Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Motociklu – po Korsiką

Motociklu – po Korsiką

 

Bonifacijaus atostogos Bonifacijuje

Dažno lietuvio paklausus, kas yra Bonifacijus, išgirstume panašų atsakymą: tai čekų rašytojo Milošo Macoureko pasakos motyvais ekranizuoto animacinio filmo herojus geraširdis cirko liūtas, vykęs į Afriką išsvajotų atostogų. Mums nusišypsojo laimė pažinti ir kitą Bonifacijų – nepaprasto grožio uostą, įsikūrusį Prancūzijai priklausančios Korsikos salos pietinėje dalyje. Kad išvystume šį romantišką, senovės graikų ir romėnų dvasią išsaugojusį miestą, kurio senoji dalis įsikūrusi ant daugiau nei 1500 metrų aukščio baltųjų uolienų skardžio, motociklu įveikėme beveik 6000 kilometrų. Tai buvo ,,beprotiškai fantastiška“ kelionė, kupina avantiūrizmo ir rizikos, subrandinusi mus, du nerimstančius keliauninkus iš Lietuvos, naujiems žygiams.

Liepa – ne pats tinkamiausias metas keliauti: minios įspūdžių ištroškusių turistų, labai padidėjusios kainos, svilinantis karštis… Lenkija, Čekija, Austrija ir pagaliau – Italija, kuri mus pasitiko 42 laipsnių karščiu! Iki raudonumo įkaitęs E55 kelias vedė pro Pontebą, Udinę, Veneciją, Padują, vėliau A13 driekėsi link Bolonijos, A1 (E35) – iki Florencijos. Norėjosi tik šalto vandens ir kuo greičiau pasiekti Livorno uostą, iš kurio plaukia keltai į Korsiką ir Sardiniją (www.corsicaferries.comwww.sardiniaferries.com). Bilietų į keltą iš anksto nebuvome rezervavę, tačiau sumokėję 85 eurus (2 asmenys plius motociklas), keletą valandų praleidę dulkėtame uoste kartu su kitais likimo broliais, pasiryžusiais įveikti sunkumus ir bet kokia kaina išvysti šias laukinio grožio, civilizacijos nesudarkytas Viduržemio jūros salas, išplaukėme į Korsiką. Keltas Livorno–Bastia plaukė per naktį. Ankstų rytą mus jau sveikino saulėtoji Korsika.

Geografija

Korsika (pranc. Corse, kors. Corsica) – ketvirta pagal dydį Viduržemio jūros sala (po Sicilijos, Sardinijos ir Kipro), esanti į vakarus nuo Italijos, į pietryčius nuo Prancūzijos ir į šiaurę nuo Sardinijos salos. Tai vulkaninės kilmės sala, dažnai vadinama kalnuočiausia Viduržemio jūros sala, kurią nuo žemyno skiria Ligūrijos jūra, o nuo pietuose esančios Sardinijos salos – 12 km pločio Bonifacijaus sąsiauris. Korsikos, kuri dažnai vadinama iškelto nykščio sala (tuo įsitikinsite dirstelėję į žemėlapį), ilgis iš šiaurės į pietus – 183km, plotis – iki 83 km, kranto linijos ilgis – apie 1000 km. Kalnai užima visą centrinę salos dalį: saloje yra 20 viršukalnių, aukštesnių nei 2000 m, o aukščiausia vieta yra Monte Činto kalnas, siekiantis 2706 m. Salos šiaurėje išsikiša 40 km ilgio Korsikos kyšulys (Capo Corse), arba salos ,,nykštys“. Salą, kurios krantai daug kur statūs, supa daug smulkių uolingų salelių: Lavecis, Kavajas, Džiralija. Korsika – vienas iš 27 Prancūzijos regionų, turintis 302 000 gyventojų: beveik 90 proc. sudaro prancūzai ir korsikiečiai, likusieji – imigrantai, atvykę daugiausia iš Šiaurės Afrikos, taip pat iš Italijos ir Portugalijos. Korsikos valstybinė kalba yra prancūzų, o vietinė, panaši į italų, korsikiečių kalba turi regioninės kalbos statusą.

