Danute Saukaitienė:
– Taip, ir ne kartą. Prisimenu, tai buvo 2000 metais. Negalavau, tad, nors buvo dienos metas, gulėjau lovoje varstoma skausmo, kuriam kažkiek atlėgus vis skaitinėjau Šventąjį Raštą. Mano lova buvo pristumta prie sienos, atsigulus man ant kairiojo šono, prieš akis buvo uždarytos baltos durys, į kurias, skausmui stipriau suspaudus, ir žvelgdavau nieko aplink nematydama. Vieną akimirką baltame tų durų fone staiga ėmė ryškėti vaizdas – suaugusio vyro povyza, veidas, kol pasidarė visiškai ryšku. Pažinau – tai buvo Jėzaus Kristaus atvaizdas. Vos pažinusi pratrūkau raudote raudoti – raudojau ne dėl savo, dėl Jo kančios, per ašaras nustebusi žvelgiau į Jo veidą, mintyse klausdama, kodėl Jis čia. Jis, žiūrėdamas tiesiai į mane, tylėjo, tačiau Jo atsakymą pajutau turinti viduje. Tas atsakymas buvo suvokimas, jog Jo kančia buvusi didžiulė, jog aš savo kančios net lyginti negaliu su tuo, ką Jis iškentėjo. Nesilioviau raudojusi, o paslaptingas vaizdas pamažu ėmė tirpti, kol visai išnyko. Po to regėjimo sveikata stebuklingu būdu pasitaisė, nereikėjo nė į gydytojus kreiptis.
Pamenu, tais pačiais metais, kai kalėdodamas mano namuose lankėsi kunigas, papasakojau jam apie patirtą regėjimą. Dvasininką tas pasakojimas taip sukrėtė, jog jis toje kambario vietoje, kur viskas ir įvyko, krito ant kelių ir pabučiavo žemę…
Po šio regėjimo mano gyvenime daug kas pasikeitė – ypač dėl to, jog sustiprėjo tikėjimas, suvokimas, jog viskas Jo rankose.
Praėjus keleriems metams, vėl patyriau paslaptingą regėjimą. Tuomet fizinės sveikatos bėdų neturėjo, tačiau kamavo dvasinės problemos, kilusios dėl keblių santykių. Buvo dienos metas, kai priguliau ant lovos antrame namo aukšte. Atsigulus ant šono, prieš akis buvo spinta, kurios duryse staiga ėmė ryškėti šviesos rutulys. Jame pasirodė Švč. Mergelė Marija – nuostabaus grožio, besišypsanti. Nors šįkart jokio kontakto – net mintyse – nebuvo, supratau, jog viskas bus gerai: mane kankinusios problemos išsispręs. Taip ir buvo.
Prieš šiuos regėjimus (dar mano sūnus, jau seniai suaugęs vyras, buvo paauglys) teko būti ir neįtikėtino reiškinio liudininke. Gražią rudens pavakarę dviračiu važiavau namo iš sesers, kuri gyvena vos per kilometrą nuo manęs. Važiuoju per kalniuką, dešinėje – laukas, už jo matosi kolektyviniai sodai, kairėje – medžiai, kurie staiga patraukė mano dėmesį – jie buvo ryškiai apšviesti. Nukreipiau žvilgsnį per sodus, Kalvarijos pusėn. Viršuje lėtai plaukė didžiulis gelsvas rutulys, iš kurio sklido tokia šviesa, kad milžinišku spinduliu apšvietė viską: ir medžius, ir tarp jų sutūpusius namelius. Šviesa toje pusėje buvo tokia ryški, kokia būna giedrą dieną. Ir mano sūnus matė šį reiškinį.
Kitas sveiku protu nepaaiškinamas faktas. Po giminaičio mirties kitos dienos ryte girdėjau žingsnius – tarsi kažkas liptų laiptais, varstytų duris, nors nieko nebuvo…
Taigi to, ko protas paaiškinti negali, gyvenime pasitaiko. Ir ne taip jau retai.
Algimantas Vasiliauskas:
– Laikausi nuomonės, kad logišku protu galima paaiškinti iš tiesų viską, nors būna situacijų, kai tuo metu, rodos, to logiško paaiškinimo nerandi. Vis tik, toms situacijoms praėjus, ramiu protu paaiškinti gali viską arba beveik viską ir gamtos stichijų šėlsme, ir žmogaus elgesyje. Dažnai būna, kai nori nuo savęs numesti atsakomybę už kažkokį nepalankų įvykį, ieškai to, kas nepaaiškinama, nors dažniausiai tiesiog neįvertini savo jėgų ar net pervertini save.
