Ar skirstote darbus į vyriškus ir moteriškus?

Nors jau daug dešimtmečių garsiai skelbiama apie lygias vyrų ir moterų teises, tačiau teiginys „čia ne vyrų darbas“ (ir atvirkščiai) – kasdienybė. Taip, daugybė moterų vairuoja automobilius, bet remontuoja juos dažniau vyrai. O daugybė vyrų užklysta į virtuvę prie viryklės, bet vis tiek dažniau virtuvė pavadinama moters – šeimininkės – karalyste. O ar teko kada nors matyti vyrą, daugiabučio namo laiptinėje plaunantį laiptinę pagal gyventojų susidarytą grafiką? O moterį, užlipusią ant stogo ir reguliuojančią TV anteną? Arba moterį, kasančią duobę kapinėse prieš laidotuves? Arba vyrą, ravintį gėlyną miesto parke? Jeigu ir teko, tai turbūt labai retai. Vadinasi, skirtingų vyriškų ir moteriškų darbų „politika“ tebegyva.

O kaip darote jūs – ar savo kasdienybėje skirstote darbus į vyriškus ir moteriškus?

Ingrida KRIŠČIŪNAITĖ (Vilkaviškis):

– Aš neskirstau. Nuo mažens tėvų namuose taip mačiau, todėl taip ir pati gyvenu. Savo tėtį matydavau ir virtuvėje, ir dulkes valantį, ir grindis plaunantį. Žinoma, mama tuo metu nesėdėdavo su knyga rankoje – ji dirbdavo kitus darbus. Tėtis ir daržus ravėdavo, kaip ir visi šeimos nariai, tik gėlynus, tiesa, palikdavo mamai. Man atrodo, bent jau namie bet kurį darbą gali atlikti ir vyras, ir moteris. Kuris pamatė, kad reikia kažką padaryti, tas ir daro. Žinoma, draugų ar giminaičių šeimose esu mačiusi ir kitaip – darbais skirstomasi arba jų daugiau užkraunama vienam šeimos nariui. Tuo negaliu stebėtis, nes tai – poros susitarimo reikalas, pasirinktas gyvenimo būdas. Ir profesinėje veikloje, manau, daugelį darbų vienodai gerai gali atlikti ir vyrai, ir moterys. Pavyzdžiui, vadovauti kolektyvui. Nors kai augau, buvo labiau įprasta vadovą matyti vyrą. Bet jeigu aš galvočiau, kad griežtai yra vyriški ir moteriški darbai, tai policininkės tarnybos juk nebūčiau pasirinkusi, kaip yra dabar.

Eugenijus NAIKELIS (Marijampolė):

– Galiu pasakyti, kad darbų pagal juos atliekančiojo lytį aš lyg ir neskirstau, bet kad savaime taip dažnai išeina, jog kai kurie darbai nelimpa, ir viskas. Pavyzdžiui, aš nesugebu gaminti valgyti. Esu bandęs, bet man nepavyko. Ir kam man ten lįsti, jeigu žinau, kad žmonai pavyksta kur kas geriau. Tokiu principu ir gyvename: žmona nedarys pati to, ką geriau išmanau aš. Štai vinys ir plaktukai – jau mano reikalas. O mūryti sienos nesiimčiau, nes ji būtų kreiva. Ir vaikų, kai visai maži buvo, nepuldavau maudyti, prausti – tai geriau darė žmona. Aišku, ir aš nuprausčiau, bet… Be to, dauguma darbų priklauso ir nuo užimtumo. Būna, kad ne vieną darbą galime pasilikti tik savaitgaliui. O savaitgaliais dažnai aš dirbu. Tada namie aktyviai darbuojasi žmona – pavyzdžiui, žoliapjove pjauna žolę. Tai ji daro tikrai dažniau už mane. O jeigu technika pradeda streikuoti, genda – tai jau mano rūpesčių sritis. Per 18 mūsų santuokos metų susiklostė taip, kaip dabar yra.

Irma SUBAČIENĖ (Marijampolė):

– Žmonių teisės yra lygios, tad ir darbus turime dalintis lygiai – ne pagal lytį. Taip auklėju visus tris savo vaikus. Vyriausias sūnus, dvidešimtmetis, moka gaminti valgyti, jis ir indus plauna, ir dulkes valo. Net ir sūrius moka gaminti, ir daržoves konservuoti. Padeda močiutei. Paauglė dukra laisvai gali įkalti vinį į sieną, kartu su broliu krauna malkas. Tik ji silpnesnė, tad dirba pagal savo jėgas. O aš pati, sakyčiau, viską galiu pati padaryti – esu ir grindinį kieme klojusi, ir užsikišusią krosnį išvaliusi, ir glaisčiusi, ir malkas pjūklu pjovusi. Tik benzopjūklu malkų negaliu pjauti, nes jo paprasčiausiai neišlaikau. O vyrą įsivaizduoju ir stalą serviruojant, ir gėlių puokštę komponuojant, jeigu tik jis yra normalus vyras! Taigi darbų pagal jų pobūdį vyrams ar moterims neskirstau – tik pagal žmogaus jėgas ir sveikatą. Ir neabejoju, kad šeimoje bendrai atliekami visi darbai tik vienija šeimą.

Vytautas BURBA (Kalvarija):

– Žinoma, kad skirstau darbus į vyriškus ir moteriškus! Taip mačiau ir patyriau tėvų namuose augdamas, taip dabar yra ir mano šeimoje. Nesakau, kad nemoku gaminti valgyti, bet pastaruoju metu dėl didelio užimtumo ši sritis pas mus priklauso žmonai. Ji ir daugelį kitų buities darbų atlieka viena. Vyriškais darbais vadinu tokius, kuriems pirmiausia reikalinga jėga. Jiems, suprantama, laiko randu pats arba ieškau specialisto, jeigu matau, kad pats neįveiksiu. Kaip kalti vinį ir kaip elgtis su plaktukais ar replėmis ir panašiai, mane išmokė tėtis. Matau, kad toks modelis klostosi ir mano šeimoje. Glaustai sakant, darbais ir pareigomis namie dalinamės pagal užimtumą tuo metu, jėgą ir išmanymą.

Rūta ŠVIRINAITĖ (Marijampolė):

– Neskirstau darbų pagal tai, kurie tinka vyrams, o kurie – moterims. Manau, tik noro ir užsispyrimo reikia, ir tada visi darbai visiems įkandami! Aišku, yra darbų, kuriuos atlikti vyrams sekasi geriau negu moterims, ir atvirkščiai, bet daugumą darbų gali gerai atlikti ir tie, ir tie. Va, vyrai tikrai negali pagimdyti vaikų, o moteris pati savęs negali apvaisinti! Na, bet čia jau turbūt ne darbai… Sakyčiau, kai kuriuos darbus moterys yra tiesiog nusavinusios. Pavyzdžiui, šeimininkauti virtuvėje. Bet juk seniai žinoma, kad vyrai, kurie mėgsta gaminti, pagamina netgi skaniau. Turiu tokios patirties! Štai ir dabar, kai kalbamės, mano sūnus kažką gamina. O aš turiu kitokios veiklos ir laukiu….