Istorija

Salos istorija įdomi tuo, kad jau romėnų laikais Korsika drauge su Sardinija sudarė vieną iš Romos provincijų. V a. žlugus Romos imperijai, į salą buvo įsiveržę vandalai, vizigotai, saracėnai, lombardai. 1347 m. Korsiką užkariavo genujiečiai ir su trumpomis pertraukomis valdė iki 1729 m. Korsikoje nuo seno buvo paplitęs kraujo kerštas – vendeta, klestėjo mafija, kildavo giminių tarpusavio karai. 1729 m. kilo Korsikos revoliucija, o po 26 metų kovų sala pasiekė nepriklausomybę: 1755 m. buvo įkurta Korsikos Respublika. Tačiau korsikiečių nerėmė jokios užsienio valstybės, ir 1769 m. šalį užkariavo Prancūzija. Tas 11 metų trukęs nepriklausomybės laikotarpis ypač brangus daugumai korsikiečių, nes ir dabartinėje Korsikoje gajos separatizmo idėjos. Nacionalistiniai judėjimai siekia salos autonomijos ar visiškos nepriklausomybės. Nors didesnė dalis korsikiečių salos nepriklausomybei nepritaria, tačiau paminklai generolui Paskaliui Paoliui, vedusiam šalį į nepriklausomybę, byloja apie korsikiečių taip branginamą laisvę, norą priklausyti tik sau, o ne Prancūzijai. Patys korsikiečiai teigia, kad yra nepriešiški jokiai tautai, tačiau, gerbdami kitų apsisprendimą, nori laisvės sau. Nesistebėkite: keliaudami po šią salą dažnai išvysite dažais užtepliotus arba kulkų suvarpytus prancūziškus užrašus. Be to, tikras korsikietis automobilių numeriuose ant raidės F(France) užklijuoja savo simbolį – emblemą su mauro galva, perrišta balta skara.

Simbolis

Kodėl būtent toks Korsikos simbolis? Į šį klausimą grynakraujis korsikietis Jan-Guay, kurio namuose buvome savaitei apsistoję, pateikė keletą atsakymų. Manoma, kad korsikiečiai, nukirtę vieno mauro galvą ir perrišę ją balta skarele, pavertė savo simboliu. Įtikinamiausia versija yra ta, jog maurai šia vėliava žymėdavo užkariautas vietas – juk raištis yra karališkumo simbolis. Dar kita versija tvirtina, kad jis buvo mitinis didvyris arba garsus kovotojas už nepriklausomybę. Kuri iš jų teisingiausia, spręskite patys. Be to, šis mauras taip pat yra ir Sardinijos, Algarvės bei Aragono simbolis.

Muziejai

Lietuviams dar neatrasta, nepažinta sala įžymi kaip Napoleono Bonaparto gimimo vieta. Faktas, kad Ajačo mieste 1769 m. rugpjūčio 15 dieną gimė garsusis karvedys ir imperatorius, padėjo Korsikai išgarsėti. Ajačas (Ajaccio) – Pietų Korsikos departamento centras, šiuolaikinės nacionalinės Korsikos sostinė. Jis traukia turistus iš visos Europos: čia jiems atviros Napoleono dėdės kardinolo Fešo (Fesho) rūmų ir Napoleono namo, kuriame įrengtas muziejus, durys. Šie muziejai, įsikūrę vienas šalia kito, lankytojų tikrai nenuvils. Fešo rūmai – tai statinys, kuris puikiai charakterizuoja istorinį Ajačo miestą. Rūmuose įkurtame muziejuje išvysite Napoleono dėdės kardinolo Fešo surinktą geriausią ikirenesansinės dailės kolekciją Prancūzijoje (po Luvro): čia yra Belinio (Giovanni Bellini), Botičelio (Sandro Botticelli), Ticiano (Tiziano Vecelli), Veronezės (Paolo Veronese), Berninio (Gian Lorenzo Bernini) ir kt. kūrinių. Čia yra ir vertingų knygų biblioteka, o kieme – kardinolo Fešo bronzinė statula. Būtinai užsukite į Notre-Dame de la Miséricorde katedrą, bent trumpam stabtelėkite prie Napoleono Bonaparto paminklo. Nusiraminkite, dairykitės neskubėdami – Korsikoje, priešingai nei Romoje ar Florencijoje, prie įėjimo į muziejus eilių nėra.