Mano aistra – kalnai. Pirmą kartą ten patekau 1970 m. Tuometinis instruktorius jau tada man įskiepijo pagarbą kalnams, tad niekada neleidau sau būti vėjavaikiu ten, visada ten jaučiausi svečias, o ne lygus su lygiu. Šeimininkas – kalnas, jį gerbiau, jis man buvo autoritetas, išminčius, gal dėl to ir manęs jis „nestatė į kampą“, „neužsuko ausies“, kol kartą praradau pagarbos momentuką – kažko neįvertinau…
Daugybę metų bent porą kartų per metus kopdavau į kalnus (o dar anksčiau šios išvykos buvo dažnesnės). Niekada neskaičiavau įveiktų viršukalnių – reikėdavo tiesiog pabūti kalnuose. Vėliau, įgavęs patirties, ir kitus žmones į kalnus vesdavau, o vadinau save kalnų turistu – ne alpinistu. Į kalnus eidavau su didele pagarba jiems, nerizikuodamas, gal todėl, kaip minėjau, iki 2010 m. pavykdavo išvengti didelių traumų? Žinoma, čia viskas yra daug sudėtingiau: mažai deguonies, dideli fiziniai krūviai. Šąlant, pučiant žvarbiam vėjui, susiduriant akis į akį su tikrais pavojais apninka mintys, jog jau apsieisiu aš be tų kalnų, netgi kvailinu save, kam man iš viso to reikia, tačiau vos grįžus – vėl visos mintys apie kalnus. Kalnuose kitaip žmogus vertina savo galimybes, aiškiau, realiau viską suvokia, paprastai atsiskleidžia gerokai daugiau nei rutiniškoje kasdienybėje.
Mano pasaulėžiūra tokia, kad atsitiktinumams, sutapimams linkęs nepalikti vietos: aš, kaip asmenybė, prisiimu atsakomybę už savo stiprybę, silpnumą, kaip susikuriu viską, taip ir turiu, tačiau tai, kas įvyko su Tumynais (Laima ir Arūnas Tumynai – marijampoliečiai, 2009 m. žuvę kalnuose. – Aut. past.) bei po to vykę įvykiai, verčia mane abejoti savo nuostata – visgi yra kažkokia nematoma ranka…“
…2007 m. „Laima Tumynienė paklausė, ar nesutikčiau juos (Laimą ir Arūną Tumynus) užvesti į Momblaną. Tas kalnas techniškai galbūt nėra labai sudėtingas, tačiau daug kas čia priklauso nuo oro sąlygų ir vadovo. Jei noras neišblės, prieš Momblaną pasiūliau jiems išbandyti kitus, visiškai nesudėtingus maršrutus, mat jie kalnuose buvę tik kaip slidininkai. Taigi su Tumynais kitą vasarą buvome kalnuose prie Zakopanės, žiemą – Tatruose. Taip treniravomės ruošdamiesi Momblanui.
Tumynai buvo pasiryžę užkopti į Momblaną 2009 m. vasarą, tačiau tuomet turėjau asmeninių rūpesčių (tarsi iš anksto buvo uždrausta vykti su Tumynais) ir į kalnus ištrūkti negalėjau. Pasiūliau Tumynams kelionę atidėti, tačiau jie nesutiko. „Nepyksi, jei kitą vedlį kviesiu?“ – pasiteiravęs A. Tumynas. „Žinoma, ne“, – atsakiau.
Su kitais vedliais 2009 m. liepos mėnesį Tumynai visgi išsirengė į kalnus. Į Momblaną tuomet vyko šešių žmonių grupė. Liepos 14 d. jau ruošėsi kopti į Monblaną. Iš Šamoni (ten buvo apsistoję) stotelės traukinuku visi šeši lietuviai buvo perkelti į 2,3 km aukštį, o toliau jau patys kopė. Tądien patys jie pakilo dar 500 metrų aukštyn ir nakvoti liko turistų namelyje. Kitą dieną, liepos 15-ąją, dėl oro sąlygų nutarė pasilikti stovyklavietėje, o liepos 16-ąją iš pat ankstyvo ryto ėmė kopti į viršukalnę. Tą pačią dieną pasiekė 4810 metrų kalną ir nusileido iki namelio, buvusio 3,2 km aukštyje. Pernakvoję namelyje liepos 17 d. leidosi į Šamoni. Iki saugios vietos tebuvo likę visai nedaug, kai netikėtai įvyko tai, ko niekas niekada negalės atitaisyti… Reikėjo pereiti ledyno tarpą, vadinamą kuluarą (savotišką „vamzdį“ kalnuose, kurių nuolat tam tikrais periodais krenta akmenys), per kurį keliautojai turėjo eiti grupelėse po tris. Laima ir Arūnas Tumynai bei kaunietis Vytautas Diominas ėjo pirmi, kai netikėtai juos užpuolė akmenų griūtis ir visus tris nusinešė žemyn.
