Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius: visas gyvenimas – Lietuvai

Ne veltui LR Seimas, įvardijęs 2016-uosius metus Prezidento Kazio Griniaus metais, taip pagerbė šviesų atminimą Lietuvos mylėtojo, tauraus patrioto, vieno iš tautos atbudimo šauklių, visą savo gyvenimą paskyrusio jos žmonių gerovei ir sveikatai, kovai už Lietuvos valstybės atkūrimą, išsivadavimą nuo svetimųjų jungo, už Laisvę ir Demokratiją, kurios principais vėl jo nubrėžtu keliu žengiame laisvų Europos valstybių gretose. 

2016 m. gruodžio 17 d. sukanka  lygiai 150 m., kai gimė būsimasis Lietuvos Prezidentas. Jis visą savo gyvenimą buvo paskyręs Lietuvos atgimimui, nuosekliai kovodamas už lietuviškos spaudos atgavimą kaip tikras varpininkas, knygnešių organizatorius, V. Kudirkos bendražygis,  vienas iš demokratijos programos kūrėjų, siekęs Lietuvos atgimimo, vėliau tapęs jos, jau atkurtos valstybės, pagrindų kūrėju – ministeriu pirmininku, prezidentu…

Kazys Grinius gimė 1866–12–17 Selemoje, Marijampolės rajone. Tėvas, 17 ha žemės ūkininkas, buvęs raštingas, turėjęs biblioteką. Kazys namuose susipažino su M. Valančiaus, L. Ivinskio, M. Akelaičio ir kitų rašytojų kūryba. Besimokydamas Marijampolės gimnazijos penktoje klasėje, iš Petro Kriaučiūno gavo pirmuosius „Aušros“ numerius: pradėjo platinti lietuvišką spaudą, pradžioje imdamas iš knygnešių, o baigęs mokslus pats tapo draudžiamos spaudos platinimo organizatoriumi, neretai  atsigabendamas ją (ar per žmoną) iš Prūsijos.

1887 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, studijuodamas Maskvos universiteto medicinos fakultete, dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje ir 1891–1892 m. buvo tos draugijos pirmininkas. 1889 m. K. Grinius pirmą kartą pateko į Butyrkų kalėjimą už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje. Studijuodamas universitete, K. Grinius jau rašė spaudoje įvairiomis temomis. Jo straipsnius spausdino Amerikoje J. Šliūpo leidžiamas laikraštis „Balsas“. K. Grinius 1888 m.  dalyvavo Marijampolėje vykusiame pirmajame demokratų suvažiavime. Tais metais V. Kudirka,    P. Leonas, P. Kriaučiūnas, J. Staugaitis, J. Bagdonas, V. Pauliukevičius ir K. Grinius nutarė leisti laikraštį „Varpas“. 1893 m. K. Grinius, gavęs medicinos gydytojo diplomą ir apsigyvenęs Marijampolėje, vertėsi gydytojo praktika, daug rašė į „Varpą“, „Ūkininką“, pasirašinėdamas  bent dviem šimtais įvairių slapyvardžių. 1895 m. tarėsi Vilniuje dėl socialdemokratų partijos įkūrimo. 1896 m. varpininkų komiteto nutarimu dėl paramos sergančiam V. Kudirkai, jis su šeima persikėlė į Kudirkos Naumiestį. 1898–1902 m., gyvendamas Pilviškiuose, rūpinosi spaudos platinimu: pats ar žmona Joana dažnai vykdavo į Prūsiją draudžiamosios literatūros atgabenti. Rašoma, kad Joana Griniuvienė per tuos 6 metus pergabeno per pusę tonos spaudinių, kadangi žandarai jos bričkelės nekrėsdavo. 1902 rugsėjo mėn. Griniai vėl grįžo į Marijampolę. Jų namai šalia bažnyčios buvo tapę Sūduvos kultūrinio lietuvių sąjūdžio centru, o vėliau – revoliucionierių, demokratų ir socialdemokratų susirinkimų, pasitarimų vieta. 1905 m. Grinių pastangomis buvo įrengta teatrui patalpa, ir 1905–05–28 viešai, dalyvaujant chorui, pirmąkart Sūduvoje sugiedotas Lietuvos himnas, suvaidinta „Amerika pirtyje“. Tuo pavyzdžiu pasekė kiti krašto gyventojai, ir per visą mūsų regioną nusirito panašių vakarų banga: su dainomis, šokiais, žadindama tautos atgimimo nuotaikas.