Rezervatas

Ši sala turistus vilioja ir daugybe kitų dalykų. Vienas iš jų – Skandolos gamtos rezervatas (pranc. Réserve naturelle de Scandola), įsikūręs Pietų Korsikos departamente, Osanio komunoje. Skandola garsi savo krantais, kuriuose matosi piešiniai. Skandolos krantai yra vieninteliai Europos krantai, kurie 1983 m. įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Po rezervatą uždrausta vaikščioti, tik šalia galima paplaukioti valtimi ir pasigrožėti vaizdingais klifais, urvais, grotomis. Ši ,,iškelto nykščio sala“ tokia įvairialypė, kad per vieną popietę galima suspėti paplaukioti laivu, pagulėti paplūdimyje, pavaikštinėti laukinių gyvūnų pilname miške, kuriame auga akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai, užkopti į kalnus, kuriuose auga mišrieji ir plačialapių medžių miškai, sudaryti iš ąžuolų, pušų, ostrijų, alksnių, kaštainių, kadagių, bukų ir kt. Saloje didelė paukščių įvairovė, čia taip pat sutinkamas Korsikos taurusis elnias.

Priešistorinė gyvenvietė

Apsilankėme ir Filitosoje – priešistorinėje gyvenvietėje, kurioje žmonės gyveno megalitinėje eroje – 4000–1000 m.pr.Kristų. Filitosoje įkurtas muziejus, o didžiuliame slėnyje, kur iš akmenų sklinda archajiška muzika, kurią vos perrėkia cikados, – daugybė statulų žmonių veidais. Tai priešistorinių žmonių priešai. Jie įamžindavo priešų veidus akmenyje ir tada jų nebebijodavo. Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti: užsukite į karščiu, nosį kutenančiais kvapais bei cikadų muzika viliojančią Filitosą, ir šis slėnis užburs jus ramybe: laikas čia tarsi sustojęs… Žinoma, nepamirškite ir kultūrinio paveldo, kuris labiausiai pastebimas salos miestuose. Ajačas (Ajaccio), Bastija (Bastia), Porto Večjas (Porto Vecchio), Kortė (Corte), Sartenė (Sartene) ir, be abejo, Bonifacijus (Bonifacio), kuris mums paliko patį didžiausią įspūdį, – kiekvienas jų turi savo veidą.

Bonifacijus

Bonifacijaus miestą IX amžiuje įkūrė Toskanos markizas Bonifacijus; dabar jame gyvena mažiau nei 3000 nuolatinių gyventojų. Vasarą Bonifacijus tiesiog dūsta nuo jį užplūdusių atostogaujančių prancūzų ir italų, tad geriausia ir pigiausia jį būtų aplankyti gegužės, birželio ar rugsėjo mėnesiais. Bonifacijus – miestas, kuris tiesiog užburia, jo traukai sunku atsispirti, norisi iki vėlumos klaidžioti siauromis senamiesčio gatvelėmis ir užvertus galvą gėrėtis senovinių namų virtine, besitęsiančia palei 70 metrų aukščio bangų išmuštą skardį. Žiūri ,,plačiai atmerktomis akimis“, ir atrodo, lyg saulėje spindintys balti miesto namai kabėtų ore…

