Siekdami pilnatvės ir laimės, žmonės renkasi skirtingus kelius: kiekvienas suranda, kaip jam atrodo, patį geriausią, patį priimtiniausią kelią ir dažnai nesupranta kito, net paties artimiausio žmogaus, pasukusio neįprasta kryptimi.
… išbūti su savimi…
Vienuoliai. Kas jie tokie ? Kodėl jais tampama ir ką žinome apie juos? Tikriausiai nelabai ką. Sakysite: jie atsiskyrę nuo visų, užsidarę… ką ten ir sužinosi. Pirmas iš pasauliečio išgirstas atsakymas į klausimą, kodėl tampama vienuoliu, būna maždaug toks – matyt, kažkuo stipriai nusivylė, kažkas skausmingai užgavo, kad nėra mielas šis, mums įprastas, gyvenimas. Tenka atsakymuose girdėti ir tai, kad pasirinkimas taip gyventi yra pašaukimas, aplankantis žmogų nepriklausomai nuo jo amžiaus ir gyvenimiškos patirties.
Vienuolių gyvenimas nuo seno kaitina pasauliečių vaizduotę. Pasirinkę nuošalias vietas, bėgantys į dykumas, įsikuriantys kalnuose ar užsidarantys už storų mūrų sienų, vienuoliai dar ir šiandien išlieka paslaptingais. Tereikia pamėginti įsivaizduoti, koks stiprus turi būti žmogus ir jo pašaukimas, kad surastų savyje jėgų atsisakyti įprasto gyvenimo, bendravimo su artimaisiais, draugais, atsiriboti nuo civilizacijos bei technikos pasiekimų, pasirinkdamas maldą, buvimą su savimi bei Dievu. Negalima sakyti, kad vienuoliai nežino, kas vyksta pasaulyje – jie visus įvykius stebi, priima ir vertina truputį kitaip nei pasauliečiai: per maldą Dievui jie išgyvena visas žmonijos negandas, išreiškia džiaugsmą sėkmės akimirkomis.
Įdomu būtų sužinoti, kiek mes, įprastą gyvenimą gyvenantys, ištvertume vienuolyne. Leiskime fantazijai nunešti mus už jo sienų ir tapti atsiskyrėliais.
Vienuolyne lieki tik su savimi: turi laikytis tylos – nėra televizoriaus nei kompiuterio, išjungti mobilieji telefonai – gali melstis, privalai gyventi pagal vienuolyno taisyklės… Na, žinoma, norintys gali bendrauti su vienuoliais. Bet vargu ar su jais pasikalbėsi apie tai, kaip apsirengusi tavo kaimynė, nepasiguosi jiems, jog nežinai, iš kur giminaitis gavo pinigų ir įsigijo naują mašiną, nerypausi jiems, koks žemas pragyvenimo lygis bei maži atlyginimai. Manau, kad su vienuoliais aptarsi savo vidinius patyrimus, jausmus, žaizdotos sielos skaudulius. Čia vėl klausimėlis: o ar sugebėsi, ar rasi savyje jėgų atvirauti, atrakinti užrūdijusias spynas, užkabintas ant širdies ir sielos? Gal ir pavyks. Juk tam ir yra tokios vietos kaip vienuolynai, ir tokie žmonės kaip vienuoliai. Gal būtent tokio laikino atsiskyrimo reikia daugumai iš mūsų, kad iš naujo atrastume gyvenimo tikslą ir prasmę, savo poelgius pamatavę tikrosiomis vertybėmis, galėtume atleisti skriaudėjams ir, suradę savyje jėgų, atsitiestume naujam gyvenimui.
Lietuvoje yra vienuolynų, kurie mielai priima kasdienybės išvargintus žmones, sudaro jiems sąlygas pabūti su savimi, susivokti, surasti tyloje atsakymus, kurių neišgirsi pasaulietinio gyvenimo triukšme. Teko girdėti, kad tokioje atskirtyje ir tyloje atvykėliams pavyksta išbūti ne ilgiau kaip tris paras. Išties tai – ne taip jau lengva. Pasirodo, būti su savimi – daug sunkiau nei su visu, kad ir labai mus erzinančiu, pasauliu.
Lyg sapne ar regėtum vaizdus turistiniuose atvirukuose…
Keliaujant Graikijoje teko lankytis Meteorų vienuolyne. Žodis Meteoros iš graikų kalbos išvertus reiškia „kybančios uolos“ arba „kybančios ore“. Žvelgiant į šiuos vienuolynus, tai – tikslus apibūdinimas. Jie, sakytum, pakibę ore: ant aukštų smiltainių kolonų matomi iš toli, bet kartu atrodo tokie nepasiekiami.
Meteorai – vieni iš didžiausių ir svarbiausių ortodoksų vienuolynų Graikijoje, rymantys ant įspūdingų smiltainių uolų, suformuotų jūros, plytėjusios Tesalijos lygumoje maždaug prieš 30 mln. metų.Važiuojant serpentinais ir grožintis atsiveriančiu reginiu, mėgini įsivaizduoti, kaip pateksi į vienuolynus – virvėmis, kopėčiomis ar dar kokiu kitu būdu. Nusiteiki, jog teks gerokai pasistengti, paprakaituoti kopiant, gal net užsiimti alpinizmu. Vaizdas užgniaužia kvapą… Bet šiais laikais pasiekti šias įstabias vietas daug lengviau nei tada, kai čia apsigyveno pirmieji vienuoliai.
Žiupsnelis istorijos. Pirmasis atsiskyrėlis vienoje iš Meteorų uolų, esančių 300 metrų aukštyje, apsigyveno dar 985 metais. Taip ši vietovė tapo pirmuoju religiniu prieglobsčiu, o metai laikomi vienuolynų įkūrimo pradžia. Dviejų pagrindinių vienuolynų – Gegano Meteoro ir Megalo Meteoro – įkūrėju laikomas šventasis Afanasijus. JisXIV amžiuje aukščiausioje kalnų viršūnėje (625 m aukštyje) įkūrė didžiausią Meteorų vienuolyną – Megalo Meteoro. Kaip pasakoja legenda, Afanasijaus buveinė buvo taip aukštai, kad jį galėjo ten užnešti tik angelas arba erelis. Manoma, kad XV–XVI a. ant šių įspūdingų uolų buvo pastatyta apie dvidešimt, o gal trisdešimt vienuolynų. Dabar sunku net įsivaizduoti tokią jų gausą. Meteorų vienuolynai buvo statomi iš akmenų, stogai dengiami raudonomis čerpėmis, balkonai buvo mediniai. XIX amžiuje dauguma jų sugriuvo. Iki šių dienų išlikę tik šeši vienuolynai, kuriuose gyvena apytiksliai po 10 vienuolių. Reikėtų paminėti, kad į vienuolynus laipteliai uolose iškalti buvo tik XX amžiaus pradžioje. Kaip pirmieji atsiskyrėliai vienuoliai į uolų viršūnėse esančius būstus patekdavo – vis dar neaišku. Kiek vėliau vienintelis būdas patekti į vienuolyną buvo specialus krepšys, į kurį įsodintą žmogų tam skirto įrenginio pagalba vienuoliai pakeldavo aukštyn.Tokiu pat būdu į vienuolynus buvo pristatomas ir maistas, ir statybinės medžiagos bei kiti vienuoliams būtini pragyvenimo reikmenys. Anuometinį įrenginį matėme vienuolyne kaip eksponatą, jis savo funkcijos jau nebeatlieka.
Vienuolynai visada garsėjo savo uždarumu. Tačiau laikai keičiasi – dabar jie atviri lankytojams. Įeiti į vienuolyną galima laikantis atitinkamų tenykščių taisyklių: moterys turi dėvėti ilgus sijonus (su trumpais sijonais ir net kelnėmis pasipuošę ten net nesvajokite patekti), vyrai, mūvintys šortus, taip pat neįleidžiami. Jei turisto apranga neatitinka šių taisyklių, stengiamasi jiems padėti: prie įėjimo į vienuolynus yra paruoštos specialios dėžės, kuriose gali rasti sau tinkamą rūbą – pasiskolinusi ir apsivilkusi ilgą sijoną esi įleidžiama į vidų. Tačiau ir šių aprėdų kartais pritrūksta – vienuolynai gausiai lankomi. Tuomet tenka sukti galvą, iš kur gauti tinkamą rūbą. Taip nutiko ir mums. Tačiau noras patekti ir pamatyti šiuos įspūdingus vienuolynus privertė rasti išeitį: moterys iš mūsų grupės apsigaubė „sijonais“ čia pat, vietoje, „sumodeliuotais“ iš paplūdimio rankšluosčių. Taip „pasipuošusios“ buvome įleistos – mat atitikome keliamus reikalavimus.
Vos įėję į vienuolyno teritoriją sutikome vieną tenykštį gyventoją. Jo žvilgsnis buvo kažkoks liūdnas, pavargęs, prigesęs. Ir visai nenuostabu – tampant vienuoliu ir pasirenkant ramų, atsiskyrėlišką gyvenimą, tikrai netrokštama būti tokiame turistų skruzdėlyne: smalsuolių čia gausybė, nenutylantis šurmulys, nors ir stengiamasi vaikščioti ir kalbėti tyliai. Toks ramybės drumstimas, atvėrus vienuolyno duris lankytojams, neišvengiamas, tačiau būtinas, nes turistų paliekami pinigėliai – vienintelis išsilaikymo šaltinis.
Vienuolynas, kuriame mes lankėmės, paliko neišdildomą įspūdį: bažnyčioje – nuostabios freskos, muziejuje – vertingos vienuolių religinės relikvijos ir iš seniausių laikų išlikusios knygos. Kur beeitum, kur besižvalgytum, visur švaru, tvarkinga, nepriekaištingai restauruoti pastatai. Vienuolyne veikia parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti smilkalų, senųjų ikonų kopijų, medaus, arbatžolių ar kitokių suvenyrų. Iš vienuolyno terasų atsiveria nuostabūs aplinkinių kalnų, uolų ir kitų vienuolynų vaizdai: besižvalgant sunku patikėti, kad iš tikrųjų esi tokioje įspūdingoje vietoje, jautiesi lyg sapne ar regėtum vaizdus turistiniuose atvirukuose.
Autorės nuotraukos.