…Praėjus mėnesiui po tragedijos, Tomui Tumynui, žuvusiųjų sūnui, pažadėjau po metų įamžinti tėvų žūties vietą. Tuomet dar nežinojau, jog norint šį pažadą išpildyti ne tik reikės ypač daug pastangų, tačiau ir pripažinti likimo įnoringumą…
2010 m. sausio pradžioje jau buvau vėl kalnuose. Bet šįkart čia iš tikrųjų tarsi prabilo likimas (vėliau aiškinsiu, jog per daug pasitikėjęs savo jėgomis, jog per mažai rodęs pagarbos kalnams, tačiau nenuneigsiu, jog esama čia ir racionaliai nepaaiškinamų dalykų). Kopdamas į viršų, ėjau tokiu pačiu kuluaru, kokiu ėjo ir Tumynai. Buvo likęs vos vienas žingsnis, kurį žengus pavojinga zona būtų likusi už nugaros. Bet… Žingsnis į saugią zoną virto žingsniu į prarają. Beveik 300 metrų kritau akmens ir ledo šlaitu. Po to apie 20 minučių gulėjau kraujo klane, sąmonę tai prarasdamas, tai vėl atgaudamas. Paskui kažkaip prišliaužiau prie akmens, atėjo draugas… Kita lietuvių alpinistų grupė pakvietė gelbėtojus, kurie atvykę sraigtasparniu ir įvertinę visą situaciją pirmiausiai pasakė: „Švęsk gimtadienį“, mat išties atrodė tikras stebuklas, kad išvis likau gyvas. Pervertinau savo jėgas: man tuomet buvo 55 metai, per daug atsipalaidavau, reikėjo pagarbiau elgtis, todėl ir nubaustas buvau.
Nelaimės metu lūžo stuburas. Mėnesį praleido ligoninėje, po to mėnesį – sanatorijoje, o toliau pusę metų suėmė griežtai save į rankas, atstatinėdamas kūną, ir jau liepos mėnesį kartu su žuvusių Tumynų sūnumi bei dviem bičiuliais išsirengiau į Momblaną pritvirtinti žūties vietoje atminimo lentelės. Kelionė buvo sėkminga. Pritvirtinome atminimo lentelę 3,5 km aukštyje (aplink tokių lentelių daugybė), uždegėme žvakutes…
Po to apmąsčiau, jog pats buvau kaltas – pervertinau savo jėgas: daugiau pagarbos kalnui reikėjo turėti ir kukliau savo jėgas vertinti.
Pagarba kalnui, jo didybei, galybei – pagarba tam, kas per amžių amžius stovėjo ir dar stovės, tai didinga, taigi tam tikras pagarbus atstumas turi būti išlaikomas. Pagarba kalnams – postulatas, tai neįrodinėjama, apie tai net nediskuotina.
Liuda Medinė:
– Mano atminty neišdildomai liko patirtis, buvusi prieš daugiau nei 30 metų. Skuodo ligoninėje po avarijos gulėjo mano brolis, kurį lankiau kartu su savo tuomet nė dvejų metukų neturėjusiu sūnumi. Laukė sunki kelionė atgal, į Marijampolę. Vienoje rankoje – mažas vaikas, kitoje – sunkus nešulys. Traukiniui pajudėjus iš Telšių, laukė ilga kelionė, mat su vaiku ir nešuliu turėjau važiuoti iki Jonavos – ten mane, kaip žadėjo, pasitiks, tad į Marijampolę keliauti būsią lengviau.
Buvo tuometinių spalio švenčių metas. Traukinys buvo sausakimšas: žmonės prisigrūdę vienas per kitą, visur jų buvo. Kai privažiavome Jonavą, nepajutau, kaip minia mane nunešė iki išėjimo. Sutrikau: vaikas ant rankų, sunkus krepšys petį spaudžia, o aš, stovėdama ant traukinio laiptukų, matau – niekas nepasitinka manęs. Apninka dvejonės. Lipti–nelipti… Galva sukasi. Taip man besiblaškant pradėjo traukinys judėti. Girdžiu kaip siaubo perkreiptu balsu man kažką šaukia traukinio palydovė, matydama, kad aš su vaiku ir su nešuliu – nei pirmyn, nei atgal. Rodos, dar akimirka – ir aš su vaiku bei sunkiu nešuliu jau guliu po riedančio traukinio ratais. Staiga – visiško lengvumo pojūtis: tarsi kažkas mane su visais nešuliais paėmė ant rankų ir iškėlė iš traukinio. Atsitokėjusi pasijutau tvirtai stovinti ant žemės, šalia manęs vaikas, sunkus krepšys, o traukinys lėtai įsibėgėdamas riedėjo pro mane, saugiai stovinčią. Vos užliejus saugumo jausmui, pratrūkau balsu raudoti – bejėgiškumo būseną pakeitė palengvėjimas, pagaliau puikiai suvokiau, jog galėjau žūti… Tokiais atvejais ateina pagalba iš aukščiau ir nematomos rankos padaro tai, kas, rodos, neįmanoma.
Algis Padvelskis:
– Kartais išties sunku nubrėžti ribą, skiriančią racionalų mąstymą nuo to, ką vadintume stebuklu.
Iš gyvų būtybių tik žmogui būdinga sprendimo priėmimo tvarka, gyvūnai gi vadovaujasi sąlyginiais refleksais. Žmogus linkęs kurti iliuzijas: praeities, dabarties, ateities… Racionalus mąstymas vadovaujasi taisyklėmis, o iracionalus – jausmais. Yra dar ir darnos mąstymas, kuris yra susijęs su mūsų vidinės energijos valdymu. Jei pasigilintume į šį reiškinį, rastume atsakymus į daugelį klausimų. Tai, ką jaučiame, galime vertinti kaip teigiamą ir neigiamą, bet šiuos vertinimus išdėliojame į pozityviai ir negatyviai mus veikiančius. Neigiami jausmai gali sužadinti negatyvius energijos veiksmus: pyktį, neapykantą, kerštą, baimę iki saviplakos ar visiškos apatijos. Pastebėtume, kad tai atima laiką ir energiją (veikia vadinamoji mirties vara), skatina ieškoti kaltųjų arba pasiteisinimų ir nesiimti veiksmų. Panašiai atsitinka, kai priimame teigiamą negatyvų vertinimą, kai pasiseka, bet mes tai bandome nuslėpti ar vertinti priešingai, kad mūsų nelaikytų pagyrūnais ar kad aplink nereikalautų kažko. Priešingai veikia, jei mes viską priimame pozityviai. Tuomet pozityvas skatina ieškoti sprendimų, panaudojant savo ir aplinkos esamas galimybes. Kuris variantas naudingesnis? Pavyzdžiui, įvyksta avarija: automobilis sudaužytas, patirti sužalojimai. Negatyvus vertinimas – skausmas, praradimai, o pozityvus – apėmęs džiaugsmas, kad likome gyvi, suvokimas, jog viskas galėjo daug blogiau būti. Tas pats, jei nepasiseka svajonė: vienu atveju – graužatis, kitu – atsivėrusios kitos galimybės. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas teigiamam pozityviam įvykių vertinimui, gebėjimas dalintis džiaugsmais, kuriant didesnius tikslus ir svajones.
2011 m. vasario 23 d., sprogus dujų balionui, sudegė aštuonbutis, kuriame gyveno mano tėvai. Atsidūrėme visi sankryžoje tarp tų dviejų energijų – negatyvios ir pozityvios. Galėjome pykti, ieškoti kaltų, taip būtume sukūrę užuojautos, gailesčio, abejingumo rezultatą, tačiau radome kitą kelią. Atsisakę kaltinimo ir panašių sprendimų, priėmėme kūrybos, pozityvios energijos kelią. Neverkėme, o įvairiais būdais kreipėmės pagalbos į geros valios žmones, kūrėme savo iliuzijas ir nepasidavėme tuometinės valdžios negatyvizmui: krizė, nieko negalima padaryti, toks likimas – namai degė ir degs, pinigų galima būti rasti tik sudegusio namo visiškam nugriovimui, o tik ne atstatymui. Įvyko stebuklas: geros valios žmonių pagalba pavyko aštuonbutį atstatyti netgi geresnį nei jis buvo prieš gaisrą. Tokių istorijų yra daug ir jų racionaliu protu nepaaiškinsi. Kad ir tai, jog po daugelio gydytojų išvadų mano tėčiui buvo prieš nelaimę buvo konstatuotas ketvirtos stadijos vėžys – prognozuota metai gyvenimo. Didžioji nelaimė padėjo – vėžys išnyko.
Panašių istorijų galėtų ir kiti papasakoti, ir tai būtų tokie atvejai, kurių racionalus protas negali paaiškinti.
Asmeninių archyvų nuotraukos.