Miestas yra padalytas į dvi dalis: senamiestį (Vieille Ville) ir aukštutinį miestą (Haute Ville), susibūrusį aplink senovinę IX a. citadelę, apjuostą aukšta senovine tvora. Citadelė (Citadelle), kurioje įsikūręs muziejus ir kuri buvo daugybę kartų rekonstruota ir atnaujinta, – Bonifacijaus simbolis. Uosto senamiestis, apjuostas sienomis, – tai siaurų gatvių ir istorinių pastatų labirintas, į kurį patekti galima dviejose vietose: pėsčiomis stačiais Montee Rastello ir Montee St-Roch laiptais ir pro 1854 m.pastatytus Genujietiškus vartus (Porte de Genes). Kylant motociklu į aukštutinį miestą, visą kelią lydėjo kvapą gniaužiantys vaizdai: smaragdo spalvos jūra, baltos aptrupėjusios uolos ir dar baltesnės prabangios jachtos. Liepos–rugpjūčio mėnesiais čia ir uodas nosies neįkištų, tačiau motociklas – juk ne automobilis: pastatyti jį daug lengviau. Mums labai pravertė korsikiečio jūreivio Paskalio (su juo susipažinome vos atvykę į salą ir bendraujame iki šiol) ir beveik dešimtmetį saloje gyvenančios lietuvės Audronės patarimai. Paskalis paaiškino, kur galima nemokamai pastatyti motociklą, perspėjo, kad nepaliktumėme ant motociklo jokių daiktų, o svarbiausia – šalmų. Gaila, bet ir čia vagys dirba savo darbą, o juk korsikiečiai dar taip neseniai durų nerakindavo… Neišdildomą įspūdį mums paliko ant uolų įkurtos senosios jūreivių kapinės – didžiulis mirusiųjų miestas, kurio ramybę drumsčia tik klykiančios žuvėdros.

Vis dėlto pagrindinė lankytina Bonifacijaus vieta – Karaliaus Aragono laiptai (Escalier du Roi d'Aragon). Legenda pasakoja, kad aragonai per vieną 1420 m. naktį kalkakmenio uoloje iškalė 187 laiptus, tikėdamiesi per tą naktį užimti miestą, tačiau sumanymas nepavyko. Iš tiesų laiptai čia jau stūksojo ir seniau, jais vietiniai gyventojai iš vienuolių iškasto šulinio transportavo į citadelę vandenį. Nors alinant karščiui sunkoka suskaičiuoti visus stačius laiptus, tačiau tikrai verta ir, pridursiu, nebrangu (2,5 euro). Išgerti kavos užsukite į dviejų imperatorių gatvę (Rue des Deux Empereurs). Genujiečių okupacijos laikais tai buvo pagrindinis kelias, vedantis į citadelę. Tai, kad šioje gatvėje tikrai gyveno du imperatoriai – Šarlis V ir Napoleonas, liudija ant namų iškabintos memorialinės lentelės. Įdomi ir Rūmų sargybos (Rue du Palais-de-Garde) gatvė, išpuošta dvigubai lenktais langais. Šios gatvės senovinių namų pirmuose aukštuose nepamatysite durų. Kodėl? Gyventojai, tikėdamiesi apsiginti nuo nuolatinių netikėtų antpuolių, naudodavosi kopėčiomis, kurias paskui save įtraukdavo vidun. Šią patirtį šiandien reikėtų pritaikyti mums, gyvenantiems nesaugioje Lietuvoje ir svajojantiems apie tuos laikus, kai išeidami iš namų žmonės duris užremdavo šluotomis…

* * *

Keliaudami po Korsiką supratome, kad korsikiečiai atvykėlius vertina tikrai ne pagal rūbą ar protą. Čia vertinimo kriterijai kiti, ir juos turi pajusti savo širdimi. Dėkingumas salos šeimininkams, pagarba ne tik žmonėms, bet ir kelyje drąsiai vaikščiojančioms karvėms, ir taisyklė ,,Homo homini amicus est“ – štai kas yra svarbiausia.

Sugrįžus iš Korsikos, mums dar ilgai sapnavosi neatsiejamas Prancūzijos simbolis –traškus prancūziškas batonas (baguette), burnoje tirpstantys raguoliai (cruasan), skani ir egzotiškai pikantiško skonio figų uogienė, minkšti, švieži, kieti, brandinti ir pikantiški, nosį riečiančio kvapo, tačiau išskirtinio skonio ožkų ir avių pieno sūriai ir, žinoma, vynas. Vien dėl jo – kokybiško ir ypatingo – verta dar kartą aplankyti šią nuostabią salą…

Stefanija NAVICKIENĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.

Komentaras “Motociklu – po Korsiką

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE