezijos knygą „Jaunystės šauksmas“ (1974 m.), antroji jos knyga „Laiko paukštė“ išleista 2001 m., jos eilėraščiai spausdinti ir trijuose „Sietyno“ almanachuose, o trečioji jos poezijos rinktinė „Gyvenimo mozaika“ pasirodo visai neseniai – 2016 m. Janina – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, literatų klubo „Sietynas“ narė, ne tik eilėraščius rašanti, bet ir tapanti paveikslus, rengianti jų parodas.

    Kartu po kelių dešimtmečių išsiskyrimo

    Svenas savo didžiosios gyvenimo meilės niekada nepamiršo ir vos tik subyrėjo geležinė uždanga, puolė jos ieškoti. Du kartus atvažiavęs jos nerado, o trečiąjį kartą, 2015 m. spalio mėnesį, pats 3000 km atmynęs automobiliu į Marijampolę, savo jėgomis surasti mylimą moterį jau nepasitikėjo: iškart nuvyko į policiją, išdėstė ten savo rūpestį… Policijoje vyrui pažadėta padėti su viena sąlyga: jei pati Janina norėsianti to susitikimo. Beliko sąlygą priimti ir laukti. Janina nustebo dėl policijos pareigūnų vizito, o kai sužinojo jo tikslą ir išgirdo klausimą, ar norėsianti susitikti su užsieniečiu, pajuto, jog tie trisdešimt išsiskyrimo metų tarsi nusibraukė, dvejonių susitikti ar ne net nebuvo.

    Janina tuomet jau buvo našlė (vyras mirė 2013 m.), sunkiai išgyvenusi netektį: po vyro mirties negalėjusi nei rašyti, nei tapyti, tačiau nepalūžusi ir po šio smūgio. Lankė TAU (yras baigusi net keturis TAU fakultetus), rūpinosi buitimi, iš paskutinių jėgų kiekvieną kasdienybės akimirką stengdamasi teigti gyvenimą. Labai dažnai prisimindavo Sveną, netgi visą laiką joje buvo gyvas žinojimas, kad jis atvažiuos. Kada? Kada nors…

    …Jie susitiko. Tam, kad jau nebeišsiskirtų. Nuo 2016 m. Svenas persikėlė gyventi į Marijampolę, iš pradžių nuomojo butą, o savo mylimąją, gyvenusią su savo mama, tik lankydavo – su gėlėmis, dovanomis. 2016 m. liepos mėn. mirė Janinos mama. Po laidotuvių Svenas persikėlė gyventi pas Janiną.

    Svenas Olofas Andersonas, kone visą pasaulį išmaišęs, šiuo metu keliones dovanoja savo mylimajai. Pora kartu buvo Stokholme, Venecijoje, Drezdene, Milane, lankėsi Kroatijoje, Slovėnijoje…

    Dabar jis jai – atrama, meilė, rūpestis. „Aš tave myliu“ bent kelis kartus per dieną jai pasako, o peršasi, kaip juokauja Janina, kas mėnesį. Kada tikėtis vestuvių? Labai greitai, nors pora paslapties, kada tiksliai, neišduoda, tik Janina prasitaria, jog tuoj turėsianti naują pavardę: Martynaitienė-Anderson…

    Nuotraukos autorės ir iš asmeninio poros archyvo.

    Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina ir Svenas kartu po daugiau nei 30 išsiskyrimo metų. Janina daug dėmesio skiria tapybai. Janina daug dėmesio skiria tapybai. Janina daug dėmesio skiria tapybai. Janina daug dėmesio skiria tapybai. Janina daug dėmesio skiria tapybai. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    3 KOMENTARAI

    1. Kaip gaila,kad p. Zita tik girdejo,o nezino, kad tai buvo ne vienkartinis romanas, o tesesi laiskais daugeli metu, kaip gaila ,kad ji nezino kad ta moteris kuri jau seniai susituoke su vyresniu svedu turi tik dukra su lietuviu ,su kuriuo issiskyre, o tik po to susipazino su esamu vyru ,buk grazi,turtinga ir be pagiezos…Nereikia tik “girdeti” bet reikia ir supratingumo! Janina

    2. Aptarinėjant šį straipsnį, teko išgirsti, kad tuo laiku, kai šis švedas su kolegomis dirbo Kapsuke, buvo ir dar ne vienas trumpesnis ar ilgesnis tų Švedijos vyrų (specialistų) meilės romanas su to meto kapsukietėmis. Kalbama, kad ir vaikų mažiausiai du yra gimę iš tos internacionalinės meilės. Dabar jiems jau ir per 30 metų. Po to dar viena pora susituokė, praėjus jau kuriam laikui – kapsukietė ir gerokai vyresnis švedas. Gyvena kartu iki šiol. Todėl galima spėti, kad po kokių 5-8 metų Marijampolėje matysime negriukų ir azijietiškų bruožų turinčių vaikų, nes dabar Marijampolėje gyvena būriai tokių vyrų – kariūnų. Jie aktyviai mezga pažintis su marijampolietėmis – šios lipte limpa prie jų kaip prie medaus. Ir greičiausiai ne žvaigždes skaičiuoja susitikę.

    3. Ir istorija graži, ir gražiai parašyta! Atrodo, lyg gerą filmą būčiau pažiūrėjusi ir pasidžiaugusi puikia pabaiga! Tegul toji pabaiga šiai porai tęsiasi kuo ilgiau!

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img