Caro žandarai K. Griniui nedavė ramybės. Po kratų ir suėmimo 1905 m. gruodžio mėn.,  grįžęs į namus Marijampolėje,  su kitais vienminčiais įkūrė „Šviesos“ draugiją, kuri įsteigė Marijampolėje pirmąją lietuvių kalba dėstomą mokyklą. Grinių namai (dabar muziejus) tapo kultūrinio revoliucinio sąjūdžio centru. Organizacija „Šviesa“ augo, ir žandarams labai nepatiko toks žmonių judėjimas. Jie Grinių namuose padarė kratą, ieškodami ginklų. Abu Grinius, patalpinę į Marijampolės kalėjimą, išlaikė 12 dienų. Nepaisant to, „Šviesa“ augo ir 1908 m. jau turėjo 18 skyrių bei apie 1500 narių. Žandarai tokią kultūrinę veiklą vertino kaip labai pavojingą caro valdžiai ir K. Grinių, vėl pasodinę į Kalvarijos kalėjimą bei išlaikę 67 paras, ištrėmė iš gyvenamosios vietos, uždarė „Šviesą“. K. Grinius gyveno Vilniuje, bendradarbiavo su F. Bortkevičiene, leido laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. Prie to laikraščio buvo priedai „Žemė“, „Mokykla“. 1909 m. su kitais gydytojais (P. Avižoniu, S. Matulaičiu, J. Žemguliu ir kitais) K. Grinius pradėjo leisti „Sveikatą“. 1910 m. K.Grinius vėl grįžo į Marijampolę ir po metų suorganizavo pirmąją žemės ūkio parodą. Į ją nepriėmė transparanto su cariniu himnu, įrašytu žydiškai. Šis elgesys kvalifikuotas kaip caro autoriteto įžeidimas, ir K. Griniui vėl pusantro mėnesio teko praleisti Kalvarijos kalėjime.

1914–1919 m. K. Grinius su šeima buvo pasitraukęs nuo karo į Rusijos gilumą, su J. Jablonskiu ir P. Mašiotu buvo išrinktas į Rusijos vyriausiąją lietuvių Tarybą. 1918 m. Kislovodske, civilinio karo metu, bolševikų kareiviai nužudė jo žmoną Joaną ir dukrą Gražiną, norėjo nušauti ir patį daktarą, bet ligoniai jį apgynė. 1919 m. K. Grinius išvyko į Prancūziją. Ten mirė jo sūnus Jurgutis. Būdamas Lietuvos delegacijos repatrijavimo komisijos pirmininku, padėjo grįžti į Lietuvą iš Vokietijos nelaisvės apie 1000 lietuvių.

1919 m. K. Grinius grįžo atgal į Marijampolę. 1920 m. jis buvo Steigiamojo Seimo, vėliau – visų kitų Seimų narys. 1920–06–19–1922–02–01 K. Grinius buvo ministeris pirmininkas, su P. Rusecku redagavo laikraštį „Lietuvos žinios“. 1922 m. K. Grinius pradėjo vadovauti Kauno savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriui. Rūpestingai vystė sanitarinę-profilaktinę kryptį, rūpinosi motinos ir vaiko sveikatos centrų steigimu, mokinių sveikata, pirčių jiems steigimu, dezinfekcinių stočių organizavimu. Dr. K. Griniaus iniciatyva buvo įkurta „Pieno lašo“ draugija, kuriai jis vadovavo ir būdamas Lietuvos Respublikos Prezidentu 1926–06–17–1926–12–17.  

 Po smetoninio perversmo K. Grinius atsistatydino iš pareigų ir dirbo gydytoju. Jis įsteigė draugiją kovai su tuberkulioze ir buvo jos pirmininkas, taip pat įkūrė pirmąjį tuberkuliozinį dispanserį Kaune. Jo rūpesčiu 1930 m. buvo pastatyta sanatorija tuberkulioze sergantiems Panemunėje. 1937 m. – sanatorija tuberkulioze sergantiems Romainiuose, leidžiamas žurnalas „Kova su džiova“.

Sovietinės okupacijos metais K. Griniui buvo siūloma tapti vyriausybės vadovu, jis atsisakė. Vokiečių okupacijos metu K. Grinius su kitais pasirašė protesto raštą dėl Lietuvos kolonizavimo ir žydų žudymo, gelbėjo juos. Tai buvo neregėtos drąsos žygis. Už tai okupantai jį ištrėmė iš Kauno į Selemą. 1944 m. K. Grinius atsidūrė tremtyje – Vokietijoje. Ir čia jis nepalūžo, intensyviai dirbo. Rašė lotynų, lietuvių, vokiečių kalbomis medicinos terminologijos žodynui medžiagą, straipsnius laikraščiams. Skaitė paskaitas susirinkimuose, rašė „Atsiminimus“, kurių I tomas jo bendraminčių – lietuvių tremtinių – rūpesčiu, padedant prof. V. Biržiškai,  1947 m. buvo išleistas Tiubingene ( II t. JAV po jo mirties, III–IV t. planuojame išleisti mes šiais metais). Pirmojo „Atsiminimų“ tomo įžangoje pasakyta: „Paleisdamas į pasaulį šį menką mano tremtinio darbelį, primenu, kad jisai labiausiai liečia V. Kudirkos veiklos metus. Dėl to ir mintys krypsta į V. Kudirkos pusę. Norėčiau savo tą palikimą palydėti šiomis mintimis: „Džiaugiuosi, jei skaitytojai pastiprins savo dvasią ir norą ir toliau su atsidėjimu rūpintis tautos likimu. Nesigailėsiu parašęs „Atsiminimus“, jei atsiras daugiau tokių, kurie ne tik mėgsta giedot „Lietuva, Tėvyne…“, bet ir gyvenime vykdys tas mūsų tautos Maldos idėjas. Norėčiau, kad mes tvirčiau eitume mūsų tautos apaštalų: M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, V.Kudirkos, P. Kriaučiūno, pėdomis. Gailėkimės Lietuvių Tautos! Dar labiau mylėkime Lietuvos žemelę! Dar daugiau rūpinkimės jos išlaisvinimu“.

K. Grinius buvo nuoseklus demokratas nuo mokyklos suolo iki gyvenimo saulėlydžio.

Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. Kauno universitetas suteikė K. Griniui medicinos mokslų garbės daktaro vardą, trečiam po J. Basanavičiaus.

Vertindamas K. Griniaus veiklą Lietuvos valstiečių sąjungoje, 1933 m. visuotinis suvažiavimas jį išrinko sąjungos garbės pirmininku.

1947 m. pradžioje aštuoniasdešimtmetis Lietuvos patriotas nuvyko Amerikon. Spauda rašė: atvyko buvęs Lietuvos prezidentas. K. Grinius toliau rūpinosi gyvybiniais Lietuvos reikalais. Tikėdamas lietuvių tautos amžinybe, 1947 m. kreipėsi į 16 valstybių vadovus, Jungtinių Tautų Organizaciją, net į popiežių, prašydamas gelbėti lietuvių tautą, padėti, siekiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

1950 m. vasario mėn. 16 d. išvakarėse „Amerikos balsas“ perskaitė K. Griniaus kalbą pavergtiems lietuviams. Tai buvo paskutinis kreipimasis į savo mylimą tautą, kurios nemirtingumu tikėjo, ir tas tikėjimas buvo Jo gyvenimo tikslas.

Tais pačiais metais, birželio 4 d., užgeso jo gyvybė ir tik 1994 m. spalio 8 jo urna su palaikais buvo perlaidota gimtinėje, pastatytas gražus K. Balčiūno paminklas Kazlų Rūdos teritorijoje esančioje Maumedžių giraitėje.

Vytautas GRINIUS

Lietuvos Prezidento K. Griniaus memorialinio muziejaus direktorius